Šiuolaikinėms moterims pinigai – arčiau už meilę?
„Lietuvoje vis dar sunku atvirai diskutuoti apie erotiką, o ne apie sekso parduotuves ir vibratorius“, – įsitikinusi D.Ibelhauptaitė. Tokią nuomonę ji grindžia reakcija į savo režisuotą operą „Manon Lesko“.
XX a. pradžios Prancūzijoje dėl jaunos merginos dėmesio varžosi stambus pramonininkas ir kilmingas, bet neturtingas studentas. Manon pabėga su pastaruoju. Prabangą bei malonumus mėgstanti mergina greitai meta skurdžių ir tampa milijonieriaus išlaikytine. Bet ne laiminga – bodisi nepatraukliu vyru ir ilgisi jaunuolio.
Dalia Ibelhauptaitė: „Lietuvoje yra vienetai lyderių. Yra neišlendančios iš normų asmenybės. Žvaigždėmis pasirenkame subendrintus herojus, tarytum dezinfekuotus.“
Kai šis aplanko mylimąją, turtuolis apkaltina Manon paleistuvyste, jai gresia areštas. Užuot bėgusi, mergina desperatiškai renka savo papuošalus ir prabangias sukneles, todėl atsiduria kalėjime su kurtizanėmis bei vagimis. Manon ištremiama į dykumą, kartu su ja iškeliauja ir studentas. Išsekusi, apimta troškulio ir atgailaudama dėl savo klaidų mergina miršta.
Dalis „Manon Lesko“ žiūrovų dėl šios istorijos, pagardintos ir meile, ir seksu (solistai scenoje ne vien romantiškai burkuoja, bet ir gulasi į lovą), susinepatogino, ja pasibodėjo. Iškeltą dilemą – „rinktis gyvenimą su jaunu ir biednu ar meilę už pinigus“ – režisierė pavadino nepaprastai šiuolaikine.
„Norėtume galvoti, kad viską darome dėl meilės ir romantikos, esame kilnūs, dori, gyvename aukštomis materijomis…“ – teigė D.Ibelhauptaitė, bet pridėjo, kad dažna moteris dabar renkasi ne meilę, o saugų gyvenimą su labiau pasiturinčiu vyru – esą dėl vaikų.
„Būna, kad savarankiška, laisva moteris praleidžia naktį su kitu. Vyrams tokia situacija atrodytų normali, o moteris smerkiame – prostitutė, laisvo elgesio. Arba moteris pasirenka ištekėti ir miegoti už pinigus, kurių jai duoda vyras. Jos specialiai ieško tokių vyrų ir pristatomos kaip respectable women (angl. gerbiamos moterys), fotografuojamos žurnalams“, – kalbėjo režisierė.
Ji pripažino, kad suklydusiems mes retai suteikiame antrą šansą. Pavyzdžiui, ne santuokoje pastojusi Antano Vienuolio herojė Veronika pasirinko mirtį vandenyje – visuomenės spaudimas pražudė dvi gyvybes. Minėta opera pasakoja apie praregėjimą ir atsivertimą – tik atsidūrusi be nieko dykumoje pora pradeda kalbėtis apie tai, kas išties svarbu.
„Kodėl reikia tokių nelaimių, kad imtum tiesiog būti ir augti su žmogumi? Mums patinka opera su gražiais kostiumais ir arijomis apie meilę. Tikra meilė – ne tokia, tai yra nuolatinis darbas, kad kitas žmogus būtų laisvas ir laimingas. Kaifas, kad po 15 bendro gyvenimo metų Dexteris (režisierės vyras aktorius D.Fletcheris – red.) tapo režisieriumi. Jei nebūtų buvę tų metų, jis režisieriumi nebūtų tapęs“, – įsitikinusi D.Ibelhauptaitė.
Anksčiau nuogumas mene buvo gražu
Menininkės žodžiais, erotikos lietuviai dar nesupranta – yra arba pornografija ir vulgarybės, arba nieko, – nemoka pikantiškas, intymias temas pateikti skoningai. Kita vertus, atvirumas publiką priverčia pasijusti nepatogiai. Net žodeliai, kuriuos kine ar televizijoje pridengtų „pypt“, teatre – pavyzdžiui, Oskaro Koršunovo režisuotame „Išvaryme“ ar Rusų dramos teatro pastatytame „Eglutė pas Ivanovus“ – kai kuriuos priverčia rausti ar prunkšti.
 |
| Tomo Kaunecko nuotr./Akimirka iš miuziklo |
Kas televizijoje ir žurnaluose tapo norma – pusnuogės gražuolės ir pigūs juokeliai apie antrą galą, – mene virto kone tabu, nors tiek senovėje, tiek viduramžiais buvo pasigėrėjimo objektas. „Moters kūnas visada buvo gražus. Rubenso, Ticiano kūriniuose vaizduojamos nuogos moterys, nors jos visai neatrodo nuogos. Dabartinės anoreksinės manekenės perša nuomonę jaunimui, kad tik tai yra gražu. Pas mus moters ir apskritai kūnas nupigintas, iki perku-parduodu“, – teigė pašnekovė. Antai reklamoje moters kūnas prilygintas gardžios mėsos gabalui.
Tai gimsta iš kompleksų, visų pirma mūsų tėvų kartos: „Sovietmečiu juk sekso nebuvo, vaikai iš oro atsirasdavo. Sovietmetis sukombinuotas su katalikiškai blogąja prasme, davatkiškai uždara visuomene. Mes neįpratę matyti nuogo kūno, kaip meno kūrinio. Nuogas kūnas anuomet buvo kažkas negero, nešvaraus, gėdingo. Sijonas per trumpas – ką žmonės pasakys? Gatvėje bučiuojasi – gėda! Neduok Dieve, mylisi iki vestuvių…
Yra visa karta traumuotų žmonių – vidutinio amžiaus poros, kurios susituokė būdamos 18-20 metų, o dabar tarpusavyje net nesikalba. Tai buvo normalu – norėjai mylėtis, turėjai tuoktis.“
Apie pedofiliją menas prabilo anksčiau už politiką
Anot režisierės, didžiausia vergovė yra vidinė – galima nusipirkti prabangesnį drabužį, bet ne laisvesnių minčių: „Mums sunku priimti kitaip galvojančius, mąstančius. Bijome, ką kaimynas pagalvos, ryškesnių drabužių, bet iš tiesų ne to, o pareikšti savo nuomonę. Ryškus žmogus – tiek savo apranga, tiek idėjomis, netelpantis į mūsų susikurtą dėžutę, yra blogai. Lietuvoje yra vienetai lyderių, ekscentriškų asmenybių. Yra protingos, tradicinės, neišlendančios iš normų. Žvaigždėmis mes pasirenkame subendrintus herojus, tarytum viską dezinfekuojame.“
 |
| Luko Balandžio nuotr./Dalia Ibelhauptaitė |
Pašnekovė priminė daug triukšmo sukėlusias miuziklo „Svynis Todas“ ir spektaklio „Visuomenės priešas“ scenas. Anot jos, esama daug pavojingesnių dalykų, kuriuos reikia uždrausti. Dar daugiau – miuziklas, pasakojantis apie kirpėją-barzdaskutį, kurio mažametė dukra tapo teisėjo geidulių auka ir kuris keršydamas ima žudyti savo klientus, o bendrininkė kepėja iš jų kepa bandeles, jau prieš keletą metų tapo tarytum Kauno pedofilijos istorijos pranašu. Taip elgtis Svynį privertė tėvo meilė ir visuomenė, tačiau pjesė liudija, kad tai nėra teisingas kelias gėriui pasiekti.
„Pas mus nebuvo pedofilų, kol vienas žmogus violetiniu megztiniu nepradėjo lakstyti ir apie tai pasakoti. O dabar net partija yra. Gyvenimas praauga meną“, – apibendrino D.Ibelhauptaitė.
Žmonės iš prigimties esantys vujaristai, todėl jiems maga žiūrėti „pypt šou“, o žiniasklaidoje populiariausios – istorijos apie skandalus, avarijas, katastrofas. Televizija patinka, nes parodo, ko šiaip neturėtume pamatyti.
Kodėl tuomet publikai priimtinas nuogumas kine ir nepadorūs juokeliai televizijoje, bet ne atviros ir provokuojančios scenos teatre – gal pastarasis paverstas šventa karve, kuriai leidžiamos tik aukštos materijos? Režisierės manymu, tai lemia distancija tarp žiūrovo ir objekto. Kinas, televizija, paveikslas ar skulptūra vertinami per atstumą, nes yra sukurti gerokai anksčiau, akivaizdesnis jų dirbtinumas, žmogus gali apmąstyti reginį. Teatre viskas vyksta čia ir dabar, todėl reaguoti reikia iškart. Taip išaiškėja tikrieji instinktai, nes sunkiau apsimesti, todėl teatras iš visų menų bene labiausiai provokuoja.
„Mums teatras – aukštos materijos, idealizuota, romantizuota erdvė. Bet jis turi kelti klausimus, skatinti diskusijas, o ne užliūliuoti ir sudaryti iliuziją, kad pasikultūrinai“, – aiškino menininkė.
