Taip pat skaitykite
-
Gyvenimas ant rubežiaus, arba Pažinties su Lietuva pradžia
-
Gyvenimas ant rubežiaus (2). Pelkių kaimo gyventojai gerbė žalčius ir burtais gynėsi nuo gyvatės įkandimo
-
Gyvenimas ant rubežiaus (3). Piesčių kaimas miręs, o jo paslaptys vis dar gyvena
-
Gyvenimas ant rubežiaus (4). Dubo kaimo pagalvės
-
Gyvenimas ant rubežiaus (5). Mūs visi pinigai miškan...
-
Gyvenimas ant rubežiaus (6). Darbštūs jotvingių palikuonys žuvimis šerdavo gyvulius
-
Žiema Dzūkijos kaime: „Išainu laukan ir girdziu, kap medziai pokši“
15min tęsia reportažų ciklą iš Lietuvos pasienio kaimų ir gyvenviečių. Ten, kur dar gyvos senosios tradicijos, tikėjimai ir burtai. Kur dar galima aptikti įrankius ir įnagius, naudotus prieš šimtą ar net kelis šimtus metų. Tai pasakojimai apie kaimo gyventojų kasdienybę, etnografiją ir senąsias tradicijas, kurios miršta kartu su senoliais.
Stojai – nykstantis vieningų kaimynų kaimas
Šis pasakojimas apie kaimą, kuris neteko ežero, kurio gyventojai jau šimtą metų vargonauja aplinkinėse bažnyčiose, apie kaimą, kur susitelkę kaimo žmonės kartu pastatė lieptą per pelkę į bažnyčią, šerdavo gandrus jiems į lizdą įdėdami virtų bulvių, su šv. Agotos duona valdė ugnį ir kiekviena pirkia virė samagoną.
