Apie 80 kilometrų nuo vakarų Ukrainos miesto Lvovo esantis Krakovieco pasienio punktas Lenkijoje šiuo metu ištuštėjęs. Dar prieš kelias dienas, 15min žurnalistams čia atvykus, prie jo buvo nutįsusios kilometrinės savo artimųjų iš Ukrainos laukiančiųjų automobilių eilės. Tačiau šiuo metu Lenkijos pareigūnai užtvėrę privažiavimą prie punkto ir praleidžia tik į Ukrainą važiuojančius automobilius.
Pagrindine veiksmo vieta dabar tapęs buvęs prekybos centras, nutolęs kelis kilometrus nuo pasienio punkto – čia įrengta kelių tūkstančių vietų laikina prieglauda pabėgėliams iš Ukrainos, taip pat ir jų laukiantiesiems.
Čia susitinka ir tie, kurie sieną kertą automobiliais, ir atėjusieji iki jos pėsčiomis.
Šiame centre nevyksta pabėgėlių registracija, žmonėms tiesiog suteikiama galimybė pailsėti, pavalgyti, reikalinga medicinos pagalba. Savanoriai stengiasi padėti įvairiausiais klausimais, teikti informaciją, organizuoti žmonių parvykimą pas artimuosius, ar į gimtuosius kraštus.
Dešimtys siūlo nemokamai vežti įvairiomis kryptimis
„Pagaliau sulaukiau ir aš kažko! Jūsų trys? Ar yra daugiau? Galiu paimt dar vieną žmogų“, – čiupdamas nepažįstamos moters su dviem mažais vaikais lagaminą džiaugiasi jaunas čekas.
Ukrainietė, vos išlipusi iš autobuso, lenkų pareigūnams pranešė norinti vykti į Brno miestą Čekijoje. Vos tai išgirdęs jaunuolis iš Prahos, nelyg būtų sutikęs savo gimines, sakė nuvešiantis moteris, kur tik reikės.
Kiekvieną iš pasienio atvykstantį autobusą prie pabėgėlių centro pasitinka kelios dešimtys tokių nemokamą pavežėjimo pagalbą siūlančių žmonių iš įvairių šalių, daugiausia teko matyti iš Lenkijos, Čekijos, Latvijos. Kai kurie siūlo ne tik pavežti, bet ir apgyvendinti. Taip pat nemokamai. „Vroclavas. 9 vietos. Nemokamai“, „Krokuva. Apgyvendinimas. 3 žmonės. Nemokamai“. Vienas vyras siūlėsi padėti nuvykti į Portugaliją.
Čia pat kelyje prie „Biedronkos“ nutįsusios ir ilgos eilės automobilių, atvykusiųjų iš įvairių šalių pasitiki pabėgėlių artimųjų.
Vietoj prekystalių – tūkstančiai lovų
Buvęs prekybos centras Krakoviece maždaug kelių tūkstančių kvadratinių metrų ploto, visos jo patalpos dabar atlaisvintos tik pabėgėlių reikmėms.
Užėjus į vidų vaizdas pribloškia – didžiulėse buvusiose prekybos salėse, taip pat ir koridoriuose eilėmis išrikiuoti keli tūkstančiai lovų, ir beveik visos užimtos. Garsus šurmulys, vaikų riksmai ir klegesys niekaip netrikdo kai kurių žmonių gilaus miego.
„Gal žinote, kur galėčiau nusipirkti mobilaus ryšio kortelę?“, – klausia dažnas čia sutiktas arba prašo žurnalistų trumpam pasidalinti savo interneto ryšiu, kad galėtų susisiekti su artimaisiais.
Susigraudinusi ukrainietė mergaitė Julia dėkojo pagaliau galėjusi susisiekti su savo mama ir pranešti, jog pavyko kirsti sieną saugiai.
Žmonės dešimtimis apspitę kelias vietas, kuriose galima pasikrauti mobiliuosius įrenginius.
Kai kuriuose praėjimuose, patalpose sudėti maisto produktai, sauskelnės, įvairūs žmonių suaukoti daiktai. Kariai bei savanoriai dalina ir šiltus drabužius, užklotus, batus. Siūloma karšta arbata, sriubos, dešrelės, veikia ir medicinos punktas.
Įvairių lenkų organizacijų savanoriai stengiasi atkreipti dėmesį į kiekvieną, kuriam gali prireikti pagalbos. Dėvėdami ryškias liemenes čia dirba kai kurių šalių diplomatai.
Įvairių rasių ir tautų sankaupa
Vaikštant po centrą matyti, kad didesnė dalis čia besiilsinčių – ne ukrainiečiai.
Pavieniai ar žmonės su šeimomis iš Pietų Amerikos, Afrikos, Azijos žemynų, studentai iš Irano, Alžyro, Nepalo – centre glaudžiasi įvairių tautų, rasių žmonės.
Kai kuriuos karas Ukrainoje užklupo atvykusius į komandiruotes, stažuotes, besisvečiuojant pas draugus.
26-erių Brigite Estefania iš Ekvadoro 15min pasakojo vienerius metus gyvenusi Kijeve. Čia turi draugą ukrainietį, su kuriuo dabar buvo priversta išsiskirti. Kalbėdama apie tai moteris nesulaiko ašarų.
Iš bombarduojamo Kijevo, pasiėmusi lagaminą ir du savo katinus, moteris suskubo išvykti traukiniu, nors patekti į jį buvo labai sunku. Mieste tvyrojo panika.
„Traukiniu atvažiavau iki Lvovo, ir ten vėl girdėjosi sprogimai. Tai labai baisu, ir ta baimė persekioja. Nuvirto ant šono lagaminas, kažkas stipriau uždarė duris – ir galvoji, kad tai bomba, krūpčioji nuo garsų“, – pasakoja Brigite Estefania.
Traukiniu atvažiavau iki Lvovo, ir ten vėl girdėjosi sprogimai.
Pabėgėlių centre ji glaudžiasi šalia kelių savo tautiečių, kuriuos sutiko eidama septynias valandas pėsčiomis iki Lenkijos sienos.
27-erių ekvadorietis Kristianas sako dešimtį metų jau gyvenęs Kijeve, čia mokęsis ir dirbęs, Ukrainą jis laiko savo namais.
„Mes kalbame kaip užsieniečiai. Bet mes turime daug draugų ukrainiečių, kurie liko ten, jų šeimos ten. Ir jie negali niekur vykti, mano bendraamžiai dabar priversti eiti kariauti. Mano draugų dabar yra kariaujančių ir man baisu dėl jų“, – sakė Kristianas.
Vaikinas sako dabar ieškosiąs būdų grįžti į Ekvadorą, tačiau karui pasibaigus neabejoja vėl atvyksiantis į Ukrainą.
„Ukrainos žmonės labai didžiuojasi savo tauta, savo valstybe, stengėsi kalbėti ukrainiečių kalba. (…) Aš laikau Ukrainą savo namais, aš tikiu, kad grįšiu čia. Ir aš noriu grįžti į Ukrainą, ne į Rusiją“, – sakė Kristianas.
O jo tautietė Kristine Estefania nusiteikusi laukti karo pabaigos kad ir čia, pabėgėlių centre, nenori nutolti nuo Ukrainoje likusio vaikino.
„Putinas kaip Godzila, kurią būtina stabdyti“
„Aš tikrai nekenčiu Rusijos dabar. Kaip tai gali nutikti? Kaip gali siekti pakeisti žmonių nuomones tokiu būdu? Aš taip šokiruotas, kad vis dar galvoju, kad nesu to dalis, tai tik 5D, 6D filmas“, – 15min sakė 28-erių Salivanas iš Irano.
Krakovieco pabėgėlių centre jis glaudžiasi su žmona ukrainiete 23-ejų Alvina.
Vyras sakė pastaruosius metus studijavęs stomatologijos magistratūroje Valstybiniame sveikatos universitete Kijeve, jo sutuoktinė dirbo to paties universiteto administracijoje.
„Šiandien matėme vaizdo įrašus, kad mūsų universitetą jau susprogdino“, – pasakoja Alvina.
Jauna šeima pro savo namų langus Kijevo priemiestyje Vyšgorode matė geltonas sprogimų pašvaistes danguje, sako girdėję oro mūšius visai šalia pastato, kurio šilumos katilinėje pirmosiomis karo dienomis slapstėsi. Vėliau automobiliu atvyko į pasienį.
„Turime sodybą netoli Baltarusijos sienos, bet negalėjome ten vykti, nes jie pradėjo pulti ir iš tos pusės. Taigi negalėjome vykti į sodybą ir ten slėptis. Daug žmonių bėgo į užmiesčius, kaimus“, – pasakojo moteris.
Abu sako iki šiol, net pasiekę Lenkiją, negalintys atsikratyti šoko būsenos ir atsikvošėti po staiga užklupusios karo beprotybės, nežinios dėl viso pasaulio ateities.
„Turime padėti Ukrainos kariuomenei visais įmanomais būdais. Manau, labai svarbu kuo plačiau skleisti žinias, rodyti visiems žmonėms, kad nuverstume diktatorių Putiną, kad parodytume, kaip jis lengvai gali pakeisti žmonių gyvenimus. Nes jis kaip Godzila dabar“, – kalbėjo iranietis Salivanas.
Neatmeta, kad plūsta ir nelegalių migrantų iš Baltarusijos srautas
„Ponia, gal galėtumėt patart, kaip būtų galima iš čia nuvykti į Vokietiją“, – priėjęs klausia vienas afganistanietis. Tačiau nukreipus teirautis informacijos pas Lenkijos pareigūnus, vyras sparčiai pasuka kita kryptimi. Kiek anksčiau jis pasakojo studijavęs Ukrainoje, nors itin sunkiai kalba angliškai, o rusų kalbos visai nemoka.
Viena neoficialiai kalbinta Lenkijos policininkė 15min teigė, kad ir pasieniečiai neatmeta, kad šiomis dienomis į karo pabėgėlių iš Ukrainos srautą gali būti įsimaišę ir Baltarusijoje buvę nelegalūs migrantai.
„Turime duomenų gavę, kad iš Baltarusijos kerta Ukrainos sieną, o paskui per ją bendru srautu keliauja į Lenkiją. Tai dabar labai sudėtinga kontroliuoti“, – pasakojo policininkė.
Vienas iš Kijevo keliaujančios šeimos ketvirtą parą Krakoviece tebelaukiantis ukrainietis pasakojo sulaukęs kelių Sirijos piliečių pasiūlymo, jei prireiktų, iki Krokuvos nuvežti už tūkstantį eurų.
O kelios taip pat artimųjų laukiančios ukrainietės piktinosi, kad kai kurie lenkų dalinama labdara akivaizdžiai piktnaudžiauja.
„Kai kurie drįsta prašyti geresnio prekės ženklo drabužio. Kraunasi pilnus vežimus reikia nereikia, nesmagu kartais žiūrėti, nors lenkai taip nuoširdžiai stengiasi“, – pasakojo ukrainietė Ala.
Į pagalbą – ištisos lenkų miestelių bendruomenės
Daugelis kalbintų žmonių sakė esantys labai dėkingi ir „gerąja prasme šokiruoti“ lenkų pastangų suteikti jiems visą įmanomą pagalbą.
Krakovieco pabėgėlių centre be policijos, ugniagesių, kariuomenės, greitosios medikų, pagalbą teikia ir gausus būrys savanorių, zujančių po visą pastatą.
„Pažiūrėk į šituos žmones, jie visi iš vieno miestelio. Stipru“, – kolega britų žurnalistas emocingai rodo į karštą maistą pilstančius žaliomis liemenėmis pasidabinusius žmones.
Dvidešimt vieno miestelio, esančio už 250 kilometrų nuo Krakovieco, bendruomenės narių, palikę namus ir darbus, atvyko čia, padėti neterminuotai, kaip patys sako, „tiek, kiek reikės“.
Moterys šypsosi, pilstydamos sriubą, vyrai juokauja, bandydami skaidrinti pavargusių po alinančios kelionės nuotaikas.
Anot kalbinto 54-erių Holyško, „tiesiog širdis šaukė padėti“.
„Žmonėms reikalinga pagalba Gyvename dvidešimt pirmame amžiuje, neįsivaizdavome, kad atsidursime tokioje situacijoje, kad žmonės bėgs iš savų namų. Iki šiol važinėdavo tik turistaudami ar dirbti, karo nebuvo. Ir tai kažkas baisaus mums“, – pasakojo vyras.
