Per kiek daugiau nei dvi savaites, prabėgusias nuo Rusijos karo su Ukraina pradžios, iš šalies jau pasitraukė daugiau nei du milijonai ukrainiečių, tačiau dešimtys tūkstančių žmonių keliauja ir priešinga kryptimi.
Ukrainos pasieniečiai skelbia, kad į šalį jau sugrįžo daugiau nei 200 tūkstančių ukrainiečių, kurie ketina prisijungti prie herojiškos kovos prieš agresoriaus pajėgas.
Praėjus kelioms dienoms nuo karo pradžios Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis kreipėsi į pasaulį ir pakvietė prisijungti visus, turinčius karinės patirties. Į šį kvietimą jau atsiliepė dešimtys tūkstančių buvusių karių iš įvairiausių pasaulio šalių – nuo buvusių JAV specialiųjų operacijų karių iki Prancūzijos Svetimšalių legione tarnavusių japonų.
24 metų kaunietis Mindaugas į Ukrainą kartu su keliais kitais buvusiais Lietuvos kariuomenės kariais atvyko jau prieš savaitę. Šiuo metu jis perduoda savo turimas taktinės medicinos, ginklo valdymo žinias kovai mobilizuotiems ukrainiečiams.
Jei Ukraina kris – mes kiti
Mindaugas sako apsisprendęs vykti į Ukrainą jau antrąją karo dieną, dar iki plačiai nuskambėjusio V.Zelenskio kvietimo.
„Situacija labai aiški – jeigu Ukraina kristų, kiti esame mes“, – 15min sakė jis.
„Šiuo metu, tokioje įtemptoje situacijoje, manau, kiekvienam, turinčiam galimybę padėti Ukrainai, yra net privaloma padėti“, – pabrėžė Mindaugas.
Prasidėjus karui, Lietuvoje susikūrė ne vienas pagalbos ukrainiečiams centras – vienur renkami rūbai, vaistai, pinigai ar karinė ekipuotė. Tuo metu daugiau nei du dešimtmečius Lietuvos kariuomenėje praleidęs Gintautas Mauricas pradėjo rinkti instruktorius ir savanorius, koordinuoti jų rinkimą Lietuvoje ir vykimą į Ukrainą.
Vieną pirmųjų karo dienų G.Maurico skambučio sulaukė ir Mindaugas, pažinojęs jį jau anksčiau.
„Pradėjome kalbėtis apie tai, kad mobilizacijoje yra daug žmonių, kurie neturi karinės patirties, elementarių taktinių žinių, medicinos, nemoka naudotis ginklais. Ir reikia žmonių, kurie buvę kariuomenėje, žino sistemas ir galėtų padėti paruošti ukrainiečius išgyventi bent vieną karo dieną papildomai“, – pasakojo Mindaugas.
Apsispręsti padėjo krikšto tėčio pavyzdys
Jam apsiprendus vykti į Ukrainą, dar kelias dienas užtruko išsiaiškinti visus procesus – kaip vyksta priėmimas, kur atvykti, su kuo susisiekti.
Nors namiškiai iš pradžių bandė sugalvoti, kaip padaryti, kad Mindaugas nevažiuotų, tačiau vėliau suprato, kad tokia jo pareiga. Pagrindine motyvacija pačiam vyrui tapo jo krikšto tėtis Algirdas Patackas, kuris savo laiku važiavo į Čečėniją. Suprasdamas, kad dėl turimos karinės patirties jam pačiam yra saugiau važiuoti, Mindaugas nebedvejojo.
„Turiu medicininės patirties, kai važiavau čia, tikėjausi suteikti pirmąją pagalbą kariams kovoje. Bet atvažiavęs pamačiau, kad manęs reikia visai kitur – mokau taktinės medicinos, pirmosios pagalbos, kaip sužeistuosius reikėtų išgabenti iš mūšio lauko. Yra sudėtinga – ne visi kariai turi medicinines priemones. Pavyzdžiui, yra 50 žmonių ir 6 turniketai“, – sakė jis.
Nepaisant to, kad aiškiai suvokia, kodėl išvyko į karo apimtą Ukrainą, Mindaugas pasakoja visas priežastis dar kartą permąstęs kertant Lietuvos sieną. Šis kelionės etapas jam buvo sunkiausias.
Kitos valstybės sienos kirtimas jam sukėlė ir visiškai kitokias mintis.
„Kirtus Ukrainos sieną pirmos mintys buvo lyg grįžčiau į Lietuvą prieš 30 metų. Visur barikados priminė nuotraukas iš Sausio 13-osios. Tu matai, kaip žmonės šąla lauke, užsikūrę laužus bando šildytis, kažkas iš namų atneša kareiviams arbatos. Kirtus sieną pajunti iškart įtampą“, – pasakojo Mindaugas.
-
VRM: norintiems tarnauti Ukrainos svetimšalių legione Lietuvos leidimo nereikia
-
Karas Ukrainoje: JT praneša apie 549 žuvusius civilius, bet įspėja, kad tikrasis skaičius – didesnis
-
G.Nausėda: turime rengtis totalinei visuotinei gynybai
-
Seimui pateikta Piliečių rengimo pilietiniam pasipriešinimui strategija
Gyvenimas tęsiasi, bet įtampos netrūksta
„Žmonės gyvena įtampoje. Supranti, kad mirti gali nebūtinai nuo priešo, bet ir nuo draugo aplaidumo, nes draugas yra įtampoje. Ir jis tave gali palaikyti ne draugu. Pradžioje buvo nemažai įtampos, sulaikymų – vis tiek esame iš kitos šalies ir judame link karštųjų taškų. Bet šiuo metu jau įsivažiavome – vyksta mokymai, vyksta darbas“, – sakė jis.
Sustabdymų ir išlaipinimų pasitaiko ir iki šiol – instruktoriai uniformos nedėvi, o ir ne visus vietoje esančius ukrainiečių karius pasiekia informacija apie savanoriaujančius lietuvius.
„Jeigu mus išlaipina iš mašinos ir tikrina, mes nesipriešiname, atvirkščiai, gerbiame ir paklūstame, suprantame, kad čia svarbios procedūros. Jie taip pat yra įtampoje, mažai kuo pasitiki“, – sakė Mindaugas.
Nepasitikėjimo netrūko ir susitikus su pirmaisiais ukrainiečių mobilizacijos koordinatoriais, nes šie jų pagalbos atsisakė. Tik įsikišus aukštesnei vadovybei lietuviai įtraukti į pasiruošimą ir maloniai priimti.
„Dabar pravedus mokymus ar paskaitą visi kariai atsistoja ir ploja. Priima tave kaip savą ir kaip didelę pagalbą, tačiau maža dalis nepasitiki, žiūri kaip į priešą“, – pasakojo jis.
Kai vedu paskaitas, kaip naudotis ginkluote, matau, kaip vyrai verkia. Nes jie žino, kad tą ginklą ims greitai ne šiaip mokantis, bet realioje karo zonoje.
Nepaisant karo Ukrainoje gyvenimas vyksta ir toliau – veikia dalis parduotuvių, dienomis gali matyti, kaip žmonės vedžioja šunis, tačiau gatvės ištuštėja apie dešimtą valandą vakaro. Kiaurą parą gatvėmis vaikšto didelės grupės ginkluotų karių, kurie tikrina dokumentus ir klausinėja įvairių detalių.
„Visi tiki laisve, nė vieno dar nesutikau netikinčio. Jie visi supranta, kad ankščiau ar vėliau jie tą laisvę iškovos. Galbūt ne patys, galbūt jų vaikai. Tą matyti yra nuostabu. Yra keli procentai, kurie gal ir dvejoja, bet svarbiausia, kad to neparodo“, – sakė Mindaugas.
Instruktoriaus darbas
Jis sako jaučiantis, kad prisideda prie ukrainiečių laisvės kovos, tačiau net ir būnant instruktoriumi, ši veikla vis tiek yra emociškai labai sudėtinga.
„Kai vedu paskaitas, kaip naudotis ginkluote, matau, kaip vyrai verkia. Nes jie žino, kad tą ginklą ims greitai ne šiaip mokantis, bet realioje karo zonoje. Tu matai tą ugnį akyse, kaip stipriai jie nori ginti tėvynę, bet tuo pačiu ir ašaras, nes baisu, kad negrįš gyvi“, – pasakojo Mindaugas.
Ukrainoje esantys instruktoriai sako žinantys, kad yra sekami – dažnai Rusijos pajėgos nulaužia jų telefonų SIM korteles, jas tenka nuolat keisti. Kartais keisti tenka net ir gyvenamąją vietą.
Mindaugas Ukrainoje taip pat koordinuoja atvykstančius kitus lietuvių instruktorius, išsiaiškina jų turimas žinias ir tai, kaip jas geriausiai perteikti ukrainiečiams. Lietuviams jis paaiškina, kokią sistemą jie sukūrė, suteikia informaciją, apgyvendinimą ir transportą.
Į šalį nuolat atvyksta vis daugiau lietuvių, o norinčiųjų Lietuvoje yra ir dar daugiau, tačiau ne visi turi karinės patirties, todėl žmones tenka atsirinkinėti. Paaiškinti tikrąją situaciją tenka ir stačia galva atvykusiems savanoriams.
„Kartais atvykstantys savanoriai lietuviai nebūna adekvatūs šioje situacijoje, tad kyla iššūkių jiems paaiškinant, kad tai nebėra žaidimas. Mes mokome karius – ne kompiuterinių žaidimų, bet realių veiksmų mūšio lauke“, – pabrėžė jis.
Bus ten, kur labiausiai reikės
Kokia veikla gali tekti užsiimti ateityje Mindaugas sako nežinantis – instruktoriai vadovaujasi principu veikti ne tai, ką jie nori, o tai, kur jie yra naudingiausi.
„Jeigu reikės manęs prie sužeistųjų – būsiu ten, bet dabar manęs reikia mokyti kitus“, – tvirtino jis.
Savo draugei palikau žiedą su rašteliu: ar tekėsi už manęs? Grįžęs lauksiu atsakymo.
Apie grįžimą į Lietuvą jis stengiasi negalvoti – taip tik prarastų koncentraciją, o mintys nukryptų į namus.
„Tą dieną, kai sužinojau, kad jau išvažiuoju, nelabai su kuo bendravau. Savo draugei palikau žiedą su rašteliu: ar tekėsi už manęs? Grįžęs lauksiu atsakymo“, – sakė Mindaugas.
Viltis užkirsti kelią karui plėstis
Tuo metu Vilniuje 29-erių Vilius laukia savo eilės vykti į Ukrainą – prieš savaitę jis šios šalies ambasadoje užpildė prašymą įstoti į buriamą svetimšalių legioną.
Prieš kelerius metus nuolatinę privalomąją karo tarnybą Lietuvoje pabaigęs žvalgas ketina kariauti pirmosiose fronto linijose. Mintys apie prisijungimą prie Rusijos agresiją atremiančių ukrainiečių jam kilo būtent pamačius ambasados prašymą ir kvietimą.
„Galbūt, jeigu ten nueisiu kariauti, tai iki čia tas karas neateis ir galbūt mano tas indėlis į visa tai ar net tiesioginis pasiaukojimas padarys taip, kad čia mano draugams ar giminačiams nereikėtų ant Lietuvos žemės kariauti ir to paties patirti“, – apie savo motyvaciją pasakojo jis.
„Sunku tiesiog sėdėti ir nieko nedaryti, kai pasaulyje tokie dalykai vyksta. Visai artimame ir mums europietiškai pažįstamame pasaulyje. Bent jau iš mūsų perspektyvos tai atrodo labai labai stipriai nesąžininga, tai ir norisi kažkaip su tuo visu nesąžiningumu ir blogiu kariauti“, – 15min sakė Vilius.
Baimė ne dėl mirties
Iš šeimos ir draugų jis sulaukė dvilypės reakcijos – vieni palaikė, skatino ir suprato, o kiti nerimavo, kas bus, jei karas ateis ir iki Lietuvos: „namus reikia ginti, o ne svetimą šalį“.
Dėl savęs Vilius sako nebijantis.
„Bijoti ten važiuoti ir to, kad ten numirsiu – turbūt ne. Man labiausiai dėl šeimos ir draugų liūdesio baisu – kad mane pasmerks, jei sugalvosiu tokį akibrokštą“, – teigė jis.
Daugiausiai nerimo kelia baimė, kad grįžęs po karo jis iš naujo turės kurti gyvenimą, socialinius ryšius, iš naujo ieškoti darbo, kuriame jaustųsi taip pat gerai, kaip ir dabar.
„Neturiu labai ką čia palikti – neturiu vaikų, kurie be tėvo liktų, ar verslo, kuris žlugtų. Materiali, racionalesnė baimė galbūt“, – sakė jis.
Treji metai arba iki pergalės
Kol kas vienas iš pagrindinių dalykų, kurie stabdo Vilių, yra neaiški Lietuvos Vyriausybės pozicija savanorių klausimu. Anot jo, abejonių yra dėl to, kaip reikėtų elgtis, jei mobilizacija būtų paskelbta Lietuvoje, nerimą kelia ir galimybė grįžti suluošintam bei nežinojimas, ar gautų bent kokias nors socialines garantijas.
Norėtųsi kažkokio bent jau minimalaus užtikrinimo ar bent jau pripažinimo iš valdžios, kad taip, pas mus tokių žmonių yra, kurie ten išvažiuoja, mes apie juos žinome ir kažkiek jie mums rūpi.
„Šiandien informacija yra tokia, kad nuvykus ten yra pasirašoma sutartis su Ukrainos tarptautiniu batalionu trejiems metams arba iki pergalės. Šiuo atveju, jei neramumai kažkada Lietuvoje prasidėtų, būčiau įpareigotas ten likti ir čia negalėčiau prie visko prisidėti. Tai labiausiai glumina, iš tiesų“, – pasakojo Vilius.
„Norėtųsi kažkokio bent jau minimalaus užtikrinimo ar bent jau pripažinimo iš valdžios, kad taip, pas mus tokių žmonių yra, kurie ten išvažiuoja, mes apie juos žinome ir kažkiek jie mums rūpi“, – sakė jis.
Užpildęs prašymą ambasadoje Vilius susisiekė Gintautu Mauricu ir šiuo metu laukia daugiau informacijos apie tai, kaip vyktų kelionė, kokiame būryje reikėtų tarnauti, ar pavyktų suburti ir iš Lietuvos atsiųsti jau suformuotą padalinį, kuris galėtų būti apginkluotas iš Vakarų šalių gautais ginklais, kuriais lietuviai jau moka naudotis.
„Esame susikeitę kontaktais ir pasakyta – ką turi geras karys mokėti, tai būti kantrus ir laukti. Tai dabar ir laukiam, kol bus kažkas aiškiau kažkiek“, – teigė jis.
Informacijos laukia ir Viliaus tarnybos draugas, kuris yra pasiryžęs važiuoti kartu.
„Kiek mes dabar esame susitarę, tai kartu važiuotume turbūt. Aš esu jo kontaktas su visais šitais dalykais, jis iš manęs laukia patvirtinimo ir žinių, kadangi pats šiuo metu užsienyje yra“, – sakė jis.
Kol kas Vilius sako neskubantis beatodairiškai vykti į Ukrainą, kol nežino visų detalių bei Lietuvos institucijų pozicijos, tačiau situacija gali pasikeisti.
„Jeigu kažkas labai stipriai eskaluotųsi Ukrainoje ir visai Europai kylanti grėsmė padidėtų, tai būtų tas paskatinimas net ir tokiomis sąlygomis važiuoti. Arba jeigu būtų formuojamas lietuviškas dalinys“, – sakė jis.
