– Lietuva kiekvienais metais dalyvauja Frankfurto knygų mugėje. Ar tai tik įvaizdžio palaikymo renginys, ar gaunate apčiuopiamos naudos?
– Lietuvos leidėjų asociacija jau beveik du dešimtmečius organizuoja leidėjų dalyvavimą tarptautinėje Frankfurto knygų mugėje. Ne visada nacionalinis stendas buvo erdvus ir puošnus. Krizės metais stendai buvo maži ir turtingi tik knygų.
O ir dabar kiekvienais metais galvojame, ar šie – ne paskutiniai. Surinkti pakankamai lėšų dalyvauti knygų mugėje sudėtinga. Kas bebūtų, spalio vidury leidėjai visada važiuos į Frankfurtą. Tačiau jų darbui mugėje labai svarbu, kad 5.0 salėje, tarp kitų Europos šalių jungtinių stendų, būtų ir Lietuvos jungtinis leidėjų stendas, prezentuojantis autorius, leidybą ir puikią poligrafiją. Knyga – šalies vizitinė kortelė. Istorija, dabartis, menas, kulinarija, turizmas... Taip, tai tiesiogiai siejame su šalies įvaizdžio formavimu. Ir geriausia tam priemonė – knyga.
 |
| Lietuvos stendas Frankfurto knygų mugėje 2013 |
– Ar pavyksta parduoti lietuvių autorių teises?
– Dažnai klausiama dėl autorių teisių pardavimo. Šią misiją, be pačių autorių ir leidėjų, atlieka Tarptautinio kultūros programų centro padalinys „Lietuviškos knygos“. Kaip ir visose mažų kalbų šalyse, Lietuvoje valstybė per literatūros centrus remia lietuvių autorių kūrinių populiarinimą ir sklaidą. Šiandien autoriai dažnai neperleidžia teisių leidėjams pardavinėti jų teises vertimams.
Informacija apie bandomųjų vertimų programą, išverstų autorių tekstų rinkiniai, knygų pavyzdžiai, reikalingi kontaktai ir kita atveda į stendą daugiausiai besidominčiųjų. Svarbiausia – turėti stende naujų knygų, prezentuojančių šalį albumų, leidėjų ir autorių kontaktus ir svarbiausia – žinoti, kur nukreipti interesantus, išmanyti leidyklų leidybos specifiką. O leidėjų pardavimai ar pirkimai – tai komerciniai dalykai. LLA stengiasi sudaryti sąlygas sandoriams, tačiau jų nekontroliuoja.
Įsigijus autorines teises, kitai šaliai sumokami labai maži mokesčiai, tačiau sukuriama nemažai darbo vietų mūsų šalyje.
– Kuo labiausiai mūsų stende domėjosi užsienio leidėjai ir lankytojai?
– Sunku pasakyti, kuo labiau domisi užsienio leidėjai. Paklausimai labai įvairūs – nuo tradicinių pasakų iki teisės aktų komentarų.
Žinoma, literatūros agentai neieško nacionaliniuose stenduose „popsinės“ literatūros. Ją „paketais“ parduoda didžiosios pasaulio leidyklų grupės. Ieškoma kitokios literatūros, domimasi literatūros premijų laureatais, garsių menininkų albumais, kalba ir žodynais.
O savaitgalį, kai mugė duris atveria visuomenei (pirmosios 3 dienos skirtos tik specialistams), stendą lanko gausi Frankfurto ir begalinių jo priemiesčių lietuvių bendruomenė. Jiems rūpi literatūros naujienos ir knygos vaikams, akademiniai leidiniai.
– Mugėje ne tik parduodama, bet ir perkama?
– Taip, ieškoti naujų kūrinių – didelė leidėjų darbo dalis milžiniškose mugės salėse tarp šimtų tūkstančių pavadinimų knygų.
Tačiau norėčiau pabrėžti, kad visos nupirktos autorių teisės – tai ne tik „importas“, bet ir užsakymai ir darbai lietuvių vertėjams, redaktoriams, knygos dailininkams, spaustuvininkams ir t.t. Įsigijus autorines teises, kitai šaliai sumokami labai maži mokesčiai, tačiau sukuriama nemažai darbo vietų mūsų šalyje.
– Kiek girdėjau, šiemet finansavimas buvo smarkiai apkarpytas. Kokių planų nepavyko įgyvendinti? Pernai Lietuva vežėsi pristatyti savo autorius, kodėl šiemet jų buvo atsisakyta?
– Šiais metais labai džiaugiamės, kad stendą organizavo VšĮ „Versli Lietuva“, bei Kultūros ministerija. Kaip įprasta, stendo dalis nuomojo didesnės leidyklos. Bet surinktų lėšų nepakako autorių atvežimui ir renginiams.
Organizuoti tinkamą autoriaus ir jo kūrybos prezentaciją, nuomoti salę knygos pristatymui ar diskusijai, tinkamai ją paviešinti, kad sulauktų susidomėjimo ir lankytojų, – labai brangu. Manome, kad renginiai pačiame stende turėtų būti organizuojami savaitgalį ir orientuoti į lietuvių bendruomenes užsienyje. Tačiau šiemet, palyginti su keliomis ankstesnėmis mugėmis, įvyko daugiau susitikimų su užsienio agentais ir leidėjais.
Manau, kad Frankfurto knygų mugėje dalyvauti būtina, nes čia susirenka visi. Vienas stiprus renginys Frankfurte ir jo išviešinimas turėtų daugiau prasmės ir reikšmės, nei dalyvavimas daugybėje į visuomenę orientuotų mugių.
– Kaip atrodė Lietuvos stendas palyginti su Latvijos ir Estijos stendais? Ar mūsų kaimynai išradingesni?
– Šiais metais liūdėjome dėl kolegų iš Latvijos, nes jie prarado „Verslios Latvijos“ (analogiška agentūra eksporto skatinimui kaip „Versli Lietuva“) finansavimą ir lėšų turėjo tik kukliam standartiniam stendui. O estams visada pavydime – Kultūros ministerija tiesiogiai skiria Estijos leidėjų asociacijai biudžetą dalyvauti tarptautinėse knygų mugėse. Jokių paraiškų konkursams, projektų, jokių viešųjų pirkimų procedūrų... Metų pradžioje jie jau žino, kokį turės biudžetą, tad gali iš anksto planuoti šalies pristatymą ir veiklas.
– Vokietijos žiniasklaida pastebi, kad Frankfurto knygų mugė tapo labiau komercinė, joje mažiau siūloma geros literatūros, vis daugiau dėmesio sulaukia įžymybių knygos. Kokias jūs pastebėjote mugės tendencijas?
– Frankfurto knygų mugės paskirtis – komercija. Čia susirenka daugiausia literatūros agentų ir skautų. Nenuostabu, kad mugė viešina „einamąją“ didžiųjų leidyklų grupių literatūrą, jos turi lėšų mokėti už reklamą.
Žinoma, daugiausia dėmesio sulaukia garbės viešnios šalies autoriai ir „didžiųjų kalbų“ autoriai. Tačiau daug šių taisyklių sulaužė Islandija 2011 m. O kas lemia kūrinio populiarumą – amžinos diskusijos klausimas. Kodėl islandų sagos tokios populiarios? Autorių pavardžių paprastai niekas neištaria. Ar užtenka tik geros reklaminės kampanijos? Ar šiandien populiarios knygos išleidimas privalomas su e.knyga, aplikacija, žaidimu, kinu?
Kas lemia kūrinio populiarumą – amžinos diskusijos klausimas. Kodėl islandų sagos tokios populiarios? Autorių pavardžių paprastai niekas neištaria.
– Kokios technologinės naujienos buvo pristatytos mugėje?
– IT ir leidybos sektorių bendradarbiavimo, kitaip tariant – interaktyvios leidybos rezultatai ir jų eksponavimas stenduose leido pasvajoti, kokios galimybės atsiveria teksto, garso ir vaizdo pateikimui bei istorijos pasakojimui.
Didžiulį įspūdį paliko „Transmedia storry telling“ – knygos, žaidimo ir kino miksas. Labai nustebino Mokslo ir akademinių leidinių salė, kurioje ES fondų finansuojamų projektų stenduose buvo pristatomos „stebuklingos“ technologijos mokymuisi: 3D lentos klasėms, interaktyvūs gaubliai, skaitmeninės platformos ir programos.
– Šių metų Frankfurto knygų mugės tema – savileidyba. Kaip manote, ar Lietuvoje tai aktualu? Kokios tendencijos?
– Savileidyba yra įdomus dalykas ir daug apie tai kalbama. Yra autorių, tapusių žinomais, kai išpopuliarino kūrinį patys per socialinius tinklus ar internete. Nemanau, kad tai konkuruoja su leidėjų veikla. Greičiau padeda leidėjams atrasti talentingus kūrėjus. Vis tik skaitytoją pasiekti ir sudominti lengviau per knygą tradiciniame ar internetiniame knygyne, kur atitinkamai pateikiamos anotacijos, informacija apie autorių. Tekstų gausa internete nebūtinai yra patraukli, skaitytojui sunku atsirinkti.
Kita istorija – kai labai žymus bestselerių autorius nusprendžia tapti sau leidėju. Tačiau jis turi samdyti darbuotojus – teksto redaktorius, dizainerius, reklamos agentus, gerą sekretorę susitikimams su skaitytojais ir turams organizuoti. Kartais pasirodo, kad mažiau vargo ir išlaidų yra likti su leidėju.
– Vienas vokietis per metus knygoms išleidžia 144 eurus. Ar žinome, kiek vidutiniškai knygoms per metus išleidžia lietuvis?
– Žinome tik, kad vienam gyventojui per metus knygoms įsigyti bibliotekos išleidžia apie litą, kai vidutinė knygos kaina – 25 Lt. Valstybė turėtų knygos prieinamumu rūpintis skirdama bibliotekoms didesnį biudžetą joms įsigyti, o ne skaitmenindama knygas 2viešam prieinamumui“.
