– Apie įtraukųjį ugdymą dabar kalbama labai daug, bet dažniausiai tų kalbų centre yra mokyklos. Norėtųsi pakalbėti ir apie darželius. Jūsų nuomone, kada geriausia įtraukti specialiųjų ugdymosi poreikių turinčius vaikus į ugdymo procesą – nuo lopšelio ar šiek tiek vėliau? – klausiame V. Skodienės.
– Viešojoje erdvėje netylančios diskusijos įtraukiojo ugdymo tema, kai kurių mokytojų ir tėvų nuogąstavimai, atspindi dalies visuomenės požiūrį į švietimo lygiateisiškumą ir socialinę atsakomybę. Turėtume diskutuoti apie įtraukųjį ugdymą plačiąja prasme, nepamiršdami ir apie vaikų iš kitokios socialinės, kultūrinės, ekonominės padėties šeimų įtrauktį, mąstydami apie tai, kad visiems vaikams turi būti sudaromos lygios galimybės ugdytis.
Neabejoju, jog įtraukusis ugdymas darželyje yra labai svarbus, nes tai ir pradinis ugdymo lygmuo, ir vieta, kur vaikai pradeda formuoti savo pirmuosius socialinius įgūdžius, ugdosi empatiją bei toleranciją, kur kuriamas pagrindas visai tolesnei socialinei ir edukacinei vaikų raidai.
Tėvams nevertėtų atidėti vaiko lopšelio-darželio lankymo pradžios todėl, kad vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių (kurie, beje, ankstyvame amžiuje dažnai net nebūna nustatyti). Ankstyvasis ugdymas bendraamžių aplinkoje padeda vaikams natūraliai priimti skirtumus. Bendraudami su bendraamžiais vaikai mokosi vieni iš kitų, seka pavyzdžiu, lavina socialinius ir kitus gebėjimus.
– Kokia yra būtent jūsų darželio patirtis, kiek laiko jūs dirbate su vaikais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių?
– Mūsų darželyje specialiųjų ugdymosi poreikių turintys vaikai ugdomi nuo 1993 metų, kai lopšelis-darželis buvo reorganizuotas į specialiosios reabilitacinės paskirties ikimokyklinio ir pradinio ugdymo įstaigą.
Nuo 2005 metų tapome mokykla-darželiu, kuriame buvo ir bendrojo ugdymo klasės (grupės), ir specialiosios, o nuo 2018 m. pertvarkyta įstaigos struktūra, pakeičiant paskirtį į ikimokyklinio ugdymo įstaigą, tačiau išlikome atviri vaikams su specialiaisiais ugdymosi poreikiais.
Ilgametė darbo patirtis šioje srityje padėjo suvokti, kad kiekvienoje klasėje, grupėje esama ugdymosi poreikių įvairovės, o vaikų ugdymas specialiosiose klasėse ar grupėse nėra tas kelias, kuriuo reikėtų eiti, siekiant kuo efektyvesnio, kokybiškesnio, lygiateisiško ugdymo visiems vaikams. Todėl nuo 2018 metų vaikai, turintys specialiųjų ugdymosi poreikių, ugdomi bendrojo ugdymo grupėse.
– Su kokiais iššūkiais susidūrėte tik pradėję šį procesą? Ko išmokote, kuo dabar vadovaujatės? Kas geriausiai padeda įveikti kilusius iššūkius?
– Sunku dabar pasakyti, kokie buvo patys pirmieji iššūkiai 1993-iaisiais. Žvelgiant iš šios dienos perspektyvos, galima teigti, kad jie buvo sėkmingai įveikti: darželio aplinka pritaikyta įvairiems poreikiams (įrengti keltuvai, poilsio ir relaksacijos erdvės grupėse ir kitose darželio erdvėse), suburta darni švietimo pagalbos specialistų komanda (darželyje yra specialusis pedagogas, logopedas, socialinis pedagogas, psichologo asistentas, pakanka ir mokinio padėjėjų), susiformavusios švietimo bendruomenės vertybės – pagarba vaikų įvairovei, skirtybes laikant galimybėmis, o ne kliūtimis.
Kalbant apie iššūkius, reiktų paminėti, jog pasitaiko susidurti su įprastos raidos vaikų tėvų išankstiniu neigiamu požiūriu į sunkumų turintį vaiką grupėje. Šiuo atveju labai svarbu komunikuoti ir šviesti tėvus. Situacija gerėja, tėvų pasitikėjimas stiprėja, abejonių mažėja tada, kai tėvai įsitikina, kad mokytojui pakanka kompetencijos, kai mato su mokytoju dirbantį mokinio padėjėją ir švietimo pagalbos specialistus.
Mokytojai įvardija kartais jaučiantys nepakankamą vaikų, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių, tėvų įsitraukimą į ugdymo įgyvendinimą ir pagalbos teikimą – mokytojai išreiškia poreikį tam tikras praktikas perkelti į namus, tačiau tėvai ne visuomet nori ar gali tai įgyvendinti. Tuomet ieškoma būdų kaip pasiekti, kad ne tik vaikai ir mokytojai, bet ir tėvai taptų aktyviais ugdymo proceso dalyviais. Siekiant užtikrinti nuoseklų ir kokybišką vaiko ugdymąsi, tėvų ir mokytojų bendradarbiavimas su švietimo pagalbos specialistais yra būtina sąlyga. Ne mažiau svarbu, kad tėvai laiku, suprantamai bei tikslingai gautų su jų vaikų ugdymusi susijusią informaciją ir emocinę paramą.
Apibendrinant galima teigti, jog įtraukiojo ugdymo sėkmė tiesiogiai priklauso nuo pasirengimo ir komandinio darbo.
– Siekiant sėkmingai įgyvendinti įtrauktį, sakoma, turi noriai įsijungti visa bendruomenė – nuo pedagogų iki tėvų, pačių vaikų. Kaip pedagogai pasitiko šią žinią jūsų darželyje? Kaip į įtrauktį jie žiūri dabar?
– Šiuos mokslo metus pasitikome ramiai, nes jie mūsų bendruomenei nėra išskirtiniai. Įtraukiojo ugdymo srityje nesijaučiame naujokais. Esame įgiję patirties, jau galime džiaugtis įtraukties rezultatais.
Nuolatinis asmeninis tobulėjimas, dalyvaujant mokymuose, seminaruose, savipagalbos grupėse, dalinantis patirtimi, atliekant atvejo analizes, mokymasis iš patirties ir bendradarbiavimas su specialistais leidžia mokytojams jaustis pasirengusiais. Todėl svarbu sudaryti tinkamas sąlygas mokytis ir tobulėti įtraukiojo ugdymo srityje.
Įgyvendinant įtraukųjį ugdymą, svarbiausiomis mokytojo savybėmis turėtų tapti dėmesingumas, tolerancija, empatija ir kantrybė, taip pat svarbu gebėti identifikuoti specialiuosius ugdymosi poreikius ir koreguoti vaiko elgesį. Iš patirties esame pastebėję, kad daugiau iššūkių patiria mokytojai, ugdantys emocijų ir elgesio sutrikimų turinčius vaikus, todėl dar kartą norisi akcentuoti bendradarbiavimo su tėvais ir švietimo pagalbos specialistais svarbą.
– Ar turite patarimų, kaip kalbėti su darželinukų tėvais apie tai, kad jų vaiko grupėje bus vaikas, turintis specialiųjų poreikių – kas yra svarbiausia? Ko tikrai nedaryti?
– Vienas iš svarbiausių aspektų, kalbant su darželinukų tėvais apie specialiųjų poreikių vaikus jų grupėje, yra atvirumas ir aiškumas. Tėvai turi būti informuoti, kad į grupę ateis vaikas su tam tikrais poreikiais, kad tai yra normalu. Svarbiausia yra pabrėžti, kad visi vaikai darželyje ugdosi socialinius įgūdžius ir mokosi priimti kitus tokius, kokie jie yra.
Tėvams reikėtų aiškiai paaiškinti, kad visi vaikai turi teisę į vienodą švietimą ir kad vaikai su specialiaisiais poreikiais nėra grėsmė jų vaikams, jų ugdymui. Reiktų akcentuoti ne skirtumus, o panašumus, vaiko galias, bendrystę.
– Kodėl įtrauktį būtina pradėti ne mokykloje, o jau darželyje?
– Įtrauktį būtina pradėti jau darželyje, nes tai padeda sukurti atvirą ir tolerantišką aplinką nuo ankstyvojo amžiaus. Jei vaikai nuo mažens mokosi gyventi ir bendrauti su skirtingais bendraamžiais, vėlesniame amžiuje tai tampa savaime suprantama. Darželyje vaikai dar yra labai atviri naujoms patirtims ir greitai prisitaiko, todėl šis laikotarpis yra idealus įtraukties pradžiai.
Be to, kuo anksčiau identifikuojami ir nustatomi specialieji ugdymosi poreikiai, tuo anksčiau vaikui ir jo tėvams teikiama švietimo pagalbos specialistų pagalba. Tai sąlygoja palankesnį vaiko savęs vertinimą, pasitikėjimą savimi, stipresnių bendravimo įgūdžių susiformavimą – tai be galo svarbu sėkmingam startui mokykloje.
Apibendrinant, įtraukusis ugdymas turėtų prasidėti kuo anksčiau, nes tai padeda kurti teigiamą požiūrį į įvairovę ir užtikrina, kad visi vaikai gautų lygias galimybes ugdytis ir tobulėti. Visas procesas turi remtis bendruomenės bendradarbiavimu, švietimu ir atvirumu, o rezultatai ilgainiui tikrai atneša teigiamų pokyčių visiems vaikams.
– Galiausiai, kaip į ypatingus draugus reaguoja klasės draugai. Teko ne kartą girdėti, kad vaikams tai priimti daug lengviau nei tėvams ar mokytojams. Ar tai tiesa?
– Dažnai sakoma, kad vaikams priimti ypatingus draugus yra lengviau nei suaugusiems. Ir tai tiesa – mažieji paprastai greičiau adaptuojasi ir natūraliai priima skirtumus. Jie dar neturi tokių socialinių normų, stereotipų, išankstinių nuostatų, todėl sugeba lengvai susidraugauti su kitokiais vaikais. Be to, jie linkę mokytis iš savo aplinkos, o jei ugdymo aplinka yra pozityvi ir palaikanti, vaikai taip pat auga empatiški ir draugiški visiems bendraamžiams.
– Konkrečiai jūsų atveju, kokių savo praktikoje turėjote sėkmės istorijų. Galbūt prisimenate konkrečių atvejų (neminint vardais), kai vaikui pavyko įsitraukti į bendrą ugdymą itin gerai ar net geriau nei tikėtasi.
– Išties yra sėkmės istorijų – vienos didesnės, kitos mažesnės. Čia labai norisi paminėti ne konkretų atveją, bet veiksnius, kurie padeda vesti vaikus į tą sėkmingą įsiliejimą.
Ugdydami vaiką, turintį specialiųjų ugdymosi poreikių, švietimo pagalbos specialistai, pedagogai ir tėvai susiduria su klausimais, kaip lavinti mokinio įgūdžius ir sukurti tokią aplinką, kurioje jis galėtų gerai jaustis ir mokytis. Tad labai svarbus bendradarbiavimo aspektas, – juk drauge lengviau rasti į vaiką orientuotus sprendimus.
Bendradarbiavimo procese labai svarbus visų pusių įsitraukimas, atsakomybės prisiėmimas ir geriausių vaiko interesų siekis. Svarbu būti partneriais, kurie siekia bendro tikslo, o tuo pačiu moka džiaugtis mažiausiais teigiamais pokyčiais.
Daugiau apie įtraukųjį ugdymą čia.
