Knygoje „Anateizmas: Grįžimas prie Dievo po Dievo“ (angl. Anatheism: Returning to God After God, 2009 m.) filosofas kelia klausimą, koks dieviškumas įmanomas po to, kai XIX a. filosofai paskelbė jo mirtį, o kitiems šią mirtį patvirtino didžiosios XX a. tragedijos – Holokaustas, sovietiniai lageriai, atominės bombos panaudojimas.
R.Kearney sako, kad atrasti atsakymą jam padėjo visų religijų tradicijose aptinkamas šventas svetingumo principas, pagal kurį reikia svetingai priimti užklydusį nepažįstamąjį. Su Bostono koledžo profesoriumi kalbamės apie šią anateizmo idėją.
– Vienoje iš savo knygų iškeliate anateizmo idėją, t. y. grįžimą prie Dievo po Dievo. Gal galėtumėte ją paaiškinti?
– Mes gyvename pasaulyje po Aušvico. Kaip sakė Holokaustą išgyvenęs rašytojas Elie Wieselis, Dievas mirė pakarto žmogaus kilpoje Aušvice. Kitaip tariant, mes gyvename pasaulyje po Aušvico, po dviejų pasaulinių karų, po Gulago, po Hirošimos ir tikėjimas Dievu, kuris mus prižiūri ir ateina gelbėti, kai mums to reikia, yra tiesiog neįmanomas.
Daug žmonių po Apšvietos epochos, po Didžiosios prancūzų revoliucijos, o vėliau po XX amžiaus siaubo, po Sigmundo Freudo, Friedricho Nietzche’s ir Karlo Marxo, kurie užsipuolė Dievą kaip iliuziją ir fantaziją, nusprendė, kad užtenka tikėti, kad mes galime būti tik ateistais.
„Ana“ graikiškai reiškia „vėl“. Taigi anateizmo idėja aš keliu klausimą, ar įmanoma po Dievo mirties grįžti, atkurti, iš naujo įsivaizduoti ar išgyventi autentišką dieviškumo jausmą?
Kai F.Nietszche deklaravo Dievo mirtį, jis buvo teisus, jeigu Dievas reiškia patriarchalinę galią, bausmę ir baimę. Ir S.Freudas, skelbęs Dievo mirtį, buvo teisus, jeigu Dievas reiškia infantilumą, priklausomybę, prisirišimą, įprotį, mūsų geismų ir vaizduotės užslopinimą.
Teisūs ir tie kritikai, kurie Dievą laikė jėga, padedančia jo vardu išsaugoti vienos klasės ar grupės valdžią ir pateisinančios jų privilegijas kitų grupių atžvilgiu. Taip, visais šiais atvejais Dievas mirė.
Tad man rūpėjo suprasti, koks Dievas dar gali egzistuoti. Minėtoje knygoje bandau išsiaiškinti, ar XXI amžiuje, paleidę aną manipuliavimo, dominavimo ir galios Dievą, vis dar galime rasti Dievą, prie kurio galėtume sugrįžti. Tai nereiškia sukurti naują religiją. Man tai reiškia iš naujo perskaityti senąją budizmo, induizmo ar – kaip mano atveju, nes atėjau iš krikščioniškos katalikiškos tradicijos – abraomišką išminties tradiciją.
– Ko jūs ieškote, iš naujo skaitydamas šią tradiciją?
– Kalbėdamas apie anateizmą, aš neraginu įsivaizduoti naujo Dievo. Aš sakau: įsivaizduokime senus dievus nauju būdu.
Surasti naują Dievo sampratą man padeda Šv.Pranciškaus gyvenimas, neįgaliais žmonėmis besirūpinančio Jeano Vanier gyvenimas, kojas apaštalams plovusio Kristaus gyvenimas.
Visa tai plaukia tiesiai iš abraomiškos tradicijos, nes Senajame Testamente aprašytas Abraomo ir Saros svetingumas trims nepažįstamiems vyrams, atėjusiems į Mambrės slėnį. Tai aš vadinu šventa svetingumo etika – atvirumas benamiams, bastūnams, svetimšaliams. Ir šis nepažįstamasis nebūtinai yra prašalaitis gatvėje, tai taip pat gali būti svetimumas žmonėse, kuriuos mes pažįstame geriausiai, arba svetimumas mumyse pačiuose. Visais atvejais kalbame apie Kitą, su kuriuo susiduriame.
Man atrodo, kad mes galime pasirinkti, kaip elgtis su kitais – ar su jais varžytis, jų bijoti, juos atstumti, kartais net nužudyti, ar juos priimti (angl. – welcome). Kitaip sakant, pasirinkimas yra tarp gyvenimo su kitais ir gyvenimo prieš kitus, o tai kai kuriais atvejais reiškia pasirinkimą tarp gyvenimo ir mirties.
Taip aš naujai perskaitau didžiųjų religinių tradicijų istorijas apie atsivėrimą nepažįstamajam ir jo įsileidimą į savo namus.
– Ar šis grįžimas prie Dievo po Dievo vyksta iš tikrųjų? Ar tai tik teorinis sprendinys, pasiūlymas, pageidavimas?
– Manau, kad jis nuolat vyksta ir vyko praeityje. Šventųjų gyvenimai mums pasakoja apie didžius žmones, kaip Motina Teresė, Šv.Pranciškus, Šv.Benediktas. Visada buvo ir yra šventųjų, kurie kasdien bendrauja ir padeda žmonėms.
Aš nenoriu išrasti naujos religijos, kuri užkariautų pasaulį. Toks pavojus kyla visoms didžioms idėjoms. Taip K.Marxo idėjos tapo marksizmu ar Šv.Tomo Akviniečio – scholastika.
Aš nenoriu išrasti naujos religijos, kuri užkariautų pasaulį. Toks pavojus kyla visoms didžioms idėjoms. Taip K.Marxo idėjos tapo marksizmu ar Šv.Tomo Akviniečio – scholastika.
Tačiau jų vizijos ir mintys sukūrė dominavimo ideologijas. Tad aš nekalbu apie pasaulinį judėjimą, pavadintą anateizmu, kuris varžytųsi su katalikybe, mesianizmu, marksizmu ar dar kuo nors. Aš kalbu apie paprastus kasdienius svetingumo poelgius.
Pavyzdžiui, Šiaurės Airijoje politikas Johnas Hume'as paspaudė ranką „velniui“ – IRA teroristams, ir taip buvo sukurta taika, nes užuot elgęsis su jais, kaip su priešais, jis pasiūlė tapti draugais.
Žinome ne vieną tokį pavyzdį – Martinas Lutheris Kingas Amerikoje, Nelsonas Mandela Pietų Afrikos Respublikoje.
Šiuo metu aš užsiimu „Guestbook“ projektu. Mes dirbame su jaunuoliais susiskaldžiusiose bendruomenėse. Jeruzalėje šis susiskaldymas įvykęs tarp žydų ir musulmonų, Šiaurės Airijoje – tarp protestantų ir katalikų, Mitrovicoje (Balkanuose) – tarp serbų ir Kosovo albanų.
Mes prašome jaunų žmonių papasakoti apie patirtas kančias, smurtą, skausmą, karą, pateikti savo požiūrį, tada pasidalinti tuo su priešu ir galiausiai pabandyti iš naujo sukurti istoriją, atsižvelgiant į Kitą. Taip, tai galima laikyti utopija. Bet tai atveria erdvę vaizduotei ir aš tikiu jos galia.
– Konfliktas tarp musulmonų ir krikščionių (ir judėjų) nėra lokalus. Jis išplitęs kur kas toliau už Jeruzalės ar Mitrovicos ribų ir galėtume laikyti globaliu. Be to, kartais šis konfliktas įgauna tokias radikalias formas, kad gali pasirodyti, jog svetingumo nuostatos nebepadės.
– Tai pagrindinė mano knygos tema. Keitimąsi pasakojimais tarp krikščionių ir musulmonų laikau esminiu. Daugumai mūsų, krikščioniškos tradicijos atstovų, pirmiausia reiktų pripažinti esant 76 islamiškos tradicijos atšakas.
Mes paprastai kalbame apie islamą, kaip apie vieną dogmatinę Bažnyčią. Bet tokios Bažnyčios nėra. Yra daugybė skirtingų mokyklų ir judėjimų, ir kartais vienas judėjimas užgniaužia kitą (prisiminkime sufijus, kurie turi nuostabią muzikos, šokio, poezijos ir mistikos tradicijas).
Bet yra ir priešingų pavyzdžių. Tarkime, kalbama apie musulmonų viduramžiais užkariautos Ispanijos „aukso amžių“, kai islamiškoje maurų imperijoje kartu dirbo musulmonai, krikščionys ir žydai.
Dabar esame linkę į islamą žiūrėti kaip į didžiulį monolitišką bloką tikinčiųjų, kurie nėra racionalūs, apsišvietę, pažangūs ir demokratiški, kaip mes. Taip, jie atėję iš skirtingos tradicijos ir skiriasi nuo mūsų.
Mums reikia prisiminti šiuos momentus ir suprasti, kiek daug islamo istorijoje būta jo formų. Kai mes, krikščionys, 1600 metais sudeginome garsų filosofą Giordano Bruno ant laužo, maždaug tuo metu islamiškosios Mogolijos imperatorius Akbaras Didysis kūrė tarpreliginį centrą (dabartinės Indijos teritorijoje – red. past.), kviesdamas diskutuoti visų religijų atstovus ir siekdamas išversti visų religijų šventąsias knygas. Musulmonai tai darė XVI amžiaus pabaigoje, kai mes, krikščionys, žudėme vieni kitus, žudėme eretikus!
Tad mums reikia teisingai suprasti istoriją. Nes dabar esame linkę į islamą žiūrėti kaip į didžiulį monolitišką bloką tikinčiųjų, kurie nėra racionalūs, apsišvietę, progresyvūs ir demokratiški, kaip mes. Taip, jie atėję iš skirtingos tradicijos ir skiriasi nuo mūsų.
Bet islamas priklauso vakarietiškai tradicijai. Juk abraomiškos religijos yra trys – judaizmas, krikščionybė, ir islamas, ir jos tarpusavyje persipynė.
Negali islamo paprastai ištrinti, nes tuomet ištrinsi matematiką, algebrą, Aviceną, kuris grąžino Aristotelį į Europos krikščioniškąjį diskursą. Šv. Tomas Akvinietis ir kiti teologai susipažino su Aristoteliu ir Antikos graikais per arabus.
Taigi turime matyti ir aiškius skirtumus, ir istorines bendrystes. Todėl, kaip minėjau, turime keistis pasakojimais su musulmonais, t. y. skaityti jų poetus, rašytojus, istorikus, filosofus. Jiems reikia daryti tą patį, nes, deja, atvykę į Vakarų šalis kai kurie musulmonai, skleisdami fundamentalizmą ir vahabiškąją jo versiją (remiamą milžiniškais Saudo Arabijos pinigais), užgožia kitas islamo atšakas.
Problemos suprasti islamą kyla iš fundamentalizmo, pasireiškiančio abiejose pusėse, kai galvojama, kad „mes esame tyri, o jie – užteršti“. Krikščionys taip gali galvoti apie musulmonus, o musulmonai – apie krikščionis. Po tokių tragedijų, kaip sprogdinimai Bostone ar kareivio nužudymas Londone, didžiausias pavojus yra sakyti, kad jie visi yra vienodi. Mes turime bandyti atrasti draugą prieše.
Vienas garsus poetas sufijus rašė, kad Dievas ateina ne toks, kokio tu tikiesi, t. y. kaip didi galia, bet kaip svečias. Dievas yra nelauktas svečias. Tai anateizmas, nes atmetama sena tradicinė patriarchalinė Dievo idėja, kad kažkoks galingas vyras sėdi Danguje ir skirsto bausmes ar dovanas,
Dabar rašau knygą apie islamo svetingumą. Islame tai yra absoliučiai šventas principas, kaip tai yra ir judaizme ar krikščionybėje. Aš prisimenu, kaip būdamas dar studentas su žmona keliavau į Maroką. Išlipus iš laivo, mus pasitiko vargšai žmonės, kurie norėjo mus pavaišinti. Mane labai nustebino jų atvirumas nepažįstamiems žmonėms. Tad mes turime prisiminti šiuos dalykus, ne tik pavojus ir grėsmes.
Žinoma, kai kuriose pasaulio dalyse labai įtakingi yra radikalūs islamo fundamentalistai, bet tai tik viena monetos pusė.
– Ar šiame dialoge tarp islamo ir krikščionybės gali padėti jūsų siūloma anateizmo idėja. Juk musulmonams Dievas nebuvo miręs, todėl jiems nereikia ieškoti kelių, kaip prie jo grįžti. Kita vertus, vakariečiai galbūt dėl to ir žiūri į musulmonus kaip į fanatikus, kad šiems Dievas nebuvo miręs, vadinasi, jie nesikliauna protu, neatsisakė ano, pasak jūsų, patriarchalinio Dievo.
– Vienas garsus poetas sufijus rašė, kad Dievas ateina ne toks, kokio tu tikiesi, t. y. kaip didi galia, bet kaip svečias. Dievas yra nelauktas svečias.
Tai anateizmas, nes atmetama sena tradicinė patriarchalinė Dievo idėja, kad kažkoks galingas vyras sėdi Danguje ir skirsto bausmes ar dovanas, ir pamatomas Dievas, kaip ateinantis ir maisto prašantis pažeidžiamas bei nuogas nepažįstamasis. Tai įrašyta į islamą.
Galėtume sakyti, kad pačios pažangiausios islamo atšakos nėra stabmeldiškos, nes jos neįsivaizduoja Dievo kaip konkrečios figūros (mečetėse nėra atvaizdų, statulų, ikonų ir, žinoma, pranašas nėra Dievas).
Taigi dievybė neturi konkretaus pavidalo ir atvaizdo. Šia prasme tai galėtume suprasti kaip stabmeldystės atmetimą ir nuolatinį Dievo, kaip stabo, mirties pripažinimą.
Kai kurie žmonės galėtų pasakyti, kad tai klaidingas islamo perskaitymas. Bet aš žinau islamo filosofus, mokytojus ir poetus, kurie mokė būtent taip. Pasak jų, jeigu Dievas ateis, jis ateis kaip nepažįstamasis. Tuo tiki ir krikščionys su judėjais. Ir tai visus mus sieja.
