– Papasakokit, kaip viskas, ką mes matome per televiziją, atrodo ten, realybėje.
– Realybė tokia, kad pats miestas atrodo kaip didelė tvirtovė. Rusų pajėgų pačiame mieste nėra, bet yra priemiesčiuose. Dabar jie naudoja panašia taktiką, kai bandė apsupti Kyjivą ir Mariupolį, t. y. atkirsti aprūpinimo kelius, o tada paimti miestą.
– O ką reiškia „tvirtovė“?
– Mieste yra įrengta gera gynyba. Jame yra daug mašinų, šarvuotos technikos, stabdymo priemonių, vadinamųjų drakono dantų – didelių betono blokų, kurie stabdo tankus ir kitas vikšrines priemones. Taip pat mieste labai daug artilerijos. Taigi kartais net nesupranti, kur savi šaudo, o kur į tave šaudo. Yra daug netiesioginės ugnies.
Karių mieste iš tikro yra nemažai. Bet tas „nemažai“ reiškia, kad ir daug padalinių dirba. Tačiau kartais trūksta sąveikos su padaliniais. Mes kartais nežinome, kur jie ką daro. Ten situacija keičiasi labai dažnai.
-
Lietuvis medikas priešakinėse linijose: „Vietoje širdelių ar vėliavėlių turime ruoštis patys“
-
„Atsirado keistas medžiotojo instinktas“: lietuvis Ukrainos kontrpuolime turi specifines žvalgybos užduotis
-
Karo medikas A.Slavuckis: Lietuvos ligoninėms reikia kuo greičiau įrengti operacines po žeme, turėti būtiną rezervą ir nuolat treniruotis
-
Ukrainoje sužeistas lietuvis karys: „Manęs vos nepražudė padirbtas turniketas“
– Ar dabar yra aiški kontaktinė linija ir kur ji eina?
– Yra natūralios kliūtys: upės, miškinga teritorija, lygumos, per kurias labai sunku praeiti. T. y. norint jas praeiti, reikia aukoti labai labai dideles pajėgas. Reikia judėti per atvirą lauką, kur mataisi kaip ant delno. Kitas svarbus dalykas – aukštuma ir žemuma. Kai labai gerai matai arba tave labai gerai mato.
– O pati kontaktinė linija yra aiški ar eina iš rankų į rankas?
– Linija dabar nėra aiški. Vieną dieną tu gali užimti pozicijas, o kitą dieną tave gali išmušti iš tų pozicijų. Ji labai kiekvieną dieną skiriasi. Ji nėra nusistovėjusi. Pats miestas yra atakuojamas kiekvieną dieną. Tiek pėstininkų, tiek netiesioginės ugnies. Artilerija dirba 24/7. Bet miestas gana didelis, jis nėra toks, kaip Soledaras ar kiti priemiesčiai prie Bachmuto. Ten yra gyvenvietės ir kaimai, kur yra apie dešimt tūkstančių gyventojų. Įsivaizduokit, Lietuvos dydžio skalėje – tai šimtas, du šimtai pastatų, kuriuos būtų paprasta su artilerija labai greitai sulyginti. O Bachmutas yra Alytaus arba Panevėžio dydžio miestas. Tai nėra mažas kaimukas.
– Kaip dažnai rusai patenka į miestą?
– Šios informacijos nežinau. Todėl tiesiog pameluočiau bandydamas atsakyti. Kaip ir sakiau, miestas yra tvirtovė. Jie dažniausiai puola priemiesčius ir patys pavirsta trąšomis. Per mažos pajėgos – jeigu iš 100 žmonių prasiverš 20 žmonių, tai ką tie 20 žmonių padarys tame mieste?
Jeigu iš 100 žmonių prasiverš 20 žmonių, tai ką tie 20 žmonių padarys tame mieste?
– O kokią taktiką naudoja rusai ir kaip ji keičiasi?
– Tai Antrojo pasaulinio karo taktika: po artilerijos apšaudymo eina pėstininkai. Tas yra labai keista. Jie apšaudo, pvz., iš 120 mm pabūklo, taip remdami savo pėstininkus. Jų tikslas tokiu apšaudymu yra slopinti mus, Ukrainos kariuomenę, kad mes negalėtume iškišti galvų, o per tą laiką juda jų pėstininkai. O kai jie priartėja prie mūsų, tada nustoja, kad nepataikytų į savus.
Praktika iš tikrųjų yra labai pasikeitusi, nes pačiam Bachmute rusai gana mažai naudoja mechanizuotosios technikos bei pėstininkų kovos mašinų ar tankų. Teko atlikti užduotį su prieštankininkais su stugomis, kur šarvuotos technikos visiškai nepavyko pamatyti. O leisti raketą, kuri kainuoja 20 tūkst., į 3–4 priešininkus yra tiesiog pinigų švaistymas. Geriau įsileisti juos arčiau ir tada juos neutralizuoti su šaulio ginklais.
– O kaip dėl dronų naudojimo tokiose situacijose?
– Iš tikro turime vieną didelę bėdą – dronų yra labai daug. Skraido ir priešo, ir mūsų dronai. Dirba daug padalinių, todėl ne visada žinome, kas ką daro su dronais. Būna, kad ir savus dronus prarandame – jie būna numušami mūsų pačių karių. Tiesiog jų yra labai daug naudojama. Mes patys žymime dronus, kad bent jau pamatytų, kad savas skrenda. Tas padalinys, kuris paleidžia droną, žino, bet jeigu jis, tarkim, skris pro kitą padalinį, tai kariai gali ir nežinoti, nes kartais trūksta komunikacijos.
Iš tikro turime vieną didelę bėdą – dronų yra labai daug. Skraido ir priešo, ir mūsų dronai.
– Kokį darbą atlieka dronai?
– Dažniausiai jie padeda stebėti priešo judėjimą – kur priešas keliaus. Tada svarbu įspėti kitus padalinius (jeigu yra galimybė), kad ateina priešas. Taip pat dėl netiesioginės ugnies naudojimo. Kai matai priešą, gali koreguoti savąją artilerijos ugnį.
– Ar visko užtenka ten kariaujant?
– Šiuo momentu kalbant apie amuniciją kol kas visko užtenka. Transporto šiek tiek prarandame. Arba sugenda, arba tiesiog gauna skeveldrų. Važiuojant į Bachmutą keliai apšaudomi. Tai turbūt vienintelis dalykas, ko trūksta – kokybiškų visureigių.
Todėl norėčiau paprašyti, tų, kurie turi noro ir galimybių paremti Ukrainoje kariaujančius lietuvius tą padaryti remiant Lietuvių legioną per VšĮ „Atvira širdis“.
– Paminėjote susisiekimą – kiek iš tiesų miestas yra apsuptas ir koks susisiekimas su Bachmutu?
– Kelias į Bachmutą nėra saugus. Jis yra apšaudomas artilerijos. Bet tai nereiškia, kad 24/7. Dabar tiesiog didelės kolonos ir sunkvežimiai nejuda. Tik lengvasis transportas, pavyzdžiui, visureigiai. Tuo keliu veiksmas vyksta dieną naktį, važinėja visi pirmyn atgal. Tiesiog tas kelias yra šioks toks iššūkis, nes gali prarasti mažų mažiausiai automobilį. Bet ir gyvybę, jeigu pasiseks priešui.
– Ar dar ten likę civilių?
– Taip, civilių yra likę apie 8–10 tūkst. gyventojų. Dažniausiai tai yra vyresnio amžiaus žmonės, kurie mieste visą gyvenimą yra praleidę ir kurie nemato savęs kažkur kitur. Bet civiliais yra rūpinamasi. Ukrainos savanoriai važiuoja ir bando įkalbėti palikti miestą. Tiems, kurie nenori palikti, yra teikiama humanitarinė pagalba, t. y. maistas, vanduo, dujiniai šildytuvai, šilti rūbai ir t. t.
– O kur jie gyvena?
– Jie dažniausiai gyvena savo rūsiuose. Jie turi kontaktus savanorių, kurie praneša, kad atvažiuoja. O tada išeina į susirinkimo tašką. Sunku atsakyti į šitą klausimą, nes aš šioje srityje nedirbu. Bet yra tekę matyti, kaip susirinkę du šimtai civilių dalinosi humanitarinę pagalbą.
Gyvenam su generatoriais. Taigi buitis kariška, sunki.
– Kokios jūsų paties ir kovos bendražygių gyvenimo sąlygos?
– Iš tikrųjų, buities labai mažai, nes nėra nei šildymo, nei elektros. Gyvenam su generatoriais. Taigi buitis kariška, sunki. Bet ne pirmą ir ne paskutinį kartą taip gyvename. Kai nėra dušo, tada naudojame šlapias servetėles. Jeigu nėra elektros, tada kūrename ugnį ir šildomės maistą. Tiesiog sukame galvą ir naudojamės savo sumanumu.
– Kiek galit papasakoti, kaip atrodo jūsų karinė darbo dalis?
– Mes dažniausiai teikiame specialią žvalgybą, dirbame mediavakuose ir padedam didesniam kariniam vienetui su mažų padalinių taktika.
– Ar daug lietuvių dabar kariauja Bachmute?
– Šiuo momentu, mano žiniomis, esame dviese.
– Toks sunkesnis klausimas. Kokios emocijos būna, kai kasdien žūva ukrainiečiai, kurie turbūt žūva ne vienetais, o dešimtimis?
– Būna sunku, bet negali tuo visą laiką gyventi. Reikia tiesiog pamiršti ir paleisti emocijas. Jeigu nuolatos apie tai galvosi, bus sunku susikaupti užduočiai. Taigi užduoties metu pats būsi visiškai nenaudingas. Taip, tai sunku, bet tai – karas. Kariaujame ne pirmą ir ne paskutinę dieną. Tų žūčių buvo ir bus, tokia yra karo dalia. Bet priešas patiria didesnius nuostolius negu mes. Mums svarbūs mūsų žmonės, bet tokia yra karo kaina.
Reikia tiesiog pamiršti ir paleisti emocijas. Jeigu nuolat galvosi apie mirtį, tai labai sunku pačiam bus sukaupti užduočiai. Taigi užduoties metu pats būsi visiškai nenaudingas.
– Kaip dažnai pasitaiko psichologinės traumos, baimė, nervų pakrikimas ir kt.?
– Dažniausiai tokie žmonės yra atitraukiami, bet tai yra kiekvieno žmogaus emocinė būklė. Vienas žmogus gali daugiau patempti, kitas – mažiau. Asmeniškai iš savo komandos ir padalinio nesu matęs, kad kažkam būtų psichologinių problemų. Taip, būna liūdnesnių dienų, kai tyloj pabūnam. Būna, kad ir to privatumo, laiko su savimi trūksta. Bet jeigu kažkam kažkas negerai, tai pas mus žmonės labai greitai pasako. Tada stengiamės organizuoti jam poilsį, kad vieną kitą dieną atsigautų už fronto ir tada galėtų grįžti. Jeigu žmogaus galva yra pilna kitų minčių, tai jis tada negali susikaupti užduočiai.
– O kokios pačių ukrainiečių nuotaikos? Viešoje erdvėje girdimos kalbos – atiduos, neatiduos Bachmutą, pasiduos, nepasiduos... Kaip jie patys žiūri į jo svarbą ir kovos prasmę?
– Yra tekę šnekėti su jais dėl Bachmuto, nes jame nelabai kur yra gyventi, miestas yra suniokotas ir t. t. Tai mes šnekame su ukrainiečiais, klausiu, kodėl dėl šio miesto yra tiek daug žmonių aukojama. Ukrainiečiai tiesiog pasakė, kad jeigu mes jį atiduosime, tada ir į Kramatorską ateis. Taip pat ateis ir į kitus miestus, ir t. t. Ir sako: ką, mes iki pasienio su Lenkija bėgsime? Reikia nustatyti ribas ir tose vietose kovoti.
– Dėkoju už pokalbį.
