Kokie įspūdžiai apsilankius Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Chaimo Frenkelio viloje?
Kol kas dar prabėgom susipažinau, bet labai autentiški eksponatai, liudijantys turtingą praeitį ir turtingą būtent šio regiono praeitį. Kražiai, už Jūsų, sako, vienas iš retų tapytų ir matomų Kražių paveikslų. Ir, žinoma, biblioteka, kur man visą laiką nugara šyla, kuomet aš būnu prie knygų. Tai iš tikrųjų, aš ne pirmą kartą esu Frenkelio viloje ir pajuntu visą laiką pirmiausia kažkokią karmą, ir kartu ta karma turbūt yra iš to, kad daug kas čia išlikę iš to, kaip buvo, ir yra toks tikroviškumo, realumo įspūdis. Ir labai džiaugiuosi, kad aplinka gražėja, man ir pačiam teko garbė pasodinti vieną rožių kelmą, žiūriu, kad jisai auga, gražėja, stiprėja, taip kad labai malonu, tartum savotiška simbolika, kaip vila, taip ir visi Šiauliai po truputį kyla, stiprėja, gražėja, tvarkosi ir tai yra malonu.
Savo kadencijos metu ne pirmą kartą lankotės regionuose ir dar prezidento rinkimų metu tiek Šiaulių miesto valdžia, tiek patys rinkėjai išreiškė stiprų palaikymą. Kokį matote šio regiono išskirtinumą visos Lietuvos atžvilgiu?
Aš manau, kad regionas turi turtingą savo istoriją, turi, pagaliau, turistine prasme ką pademonstruoti, būti įdomus, žinoma, turi labai patogią geografinę padėtį, yra tokia transporto linija, kuri sieja mus su mūsų šiauriniais kaimynais. Bet aš džiaugiuosi, kad ir pramonės, verslo reikalai nėra užleisti, investuotojai atranda Šiaulius, investuotojai atranda čia darbščius vietos žmones. Ir atlyginimai auga, žmonės turi darbą, grįžta iš emigracijos anksčiau išvažiavę tautiečiai. Aš matau perspektyvą ir svarbiausia yra tas jausmas, kad viskas keičiasi į gerąją pusę. Tai šia prasme, turbūt, labai džiugu konstatuoti, kad Lietuva ir liks regionų Lietuva, kad tai nebus valstybė, kurioje viskas koncentruojasi viename ar dviejuose miestuose.
Aš manau, kad natūraliai taip gaunasi, kad aš daug keliauju po Lietuvą ir aš džiaugiuosi, kuomet aš matau gyvenimą kunkuliuojant visose Lietuvos vietose, nepriklausomai ar jos šiaurėje, ar pietuose, ar rytuose, ar vakaruose. Ir dėl to man yra, viena vertus, malonu lankytis regionuose, aš tą žadėjau per rinkimus žmonėms, kad aš dar sugrįšiu.
Tiesa, pažado 100 proc. įgyvendinti dar negalėjau, nes norėčiau su jais ir susitikti. Bet pandemija šią galimybę smarkiai apribojo, manau, kad ta pandemija vis tiek laikina ir greitai pasibaigs. Tai štai, viena vertus, galimybė pamatyti, antra vertus galimybė susirinkti informaciją, kas yra gerai, o kas yra blogai. Ir tada jau mes galime į tai atsižvelgti siūlydami įstatymo projektus ar kitokius valdžios sprendimus.
Prezidente, norėtume klausti dėl Šiaulių oro uosto reikšmės. Kaip žinia, čia veikia ne tik šalies strateginis, taip pat ir NATO sąjungininkams svarbus objektas, karinė oro bazė, bet taip pat ir civilinis oro uostas, kuris aptarnauja ne tik karinius, bet ir civilinius krovinius. Ir tiek ankstesnė Vyriausybė, tiek dabartinė labai skeptiškai žiūri į civilinį Šiaulių oro uostą. Jūsų požiūriu, ar galėtų šie oro uostai – karinis ir civilinis – bendradarbiauti vertinant Lietuvos strateginiu atžvilgiu?
Aš manau, kad jie galėtų, ir jie bendradarbiaus. Taip, iš tikrųjų buvo abejonių, ar tai negalėtų trukdyti aplinkybė, kad yra karinis oro uostas. Ir ar ta aplinkybė netrukdys nacionalinio saugumo požiūriu nebus tam tikras apribojantis veiksnys plėtojant civilinį oro uostą. Teko šiuo klausimu kalbėtis ir su Šiaulių meru, gerbiamu Artūru Visocku, šiandien dar apie tai trumpai kalbėjomės, sakiau, ar reikalai nestoja, ar viskas tvarkoje, sakiau, ar nereikia mūsų pagalbos.
Jis sakė, kad viskas juda. Mano pozicija labai paprasta – aš manau, kad jie gali sugyventi, tačiau tuo tikslu būtina įjungti tam tikrą filtrą, kuris reikštų, kad investuotojus turėtume patikrinti per nacionalinio saugumo interesų prizmę ir jeigu viskas yra tvarkoj, tai tikrai aš nematau jokių kliūčių plėtotis ir šiai oro uosto pusei: civilinei, verslo veiklai, nes tai yra dar vienas pajamų šaltinis, dar viena galimybė kurti darbo vietas, kodėl mes tam turėtume prieštarauti.
Kalbant apie Šiaulių miesto merą, jis dažnai sulaukia stiprios kritikos iš Vyriausybės, dėl pandemijos valdymo, tiek dėl kitų problemų, su kuriomis susiduria visa Lietuva, pvz., pradinukų testavimas. Jūsų nuomone, ar Vyriausybės kritika yra pagrįsta, ir kiek savivaldai reikia suteikti laisvės priimant svarbius sprendimus, tokius kaip pradinukų testavimas ir panašiai?
Iš pat pradžių mes diskutavome apie tai, koks turėtų būti pats testavimo ir vakcinavimo pobūdis. Ar tai turėtų būti daugiau valdoma iš centro, ar turėtų būti atiduodama daugiau galių ir atsakomybės savivaldybėms. Tai Vyriausybės pozicija buvo ta, kad reikia atiduoti daugiau galios savivaldybėms, tiksliau, atiduoti ne tik galias, bet ir didele dalimi atsakomybę.
Tai savaime suprantama, jeigu tu atiduodi galias, tai negali po to sakyti, kad kažkas kažko nepadarė, nes tada reikėtų įjungti kritiką savo paties atžvilgiu ir pasakyti, kad galbūt mes pasirinkom neteisingą modelį. Aš nekvestionuoju modelio, aš matau, kad skiepijimas vyksta tokiu tempu, kokiu aš ir tikėjausi, ir mes iki vasaros vidurio, tikiu, paskiepysime 70 proc. šalies suaugusių gyventojų.
Tai yra gerai. Kita vertus taip, negalima nematyti tam tikrų priešpriešų, arba tam tikrų kritikos strėlių, kurios paleidžiamos ir iš vienos, ir iš kitos pusės. Švietimo atžvilgiu aš noriu konstatuoti, kad švietimas yra nepaprastai svarbi mūsų veiklos sritis, kuri gali turėti gali turėti šaliai pasekmių dešimčiai, dvidešimčiai ir daugiau metų. Todėl šitas nuotolinis mokymasis, be tam tikrų savo privalumų, turi ir labai didelių minusų, labai didelių trūkumų.
Todėl aš visiškai sutinku ir suprantu, kad reikia kaip galima greičiau sugrąžinti mokinius į mokyklas, nes trūkinėja socialiniai ryšiai, bendravimo įgūdžiai, netgi pats mokymosi procesas kenčia, ir kai kurie netgi įpranta prie nuotolinio mokymosi tiek, kad apskritai nebenori grįžti į mokyklą. Tai yra blogai. Ir mes turime padaryti viską, kad nuo naujų mokslo metų nebebūtų jokių atsikalbinėjimų, jokių išimčių sudarymo, visi mokiniai – nuo pirmos iki paskutinės klasės turi sugrįžti į mokyklas ir mokytis.
Tai šiuo konkrečiu atveju, aš manyčiau, kad reikėjo, ir tebereikia, vertinti, kokia yra rizika, jeigu vaikai sugrįžtų į mokyklas, ir jau tik tada nustatyti tuos reikalavimus, kurie būtų adekvatūs susiklosčiusiai situacijai. Visiškai suprantu mero logiką, jeigu nėra grėsmės užsikrėsti, arba židiniai yra visiškai ne čia, tai galbūt mes pernelyg biurokratiškai žiūrime į patį procesą. Bet kaip ten bebūtų, šie mokslo metai iš esmės jau baigėsi, mes ypatingų revoliucijų jau nebepadarysime. Dabar labai svarbu gerai pasiruošti kitiems mokslo metams, kad be jokių išlygų visi vaikai sugrįžtų į mokyklas.
Apsilankėte universitete (Vilniaus universiteto Šiaulių akademijoje, – red. pastaba), dalyvavote diskusijoje. Kaip vertinate tai, kad Šiaulių universitetas jau pusę metų veikia kaip Vilniaus universiteto padalinys, Šiaulių akademija. Ar tapimas universiteto padaliniu pačiam regionui buvo praradimas, ar kaip tik stiprybė?
Aš manau, kad tai laimėjimas, mes išsaugojome stiprią aukštąją mokyklą regionui, aš esu įsitikinęs, kad kiekvienas Lietuvos regionas nusipelno turėti aukštąją mokyklą, nesvarbu, kokio statuso ji bebūtų. Man džiugu matyti, kad buvęs Šiaulių universitetas, dabar Šiaulių akademija išsigrynino savo studijų kryptis, nustatė sritis, kuriose yra stipriausi, tikrai turi gilias tradicijas, tai ypatingai pedagogikos mokslai, socialiniai mokslai.
Taip kad aš manau, kad bendradarbiaujant su Šiaulių valstybine kolegija, galima pasiekti to rezultato, kuris Lietuvai dabar yra nepaprastai svarbus, tai yra rengti socialinius darbuotojus, socialinius pedagogus, mes, prezidentūra, esame labai už įtraukųjį ugdymą, kad vaikučiai, štai ir šiandien apie tai diskutuosim, kuomet vaikučiai, nelygu kokios fizinės būklės jie yra, arba kokių negalių jie turi, galėtų kartu mokintis su kitais vaikais, galėtų bendrauti, džiaugtis gyvenimu, svarbiausia – kokybiškai mokytis. Be jokios abejonės, negali visko išspręsti pasirašęs įstatymą, reikalinga labai aiški infrastruktūra, ir mes kalbame apie įtraukiojo ugdymo pirmosios stadijos pabaigimą iki 2024-ųjų metų.
Tačiau mes jau šiandien aiškiai matome, kad labai stinga socialinių pedagogų, socialinių darbuotojų, mokytojų padėjėjų, kurie padėtų šitą procesą organizuoti sklandžiai, ir turime jų ruošti kiek galima daugiau. Tai Šiaulių kolegija ir ypatingai Šiaulių akademija ruošia šiam regionui specialistus, tačiau labai svarbu, kad šitas procesas būtų tinkamai organizuotas ir mes visoje Lietuvoje turėtume tiek žmonių šioje nepaprastai reikalingoje srityje kiek mums reikia.
Klausimas dėl Respublikinės Šiaulių ligoninės. Tikriausiai, situacija Jums yra žinoma, mūsų žiniomis, buvote susitikę su medikų atstovais. Yra pradėtas tyrimas dėl galimo mobingo po jaunos medikės savižudybės. Vis dėlto, Sveikatos apsaugos ministerija tik po dviejų savaičių ryžosi nušalinti ligoninės vadovą, ir kitą savaitę ministras lankysis pačioje ligoninėje. Kaip galvojate, ar šis pavyzdys bus atspirties taškas, dėl kurio bus priimti esminiai sprendimai šalies gydymo įstaigose, vis dėlto apie mobingą kalbama ne tik Šiaulių ligoninėje, bet ir kitose gydymo įstaigose.
Aš pasakysiu – mobingo elementų mes galime rasti visur. Ir viešojoje erdvėje, ir politikoje, ir švietimo įstaigose, ir sveikatos apsaugos sistemoje. Tik bėda yra ta, kad mes susimastome, kokias baisias pasekmes turi mobingas tada, kai įvyksta tragedija. Jeigu žmogus kenčia, galbūt galvoja apie savižudybę, bet dar šito baisaus žingsnio nepadarė, tai ar nuo to mobingas tampa gražesnis ar šviesesnis?
Mes turime pirmiausia užsiugdyti nepakantumą mobingui, nesvarbu, kur jisai būtų. Šiuo konkrečiu atveju, padėtis vis dar nėra gera, vieno vadovo pakeitimas kitu, laikinai einančiu pareigas sistemos nepakeičia iš esmės. Po kelių savaičių tas žmogus gali atsidurti sistemos įkaitu ir toliau viskas tęsis taip, kaip buvo iki šiol. Todėl mes turime pagalvoti apie visos komandos pakeitimą, tarp jų ir tuos, kurie vis dar yra įtariamieji. Nekaltinant jų dabar, bet tiesiog laikinai nušalinant juos nuo pareigų. Antra.
Labai svarbu, kad žmonės kalbėtų. Kad tie, kurie susiduria su mobingu, kurie susiduria su vidinėmis sistemos intrigomis, jie prabiltų apie tai, nes gyvename teisinėje valstybėje. Negali įrodyti žmogaus kaltumo, jeigu nėra įrodymo. Tačiau jeigu žmonės nedrįsta, bijo, pergyvena dėl savo darbo vietos, ir dėl to nesiryžta atskleisti sistemos negerovių, kaltieji lieka nenubausti. Ir viskas tęsiasi ir kartojasi. Tai aš kreipiuosi ir į būtent į jūsų žiūrovus, ir kalbėsiu dar su nacionaline žiniasklaida, aš noriu pasiųsti tą žinutę, kad žmonės, mielieji, kalbėkite, nes šitaip mes neišsigydysime.
Ar galite atskleisti, kas buvo kalbama susitikime su medikais, ar jie išsakė kažkokius prašymus?
Buvo kalbama trumpai apie tai, kas įvyko. Nes kalbėti ilgai, turbūt, nebėra prasmės. Yra dalykų, kurių nebepataisysi. Todėl didžiąją laiko dalį kalbėjome apie tai, kas dar liko, ir ką reikia padaryti, kad taip ateityje nebebūtų.
LR Prezidento Gitano Nausėdos interviu suteiktas Šiaulių televizijai (Šiaulių „Aušros“ muziejuje, Chaimo Frenkelio viloje, 2021 05 27)
