Apie iššūkius, kylančius daugybę laiko skiriant sportui, psichologinius niuansus ir tai, kad sunku būtų gyventi su nesportuojančia antrąja puse Rūta sutiko papasakoti interviu 15min žurnalistui.
– Ar galėtum papasakoti apie savo pomėgį – triatloną?
– Viskas gan šviežia – prasidėjo tik prieš porą metų. Daug bėgiojau, bet, kaip dažnai tokiam sporte nutinka, – gavau traumą. Nieko rimto nebuvo, bet bėgti jau galėjau tik per ašaras. Kadangi bėgioti nebegalėjau, o judėti norėjosi, pas mamą suradau seną mokyklos laikų dviratį. Vis buvo pajudėjimas. Taip ir pramyniau savaitę laiko.
Pats triatlonas tuo metu man buvo neįdomus, bet pagalvojau, kad į dviračių treniruotę galiu nueiti. Taip susipažinau su kitais žmonėmis. Vieni jų tik mynė, o kiti ir triatlonu užsiėmė. Pradėjo ir mane kalbinti dalyvauti varžybose.
Man šiaip ar taip patiko bėgti, po pabandymo – jau ir minti. Pabandžiusi dviratį nebenorėjau grįžti tik prie bėgimo ir tada nusprendžiau sujungti viską į vieną dalyką. Beliko išmokti plaukti. O tada pabandžiau dalyvauti pirmam renginyje ir taip išbandžiau save.
Kai žiūri kiekvieną rungtį atskirai, tai neatrodo labai gąsdinančiai...
– Kas apskritai yra triatlonas?
– Šis sportas apima tris skirtingas šakas. Tai plaukimas, važiavimas dviračiu ir po to jau bėgimas. Distancijos yra įvairios – sprinto, olimpinė, naujokams. Ilgesni nuotoliai yra „Iron Man“ varžybose. Daug vyrų siekia baigti šią distanciją ir išsitatuiruoti ant kojos „Iron Man“ ženkliuką.
Šį savaitgalį aš planuoju į veikti vidutinę „Iron Man“ distanciją – 1,9 km plaukti, 90 km minti dviračiu ir 21 km bėgti. Visa aironmeno distancija yra dvigubai ilgesnė. Kai žiūri kiekvieną rungtį atskirai, tai neatrodo labai gąsdinančiai. Bet, kai reikia viską iš eilės daryti ir kai dar nori viską, kiek įmanoma, greičiau padaryti, tada viskas atrodo sudėtingiau.
Kol kas aš dažniausiai įveikiu sprinto distanciją. Čia reikia plaukti 750 metrų, 20 kilometrų važiuoti dviračiu ir dar 5 kilometrus įveikti bėgte. Tokią distanciją iki šiol rinkausi dėl to, kad nemokėjau normaliai plaukti. 1,5 km plaukti varlyte yra tikrai baisu – tai darai daug lėčiau negu plaukiantis krauliu. Praėjusiais metais, kai plaukdavau varlyte, aš išlipdavau iš vandens su pilvotais diedais, kurie, sakykim, nėra sportiški.
Manęs tas vaizdas ir pasiektas rezultatas netenkino. Vis pagalvodavau „kaip aš čia taip prastai“. Bet po to ateidavo dviračio eilė, kur man daug geriau sekėsi ir ne tik pasivydavau, bet ir aplenkdavau kitus.
Praėjusią vasarą pradėjau mokytis ir šiek tiek pažengiau. Dabar jau atrodau normaliau negu pradžioje. Tiesiog man nepatinka būti paskutinei.
Manęs tas vaizdas ir pasiektas rezultatas netenkino. Nepatinka būti paskutinei.
– Koks tavo tikslas triatlone?
– Dažnu atveju – tai savęs išbandymas, pažiūrėjimas, kiek ir kaip aš galiu tai padaryti. Keli sau iššūkį ir nori įveikti jį. O kartais net nesupranti, kodėl tą iššūkį sau išsikėlei, bet vis tiek bandai jį pasiekti.
– Ar turi savo sportinę svajonę? Pavyzdžiui, įveikti visą „Iron Man“ distanciją?
– Dar galutinai neapsisprendžiau, bet prieš kelias dienas jau susapnavau, per kiek laiko įveiksiu pusę distancijos – 5 val. ir 6 min. Dėl visos kol kas sakau ne, bet nežinau, kas susišvies. Ji kol kas atrodo labai ilga. Gal baisiau, kad reikia labai daug laiko tam pasiruošti, ypač gyvenant normalų gyvenimą ir dirbant darbą.
Netgi pusei distancijos pasiruošti reikia daugybės laiko. Dažnai darai po dvi treniruotes – ryte, vakare, savaitgalį. Privalai ilgai minti, bėgti, kad kūnas priprastų prie krūvio. Jeigu dviračiu važiuoju, tarkim, 100 km, tai vien mynimui skiriu daugiau kaip tris keturias valandas. O kur dar pasiruošimas važiavimui, sustojimai ir kitkas. Pusę dienos praleidžiu viskam.
Reikia labai daug laiko tam pasiruošti, ypač gyvenant normalų gyvenimą ir dirbant darbą.
– Kaip vyksta pasiruošimas? Įveiki visą trasą ar dalimis – plaukimas, dviračiai, bėgimas?
– Visko kartu niekada nedarau. Būna, jog derinu dviratį su bėgimu, kad kojos įprastų bėgti po dviračio, nes jos apsunksta. Tai yra ne tas pats, kas tiesiog bėgti šviežiom kojom. Turiu planą, pagal kurį ruošiuosi. Vieną dieną galiu bėgti 20 km, o kitą – 8 km. Ruošiantis ne vien atstumas yra svarbu. Derini greitį – kada greičiau bėgi, kada greičiau mini. Nebūna taip, kad monotoniškai darai. Viskas susideda iš skirtingų pasiruošimo etapų. Ir tik varžybose pirmą kartą sudedi viską į vieną vietą.
– Kas gali sutrukdyti varžybose?
– Stresas. Pavyzdžiui, man plaukimas krauliu dar nėra tiek įaugęs į kraują, nes plaukiu dar nepilnai metus. Būna, kad iš to streso užsikvėpuoji, kažką pagalvoji ir viskas – aš turiu sustoti viduryje takelio, nes viduje kažkas atsitinka.
Ko aš bijau „Iron Man“ ir ko nesu dariusi – plaukti ežere tarp daug žmonių aplinkui. Būna atvejų, kai plaukiant dalyviai gauna iš kojos į galvą ar dar kažkas nutinka. Kai kuriems žmonėms vandenyje per varžybas prasideda netgi panikos priepuoliai.
Kai kuriems žmonėms vandenyje per varžybas prasideda netgi panikos priepuoliai.
– Naudojate ką nors, kas padeda plaukti?
– Lauke – hidrokostiumas. Vilkint jį plaukti šiek tiek lengviau, nes jis kiek prilaiko vandens paviršiuje. Tačiau vieniems jis padeda, kitiems – ne. Padeda šiek tiek prastesniems plaukikams, nes kai kuriems žmonėms būna sunkiau išlaikyti kojas paviršiuje. Bet triatlone nenaudojami plaukmenys.
Pamenu, man buvo nemažai streso, kai vasario mėnesį užsirašiau į varžybas Varšuvoje. Tokio atstumo niekada nebuvau plaukusi, todėl pradėjau ruoštis. O likus dviem savaitėms iki varžybų tik pirmą kartą į atvirą vandenį nuėjau. Pagalvojau: „Ką aš padariau? Juk nieko neišeis...“ Baseine viskas puikiai matyti, o čia – nieko. Gal vyrai nuo vaikystės būna įpratę plaukti ežere krauliu panardinę galvą, o merginoms kiek kitaip. Daug streso, nieko nematai, o jeigu dar kokią žolę užkabinsi...
– Dėl ko tai darai? Ką tau duoda triatlonas?
– Hm... per varžybas irgi savęs to klausiu – kodėl tai darau? Atrodo, keista, kai žmogus iš dalies kankina save. Kad ir prieš varžybas – stresuoji, o kai baigi jas – ateina pasitenkinimas. Norisi save nugalėti. Jeigu kiti gali, tai kodėl aš negaliu? Aš irgi galiu! Tai turbūt dėl to jausmo. Keisti tie žmonės turbūt yra. Daro tai, ko tuo metu nenori.
Per varžybas savęs to klausiu – kodėl tai darau?
– Kuri atkarpa tau būna sunkiausia?
– Turbūt, kad bėgimo vidurys ir antra pusė. Kai dar lieka pusė trasos. Dėl to, kad paskutinė dalis. Nes pats bėgimas šiaip nėra sunkiausia. Tačiau jau paskutinį kilometrą atsigauni ir, atrodo, gali varyti. Sunku dar tranzite išlipus iš vandens, kai išlipi vis dar plaukiojantis erdvėje.
– Koks jausmas būna po finišo?
– Reikia patirti tą jausmą, kad būtų galima jį apibūdinti. Jis nebūna vienareikšmis. Kartais džiaugiesi, nes padarei, ką norėjai, arba viršijai savo lūkesčius. Tada labai džiaugiesi ir emocijos būna daug. Kad ir rezultatas ne toks geras, bet džiaugiesi, jog padarei viską iki galo ir nesustojai. Ir ne visada būni laimingas. Tačiau tikrai visada džiaugiesi, kad viskas baigėsi!
Po finišo džiaugiesi, kad padarei viską iki galo ir nesustojai.
– Esi buvusi paskutinė?
– Ne. Dalyvių daug būna, tai paskutinei sunku būti. Nebent treniruotėse galiu.
– Kur yra tavo iššūkio sau riba?
– Nėra jos. Man atrodė, kad pusė „Iron Man“ trasos – žiauriai sudėtingas tikslas. Manau, jį padarysiu, o tada atrodys, kad čia nieko tokio, ir norėsiu daugiau. Galvosiu kitą tikslą. Tačiau būna ir tokių akimirkų, kai treniruojiesi, ruošiesi, skiri daug laiko ir galvoji – galėčiau gulėti ant sofos, niekuo nesirūpinti, nekelti sau papildomo streso, negaišti laiko ir būti kaip normalus žmogus... O galų gale ir pinigų triatlonas nemažai kainuoja...
– O kur triatlone išeina pinigai?
– Daug kam jie išeina. Kad ir palaikymas. Dažniausiai reikia ne vieno trenerio, juk čia kelios skirtingos sporto šakos. Reikia ne tik bėgimo batelius keisti, bet ir už baseiną mokėti, hidrokostiumai kainuoja ir dviračiui vis kas nors atsitinka. Kiekviena sporto šaka kainuoja, o čia jos yra trys, todėl ir išlaidos trigubėja.
Per savaitę sportui įprastai skiriu nuo 10 iki 14 valandų.
– Kaip atrodo treniruočių diena ir pasiruošimas?
– Per savaitę sportui įprastai skiriu nuo 10 iki 14 valandų. Paprastai tris kartus per savaitę plaukiu kokią valandą ryte prieš darbą, vakarais – bėgimas arba dviratis. Kartais būna ir tas, ir tas. Yra tam tikros specifinės treniruotės, kai mini dviratį, o po to bėgi. Darai vieną po kito.
Bėgimas gali trukti nuo valandos iki dviejų, o dviratis gali ir ilgiau. Minti gali ir keturias valandas. Ilgiausi bėgimai būna savaitgaliais, kai būna daugiau laiko. Bėgimas visais metų laikais būna lauke arba žiemą manieže. Užtat žiemą dviratį minu jau viduje – specialiu įtaisu, kai tikras dviratis įtaisytas ant įrenginio. Bet kai tik sąlygos leidžia – norisi į lauką išminti. Lauke yra lauke, visiškai kitaip.
– Kokius atstumus įveiki per savaitę?
– Nėra vieno tokio atsakymo. Galiu dabar pažiūrėti į laikrodį, kiek jis užfiksavęs per pastarąją savaitę. Pavyzdžiui, vien dviračiu numinta 10 valandų – apie 300 km. Bėgimas įvairiai, bet vidutiniškai apie 40–50 km. Gali būti, kad vieną savaitę daugiau vieno dalyko, o kitą – kito. Su plaukimu paprasčiau. Per savaitę įveikiu 5–7 km, daugiausia atidirbinėju techniką, o ne ištvermę. Kartais būna varžybiniai savaitgaliai. Tada turi nors šiek tiek sau poilsio duoti ir sumažinti krūvius.
– Per savaitę save išsekini šimtais kilometrų mynimo, dešimtimis bėgimo ir plaukimo. Ar po viso to dar lieka laiko ir noro gyventi normalų gyvenimą?
– Kaip čia pasakius... Kartais nelieka. Mažiau laiko draugams. Tiesiog kartais prisijungi prie vakarėlio po visų treniruočių kokią devintą vakaro. Ir po kelių valandų jau jauti, kad nori miego. Tarp visų treniruočių labai svarbu miegas ir poilsis. Todėl nelabai gali sau leisti to nedaug liekančio laiko išeikvoti nežinia kam.
Įpranti, kad turi viską labai planuoti ir dėliotis savo laiką.
– Dėl sporto aukoji draugus ir laisvalaikį?
– Tai sportas ir yra laisvalaikis. Bet tada atsiranda draugų sporte. Tada susitinki su draugėmis, kurios irgi mina. Tuomet jau mindamos stojam išgerti kavutės ir pyragiuku pasilepinti. Tiesiog kitos draugystės atsiranda. Gerai ir tai, kad mano draugas yra triatlonininkas, todėl mums lengviau susitikti bėgant kartu ar minant dviratį. Kartu sportuojam ir tai būna mūsų laikas.
Gal nėra taip, kad nelieka to gyvenimo. Greičiau įpranti, kad turi viską labai planuoti ir dėliotis savo laiką. Kiti galbūt tiek nenuveikia, kiek mes po savo veiklų. Tarkim, šiandien mes susiplanavom susitikti interviu. Todėl aš ryte atsikėliau šeštą ryto, važiavau dviračiu ir pasidariau ryte treniruotę, kad aš turėčiau laisvą vakarą. Kai nori, randi laiko viskam. Aišku, kartais to laiko norėtųsi daugiau. Tiesiog nelieka laiko nieko neveikti.
– Apie ką svajoji, kai būna sunku varžybose ar treniruotėse?
– Galvodama apie poilsį svarstau, kad norėčiau kokioje Ispanijoje kokias dvi savaites minti dviračių stovykloje. Pačios atostogos dažniausiai susijusios su sportu. Nebūna taip, kad vien SPA savaitgalį gulėčiau. Jeigu ir važiuoju į kokius Druskininkus, tai vis vien dažniausiai imu ir dviratį, ir bėgimo aprangą. Keista būtų sau leisti tiesiog vienai atsipalaiduoti. Bet po „Iron Man“ varžybų turbūt kokią savaitę nieko nedarysiu ir kokią savaitę sau ramiai ant sofos pagulėsiu.
Nebūna taip, kad vien SPA savaitgalį gulėčiau. Jeigu ir važiuoju į Druskininkus, imu ir dviratį, ir bėgimo aprangą.
– Kaip žiūri į nesportuojančius žmones?
– Visi renkasi, ką veikti. Sportas ne visiems patinka ir neprivaloma. Man gal keisčiau, kai žmogus neturi jokios veiklos. Nebūtinai sporto, kad ir kokio hobio. Gal į tai keisčiau žiūriu... Bet, aišku, mano aplinkoje – labai daug sportuojančių. Tai kažkaip įprasta ir normalu, kad ką nors reikia sportuoti. Nėra atmetimo reakcijos. Nors prieš tai turėjau draugą, kuris visiškai nesportavo. O aš tuo metu kaip tik gana nemažai bėgiojau. Ir galų gale turėjau pasirinkti – bėgimas arba jis. Pasirinkau... Man būtų labai sunku su antra puse, kuris nesportuotų arba neturėtų kito hobio, kuriam skirtų daug laiko. Jis nesuprastų žmogaus, kuris po darbo kažkam skiria daugiau laiko negu jam.
Man būtų labai sunku su antra puse, kuris nesportuotų.
– Kokie žmonės užsiima triatlonu? Ko jie ieško šiame sporte?
– Patys triatloninkai atrodo turintys daugiau energijos, bendraujantys. Manau, kad kartais ieško savo galimybių ribos. Kartais išbandymo. Paprastai merginos vertinamos kaip silpnesnės, tačiau šiame sporte jos įrodo, kokios yra ištvermingos ir pasiekia gerų rezultatų. Apskritai, triatlone yra labai nedaug merginų. Gal todėl visi jas bando pritraukti – vyrai kviečia savo dukras, moteris.
– O ar neatrodo, kad tas bandymas įrodyti sau galimybių ribas yra nepasitikėjimo savimi ženklas?
– Gal kiek kitaip atsakysiu. Sportas priduoda pasitikėjimo savimi. Pamatai, kad gali tai padaryti. Jauti, kad gali daug ką padaryti. Sportas yra susipynęs su daug gyvenimo sudėtinių dalių. Darbu, asmeniniais santykiais. Supranti, kad rezultatas yra galutinis dalykas. Kad dėl kelių skaičių ir sekundžių turi įdėti labai daug darbo. Bet žmonės tai daro. Dalis turbūt dėl noro įrodyti sau, kad gali tai padaryti. Dalis turbūt iš noro kitiems tai įrodyti. Kad jie gali būti greitesnis. Skirtingos priežastys.
Dėl kelių skaičių ir sekundžių turi įdėti labai daug darbo.
– Rašytojai palieka po savęs knygas, fotografai – nuotraukas, o ką po savęs palieka sportininkai?
– Aukščiausio lygio sportininkai po savęs palieka rekordus ir rezultatus. Galės vaikai vėliau sakyti – mano mama nubėgo maratoną per 3 val. Juokauju. Aišku, tuos dalykus supranta tik tie, kurie sportuoja.
Pačiam sporte juk irgi tobulėji. Mąstai ir sprendi, ką daryti, kaip pakeisti, numatyti savo silpnas vietas. Sportas nėra stovėjimas vietoje. Čia yra labai daug visko – bendravimo, savęs išbandymo, planavimo, tikslų siekimo. Tai labai daug ką jungia. Ir mes neinvestuojame į kūną. Jeigu norėtum į kūną investuoti, tiesiog pasiimtum programą, kad tau padarytų gražesnį užpakaliuką. Ir tikrai neitum į triatloną dėl gražesnio kūno. Triatlonas ne tas sportas, kur ateini gražiai atrodyti.
Daug sportuojančių randa laiko ir kitiems dalykams. Nėra, kad tu tik sportuoji. Eini kur nori vakarais, nori į parodą, nori – gali mokytis. Nėra arba tas, arba tas. Tai, kad sportas daug laiko atima – nereiškia, kad nieko daugiau nedarai.
Tai, kad sportas daug laiko atima – nereiškia, kad nieko daugiau nedarai.
– Dar šiek tiek paprovokuosiu – o jeigu tas 10 valandų per savaitę vietoje sporto skaitytum knygas?
– Bėgimo laiką galima išnaudoti klausant audioknygų. Dabar tai populiaru tarp bėgikų. Bėgdamas klausai ir tą laiką gali išnaudoti. Bet sportas daugiau duoda charakteriui. Ypač norėdamas nugalėti varžybose turi stipriai padirbėti su savimi, su savo galva. Jeigu nori gero rezultato – turi susitvarkyti su galva. Išmokti, kai tau sunku – nenuleisti rankų. Minčių įvairių, žinoma, būna. Bet negali sau leisti. Būna, ateina kartais mintys, kad nebegaliu daugiau. Vis bando atakuoti. Bet nepasiduodi. Nes esi stiprus pakankamai, kad galėtum tas mintis nuvyti. Tas pats ir gyvenime.
Norėdamas nugalėti varžybose turi stipriai padirbėti su savo galva.
– Tai gal tada į gyvenimo problemas lengviau žiūri?
– Sportuodama turiu laiko apmąstyti gyvenimo problemas. Tačiau netampu apatiška ar joms abejinga. Tokiais atvejais imi ir darai, ką turi daryti. Kai sportuoji nebūni toks stresuotas. Iš kitos pusės, nežinau, kiek tai susiję su sportu. Tiesiog nekreipi dėmesio į smulkmenas.
– Kas, be sporto, dar sudaro tavo gyvenimą?
– Mėgstu popierines knygas, nors joms dabar mažiau laiko lieka. Ypač tuos kelis pasiruošimo mėnesius. Važiuodama autobusu po keletą puslapių bandau perskaityti. Dažniausiai grožinę literatūrą. Priklauso nuo emocijos. Kartais norisi pokyčių, tuomet keičiu ir knygų tipą. Kartais smagu tiesiog išeiti su šunimi į mišką.
– Kaip sportuojant keičiasi požiūris į kūną?
– Manau, kad profesionalų sporte šis požiūris yra kitoks. Triatlonas turi savų niuansų. Pavyzdžiui, nuo triatlono kostiumo atsiranda dviratininkų įdegis. Tada jau nebegali užsivilkti trumpesnio sijono ar šortų, nes matyti visos įdegio linijos. O pats kūnas... sunku pasakyti. Kojos labiau pagalba sportuojant, o ne išvaizdai. Apskritai, kūnas kaip pagalba sportui labiau. Kita vertus, jeigu sportas darytų man mano kūną negražų, tai irgi būtų blogai.
Kojos labiau pagalba sportuojant, o ne išvaizdai.
– Tai esi patenkinta savo kūnu?
– Na, taip. Esu patenkinta. Turi save mėgti.
– Kaip draugauji su nelabai sveikais įpročiais – vakarėliais, cigaretėmis, alkoholiu?
– Cigaretėms griežtai sakau ne. Ir rūkančių žmonių nemėgstu. Kalbant apie nesveiką mitybą ar gėrimus – dažnai būna visko. Maistas turbūt yra tas dalykas, kur sunkiausia susivaldyti. Kartais nors maistu save apdovanoju už sunkias treniruotes. Tikrai nesu sveikuolė. Galiu ir alaus išgerti mindama dviratį. Žinoma, jeigu tai laisvadienis. Žinoma, per svarbią treniruotę to nedarau. O šiaip pavalgyti make ar burgeryje yra visiškai normalu. Atstatyti kalorijas reikia ir norisi. Aš nesureikšminu to ir galiu prieš varžybas vakare išgerti alaus. Susirenkam su sportininkais ir po varžybų alaus. Apskritai sportininkai turi daug jėgų ir ištvermės vakarėliuose. Jie nepavargsta pašokę vieną dainą, kaip kai kurie.
Tikrai nesu sveikuolė. Galiu ir alaus išgerti mindama dviratį.
– Kas tave motyvuoja sunkiais varžybų momentais? Kai jau atrodo, kad nebesinori nieko?
– Tiesiog neleidi sau pasiduoti. Nors vieną kartą pasiduosi – norėsi ir dažniau tai padaryti. Vieną kartą sau leidę, dažnai tą daro ir vėl. O svajoju greičiau pabaigti varžybas. Ypač mieste, kai bėgi, karšta, o šalia kažkas lauko kavinėje geria alų... Tada galvoji, kad galėčiau dabar sėdėti jų vietoje. Bet ne – juk aš pati tai pasirinkau. Kartais stumia į priekį ir rezultatas. Kai supranti, kad gali kovoti dėl prizinės vietos, tai viduje gali būti ir labai sunku.
– Tau prizinė vieta svarbu?
– Tai aišku. Geresnis rezultatas ar prizinė vieta motyvuoja. Tada jau gali atsirasti ir antras kvėpavimas. Man svarbu rezultatas. Ir svarbiau pagerintas asmeninis rezultatas negu prizinė vieta. Nes gali važinėti į kaimo bėgimus ir būsi prizinėse vietose.
Gali važinėti į kaimo bėgimus ir būsi prizinėse vietose.
– Ką matai dalyvaudama varžybose?
– Priklauso nuo varžybų ir kaip jose jaučiuosi. Galiu nieko nematyti, kas vyksta aplink, o galiu ir daug matyti – stebėti kitus ir aplinką. Kai yra sunku, nelabai ką matau. Dažnu atveju koncentruojuosi į save ir tai, ką reikia padaryti. Pavyzdžiui, tranzito zonoje mintyse yra veiksmų seka, kurią reikia atlikti, ir tokiu momentu geriau tikrai nekalbinti. Tai gali kainuoti laiką.
Pavyzdžiui, plaukimo rungties pabaigoje aš jau mąstau, kokie mano bus tolesni veiksmai, ką aš turėsiu padaryti išlipusi iš vandens – turėsiu atsisegti hidriaką, akinukus užsikelti, tada jau bėgant nusiimti iki pusės hidriaką. Ir tikrai nežiūri į žmones, nes visos mintys viduje būna. Kita vertus, labai smagu palaikymas ir tie žmonės, kurie palaiko, dažniausiai žino, kad atsakymo jie nesulauks, nebūtinai sportininkas atmojuos. Jie supranta, kad jis gali girdėti, bet jam yra sunku ir nenori eikvoti papildomų jėgų ir mojuoti atgal.
Per varžybas yra gerai pabūti su savo vidumi ir pakovoti.
– Kodėl varžybose neklausai muzikos?
– Varžybose turi girdėti, kas vyksta. Vien dėl saugumo. Turi jausti aplinką. Tarkim, bėgsi per tranzitą ir tau sakys – šalmą ne ten padėjai, o tu negirdėsi. Gali būti, kad kažką sakys teisėjai, o taip irgi gali būti. Ir šiaip – tektų gaišti laiką dedantis ausines, tada galvoti, kad jos gali iškristi. Tai techniniai klausimai, bet jie svarbūs. Man nereikia tuo metu nukreipti minčių į muziką. Per varžybas yra gerai pabūti su savo vidumi ir pakovoti.
– Kiek šiame sporte lemia ištvermė ir kiek brangi įranga?
– Ištvermė, manau, apie 90 procentų. Įranga įtakos turi, bet jeigu nesi geras – jokia įranga tikrai nepadės. Yra kas susiperka brangiausius dviračius, bet jeigu jie nemina gerai, tai ir nemins. Mina juk žmogus. Šiek tiek padeda, kai kovoji jau dėl sekundžių ir visas laikas yra svarbus. Bet tada jau pats turi būti stiprus. Esmė žmogus, o ne įranga.
Įranga įtakos turi, bet jeigu nesi geras – jokia įranga tikrai nepadės.
– Kiek pastebėjau, po varžybų beveik nieko nededi į socialinius tinklus. Kaip tada pasikeli savivertę?
– Sportininkai naudoja ne instagramą ar feisbuką, bet Stravą. Ten yra sportuojančių draugų ratas, kurie mato, kaip sumynei, ir jie žymiai daugiau supranta negu kitur esantys. Jie gali peržiūrėti ir detalesnę informaciją, jeigu įdomu. O savivertės nereikia labai giliai numesti, kad reiktų ją kelti. Bet kitų palaikymas, kai pasiseka ir tau parašo – tas tikrai faina.
Kartais gali net apsidžiaugti gavęs traumą, nes tada gali daugiau dėmesio skirti kitiems dalykams.
– Kas būtų, jeigu dėl kokios nors priežasties nuo šiandien nebegalėtum užsiimti triatlonu?
– Gyvenčiau toliau. Yra veiklos ir be sporto. Žmonės randa būdų, kaip palaikyti fizinį aktyvumą. Net sėdint vežimėlyje galima judėti. Labiau nesinori vienoje vietoje sėdėti. Ir nesu užsiciklinus, kad visą gyvenimą aš vien bėgiosiu ar minsiu dviratį. Bet kad judėsiu aktyviai – taip. Kartais gali net apsidžiaugti gavęs traumą, nes tada gali daugiau dėmesio skirti kitiems dalykams, kuriems paprastai neužtenka laiko. Dabar reikia daug derintis, to laiko trūksta. Kita vertus, pats viską juk renkiesi savo noru. Niekas neverčia užsiimti sportu.
– Dėkoju už pokalbį ir linkiu įveikti „Iron Man“ trasą.
