Teigiamos tendencijos
Visuomenė vis atviresnė įvairias negalias turintiems žmonėms – vis dažniau juos sutinkame dirbančius, bendraujančius ir besimokančius. Švietimo sistemos netrukus laukia itin reikšmingi pokyčiai – nuo 2024 m. visos bendrojo lavinimo mokyklos atvers duris specialiųjų poreikių turintiems vaikams. Mokytis skatinami ir negalią turintys suaugusieji, Radviliškio technologijų ir verslo mokymo centro specialioji pedagogė ir Vilniaus universiteto Šiaulių akademijos lektorė dr. Ilona Gedminienė tikina, kad neįgaliųjų suaugusiųjų švietimo situacija tikrai gerėja, nors bendroji problematika vis tiek matyti.
„Vertinant bendrą padėtį, reiktų atkreipti dėmesį, kad profesiniame mokyme asmenų, turinčių negalią, įtrauktis kur kas sudėtingesnė. Profesiniame mokyme taip yra dėl kelių esminių priežasčių – asmens turimas išsilavinimas, ne visos profesijos yra prieinamos, tai lemia parengti profesiniai standartai, kvalifikacijai įgyti keliami reikalavimai ir pan. Taigi profesinis mokymas labai priklauso nuo to, kokią negalią turi asmuo, koks jo psichosocialinis ir fizinis pasirengimas mokytis atitinkamos profesijos“, – komentavo pašnekovė.
Vertinant bendrą padėtį, reiktų atkreipti dėmesį, kad profesiniame mokyme asmenų, turinčių negalią, įtrauktis kur kas sudėtingesnė.
Panevėžio Jaunuolių dienos centro direktorė, „Epale“ ekspertė Lina Trebienė antrino, kad, nors iššūkių dar nemažai, ryškus pokytis šioje srityje tikrai matyti: „Sunku būtų sakyti visos Lietuvos mastu, nes tam reiktų išsamesnio tyrimo, tačiau tam tikros tendencijos rodo, kad negalią turinčių suaugusiųjų įtrauktis į švietimą, darbo rinką juda gera linkme. Mes esame įstaiga, kuri dirba su negalia turinčiais žmonėmis, taigi aš matau, kad mes iš išorės gauname kur kas daugiau pakvietimų įsitraukti į renginius ir įvairiausias veiklas. Anksčiau, pamenu, net mums patiems inicijuojant vienus ar kitus renginius, buvo žiūrima atsargiai, o dabar – ir mūsų renginiuose dalyvauja tikrai mieliau ir aktyviau, ir dažnai kviečia mus dalyvauti.“
Pasitikėjimo iššūkis
Vienas didžiausių iššūkių, kalbant apie negalią turinčių suaugusiųjų švietimą ir įsidarbinimą – pasitikėjimas. Dr. I. Gedminienė atkreipė dėmesį, kad neretai žiūrime į žmogų netinkamai nusiteikę – kiekvienas iš mūsų turi silpnybių, tačiau ieškoti reikėtų privalumų, o neįgalieji jų turi tikrai daug. „Manau, kad didžiausia problema, kalbant apie negalią turinčių žmonių tolimesnį ugdymo, darbo kelią, – darbdavių požiūris. Visuomenė juos priima, tačiau darbdaviams reikia žmonių, kurie dirbtų visa jėga. Ne visi geranoriškai žiūri į neįgaliųjų žmonių integraciją į darbo rinką, jie orientuojasi į pelną, finansinę pusę. Mes suprantame, kad įdarbinant neįgalų žmonių neretai reikia sukurti jam specialias sąlygas, o tai padaryti ne visada lengva, nes darbdaviai, jų požiūriu, negauna tiek paramos, kiek jiems reiktų.
Vis dėlto, būtina atkreipti dėmesį, kad žmonės su negalia tai, ką daro ir geba atlikti, paprastai daro labai gerai. Turime suprasti, kad jie turi silpnybių, bet turi ir labai daug stiprybių. Mūsų siekis ir uždavinys – matyti stiprybes ir mokėti įgalinti būtent jas. Darbus, kuriuos gali atlikti – kur reikia kruopštumo, kurie reikalauja daugiau laiko sąnaudų, neįgalieji paprastai atlieka labai puikiai“, – kalbėjo lektorė.
Mūsų siekis ir uždavinys – matyti stiprybes ir mokėti įgalinti būtent jas.
Darbui reikiamų kompetencijų negalią turintys žmonės dažnai išmoksta profesinėse mokyklose, vienoje iš tokių dirba ir dr. I.Gedminienė: „Profesinės mokyklos yra labai suinteresuotos priimti negalią turinčius žmones mokytis, nemaža dalis jų yra labai gerai pasirengusios, daugėja ir specialistų, dirbančių su negalią turinčiais žmonėmis. Aišku, jų dar trūksta, visada yra kur stiebtis, galbūt reiktų daugiau socialinių pedagogų, psichologų ir karjeros specialistų, tačiau ta linkme judama ir profesinės mokyklos tikrai yra suinteresuotos priimti negalią turinčius žmones.“ Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad profesinėse mokyklose trūksta pasirengusių dirbti specialiųjų pedagogų, psichologų, karjeros specialistų, tačiau socialinių pedagogų skaičius šiuo metu tikrai nėra blogas.
Pasak pašnekovės, vienas svarbiausių dalykų, į ką reikėtų susitelkti profesinėms mokykloms, – pedagogų kompetencijos: „Didžiausias iššūkis, kuris dabar kyla kalbant apie įtrauktį – profesijos mokytojų pasirengimas dirbti su neįgaliais žmonėmis. Žinių ir patirties dar trūksta, bet reikėtų džiaugtis tuo, kad jie labai noriai to siekia, dalyvauja metodiniuose mokymuose, įsitraukia į veiklas. Yra mokyklų, kurios su neįgaliaisiais dirba jau labai ilgą laiką, todėl stengiamasi semtis patirties būtent iš tų mokyklų.“
Pasak specialiosios pedagogės Ilonos, tiek pedagogų, tiek komandos, tiek pačių besimokančių motyvacija – labai svarbi. Kai ji yra, matyti ir rezultatai: „Tiek negalią turinčių žmonių profesinio meistriškumo konkursuose laimėtos vietos, tiek mobilumo rodikliai, kai vykstame į kitas šalis pagal „Erasmus+“ programas, mokiniai po tris savaites mokosi, dirba užsienių partnerių įstaigose ir mokyklose – įgyja praktinių žinių ir gali jas pritaikyti grįžę.“
Matome per daug kliūčių
Kalbėdama apie negalią turinčių žmonių įtrauktį L.Trebienė akcentavo kiekvieno žmogaus teisę į savo poreikių patenkinimą bei socialinį gyvenimą: „Įtrauktis yra labai svarbi. Negalią turintiems žmonėms tiek mokymasis, tiek savęs realizavimas darbo rinkoje yra lygiai toks pats svarbus, kaip kiekvienam iš mūsų. Tai yra saviraiškos, gyvenimo kokybės ir finansų užtikrinimo klausimas. Kiekvienas suaugęs nori aprūpinti save, atliepti savo poreikius ir būti mažiau priklausomas nuo kitų, nuo išmokų.“
Pasak pašnekovės, labiausiai negalią turinčių asmenų įtraukčiai į švietimą ir darbo rinką trukdo nepasitikėjimas ir netikėjimas žmogaus galimybėmis. „Aplinka mato per daug kliūčių – tikrai negalės, nesugebės, vienai ar kitai pusei bus neįdomu. Vienas svarbiausių įtraukties aspektų – kad turi dalyvauti visi žaidėjai ir visi lygiomis teisėmis. Dar susiduriame su požiūriu, kad jei renginiai vyksta, tai tegul ir vyksta neįgaliesiems, o jei žmonėms, neturintiems negalių, tai tegu ir vyksta tik jiems. O kaip padaryti renginį, kad visi surastų jame vietą? Šis klausimas iškyla dažnai, o jis kyla iš patirties stokos, baimės ir nepasitikėjimo. Tiesa, ne tik dalyviais, bet ir savimi – kartais organizatoriai mano, kad jiems nepavyks – per daug sunku, per daug sudėtinga. Aišku, trūksta patirties, tačiau jei mes nebandysime, mes jos ir neįgysime“, – įsitikinusi moteris.
Aplinka mato per daug kliūčių – tikrai negalės, nesugebės, vienai ar kitai pusei bus neįdomu.
Sėkmingi pavyzdžiai
L.Trebienė džiaugėsi, kad gerųjų pavyzdžių ir teigiamų iniciatyvų šalyje vis daugėja. „Vienas iš sėkmingų projektų, su kuriais dirbame – „Solidarumo kava“. Šis projektas gimė natūraliai. Negalią turintys žmonės jautė atskirtį, matydami jaunus žmones gatvėse ir kitose viešose erdvėse geriančius kavą ir bendraujančius. Jie norėjo bendrauti ir sutikti draugų iš išorės, todėl inicijavo tą akciją – „Solidarumo kava“ ir kvietė prisijungti prie jų, išgerti kartu kavos ir visiems tarpusavyje bendrauti. Ta idėja labai paprasta, žemiška – iš pradžių neįgalūs žmonės tenorėjo pakviesti vienam puodeliui kavos, tačiau pamatė, kad iš tikrųjų žmonės ateina, bendrauja, grįžta ir patiki jų gebėjimais virti skanią kavą, ją serviruoti, o galiausiai ir bendrauti prie kavos puodelio. Ta iniciatyva jau virto socialiniu verslu, sutrikusio intelekto asmenys įsigijo ir „kavos dviratį“, kuriuo važinėja po miestą, parkus ir prekiauja kava“, – pasakojo moteris.
Pašnekovė atkreipė dėmesį, kad „Solidarumo kava“ vyksta aptarnauti svečių ir į konferencijas, mokymus bei renginius, taip pat parduoda kavą ir Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatre. Maža iniciatyva virto dideliu ir prasmingu verslu, tai yra sėkmingos įtraukties pavyzdys.
Kitas pasisekęs projektas, kuri įvardijo L.Trebienė, – neįgaliųjų žmonių verslumas: „Surinkome negalią turinčius žmones, kurie gali dirbti, tačiau šiandien neturi darbo. Kvietėme verslą sakydami – suteikite man galimybę dirbti, pasiūlykite darbo, mes pradžiai norime tik įgyti įgūdžių. Norėjome įrodyti, kad galime padaryti darbus. Iš pradžių kalbėjome apie mažos kvalifikacijos darbus – pavyzdžiui, pakavimo, rūšiavimo, lankstymų ir pan., ką mes galėtume daryti dienos centruose.
Mintis buvo tokia – mes padarome tuos darbus ir atiduodame. Mumis iš pradžių niekas netikėjo, daug reklamavome, tačiau pusmetį neatsirado nė vieno suinteresuoto darbdavio, bet vėliau mumis patikėjo vienas verslininkas, o dabar mes turime stabilias sutartis su socialiai atsakingomis įmonėmis, kurios tiki, kad žmogus su negalia gali būti pilnaverčiu darbuotoju – dirbti ir užsidirbti.“
Anot pašnekovės, tai, kaip patys neįgalieji patraukia visuomenę į savo pusę – itin reikšmingas pavyzdys. „Mes ir patys, profesionalai, dirbdami su neįgaliaisiais ne vienerius metus kartais įsivaizduodavome, kad įtrauktis turėtų ateiti iš sveikosios visuomenės pusės, kad ji turėtų patraukti į save, tačiau kartais matome ir atvirkštinį variantą, kaip „Solidarios kavos“ atveju. Kai neįgalieji tampa atraktyvūs kitiems, kai jie yra kviečiami, prašomi įsitraukti. Manau, kad toks modelis, matyt, yra efektyviausias, nes tas neįgalus žmogus ir atsiduria būtent galinčiojo pozicijoje“, – kalbėjo L.Trebienė. Anot jos, galbūt tai vienas iš efektyviausių būdų įtikinti visuomenę žmogaus, turinčio negalią, sugebėjimais. Jie tada pamato, kokie iš tiesų jie yra žmonės – puikūs ir mokantys kurti džiaugsmą.
„Epale“ – tai Europos suaugusiųjų švietimo specialistų mokymosi elektroninė platforma, vienijanti suaugusiųjų švietėjus visoje Europoje. Lietuvoje projektą administruoja Švietimo mainų paramos fondas.
