Egidijus Grigonis, Lietuvos paraplegikų asociacijos valdybos narys, sako, kad įvairios kliūtys vis dar dažnai apsunkina asmenų su judėjimo negalia galimybes savarankiškai tvarkyti kasdienius reikalus.
„Šalia statinių ar pačiuose statiniuose parkavimo vietų įrengimą reglamentuoja teisės aktai, tačiau, pavyzdžiui, gatvėse nereti atvejai, kad parkavimosi vieta nors ir įrengiama, tačiau nėra išlipimo zonos. Rūpesčių pridaro ir nuleidžiamos užtvaros („šlagbaumai“) mokamose aikštelėse – jei „pakimba“ mobilioji programėlė, toje aikštelėje tiesiog įstringi, nes apmokėjimo aparatai nėra pritaikyti vežimėlyje judančiam žmogui“, – pasakoja E.Grigonis.
Judėjimo negalią turintys žmonės, besinaudojantys automobiliais, sunkumų patiria ir degalinėse.
Jis priduria, kad judėjimo negalią turintys žmonės, besinaudojantys automobiliais, sunkumų patiria ir degalinėse – taip pat nepritaikyta įranga.
„Kaip tokiu atveju elgiamės? Tiesiog reikia pagalbininko, nebegalime gauti paslaugos savarankiškai. Būtų labai naudinga, jei informacija apie prieinamas degalines būtų teikiama internete, bet jos nėra“, – priduria pašnekovas.
Situacija keičiasi, nors ir palengva
Kaip keičiasi visuomenės sąmoningumas, kalbant apie parkavimosi taisyklių laikymąsi? Įvairiose interneto grupėse neretai matyti neatsakingo elgesio pavyzdžių, kuomet judėjimo problemų neturintys vairuotojai užstato žmonėms su negalia skirtas parkavimo vietas.
Vis tik projektavimo ekspertas Algis Giba, daugelį metų dirbantis aplinkos pritaikymo žmonėms su negalia srityje, mato teigiamą pokytį.
„Palyginti su laikotarpiu prieš dešimtmetį ar daugiau, matome tikrai didelį skirtumą. Pasitaiko, kad ir dabar skubantys, „karštesnio būdo“ žmonės ignoruoja specialų parkavimo vietų ženklinimą, bet tokie atvejai dabar daug retesni. Žmonės supranta, kad reikia atsižvelgti į įvairius poreikius“, – sako A.Giba.
Jis paaiškina, kad, tvirtinant statinio projektą, į parkavimo aikštelės įrengimą žvelgiama kompleksiškai ir yra laikomasi teisinių reikalavimų, numatytų Statinių techninio reglamento Statinių prieinamumo dalyje. Tarp tokių reikalavimų – tam tikri neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietų atstumai nuo pastatų, išlaipinimo aikštelių įrengimas, parkavimo vietų apšvietimas, dangos nuolydžio dydis ir kt. Numatomas minimalus neįgaliųjų automobilių stovėjimo vietų skaičius, palyginti su bendru parkavimo vietų skaičiumi.
Kai kurios kliūtys išlieka
„Būna labai didelių objektų, pavyzdžiui, gamyklos, kurių padaliniai, korpusai yra didžiuliai ir automobilių aikštelės atsiduria dideliu atstumu nuo statinio. Tačiau ir šiais atvejais stengiamasi įrengti kelias vietas žmonėms su negalia kuo arčiau įėjimo.
Statybos techninis reglamentas numato ir atvejus, kai parkavimo vietų žmonėms su negalia įrengti techniškai neįmanoma – dažniausiai taip nutinka senamiesčiuose, kur vietos yra labai ribotai.
Dažniausiai taip nutinka senamiesčiuose, kur vietos yra labai ribotai.
Tokiu atveju prie statinio turi būti įrengiama išlaipinimo ir įlaipinimo aikštelė. Žmogus su negalia yra išlaipinamas, o automobilis statomas atokiau. Vis tik šiuo atveju jau reikia pagalbininko, kuris išlaipins žmogų ir nuvairuos automobilį, o tai mažina savarankiško judėjimo galimybę“, – pasakoja projektavimo ekspertas A.Giba.
Jis sutinka, kad problemų kyla, kuomet automobilių stovėjimo aikštelės įrengiamos be projekto, gavus miesto savivaldybės leidimą.
„Tokiu atveju nėra kontrolės mechanizmo, kaip sužiūrėti, kad būtų laikomasi reikiamų atstumų, tinkamo ženklinimo, nuolydžio reikalavimų ir pan. Paprastai paaiškinama, kad nėra techninių galimybių tinkamai įrengti vietas žmonėms su negalia. Visgi „nėra galimybių“ nėra pakankamas argumentas. Matyt, daug ką lemia kaštai“, – svarsto A.Giba.
Tiek žmonių su negalia organizacijos, tiek ekspertai pabrėžia, kad būtinas tolesnis visuomenės sąmoningumo skatinimas, taip pat svarbus glaudus projektų vykdytojų, savivaldybių ir žmones su negalia vienijančių organizacijų bendradarbiavimas. Kontrolės mechanizmų stiprinimas ir didesnis dėmesys prieinamumui leistų kurti visiems gyventojams labiau pritaikytą aplinką.
