Tarptautinės teatro dienos proga – 15min.lt pokalbis su Agne Sunklodaite.
– Aktorius ar režisierius – profesija, ar gyvenimo būdas?
– Tai ir profesija, ir gyvenimo būdas. Uždarius teatro duris, mintys apie teatrą ir kūrybą nepasilieka teatre, jos tartum verda galvoje. Nesvarbu, ar tai po spektaklio dar kartą mintyse suvaidinamas tas pats spektaklis, ar – priešpremjeriniai demonai (juokiasi).
Kita vertus, nereikia taip sureikšminti savo profesijos. Daugelis savo darbą mylinčių žmonių neužrakina profesinių minčių savo kabinete. Tai neįmanoma.
– Ar to, kuo dabar užsiimate, siekėte nuo vaikystės, ar gyvenimas pasuko taip? Filologijos studijos gal nėra labai tolimos teatrui, bet ir ne artimiausios, o pirmiausia baigėte būtent jas.
– Viskas tikrai iš tų vaikystės „o aš norėčiau...“ svajonių. Tik kad aš vaikystėje labai daug kuo norėjau būti. Pradedant ledų pardavėja ir baigiant astronaute. Ir tie mano norai keisdavosi gana dažnai.
Mokiausi gerai, visi man sakė, kad galėsiu būti, kuo tik panorėjusi. Tiesa, vyresnėse klasėse paaiškėjo, kad filologiniai dalykai man sekasi lyg ir geriau. Tuo metu susižavėjau lietuvių literatūra, o tas laikas sutapo su stojamaisiais (juokiasi). O jeigu rimtai, turbūt neįvardijau sau, kokia profesija man tiktų, nors nė vienas mokyklos renginys neapsiėjo be mano režisūros ir dalyvavimo. Buvau tokia įkyri aktyvistė.
Vaikystėje labai daug kuo norėjau būti. Pradedant ledų pardavėja ir baigiant astronaute. Ir tie mano norai keisdavosi gana dažnai
Vis dėlto, įstojau į Vilniaus universiteto Filologijos fakultetą mokytis lietuvių kalbos ir literatūros. Labai džiaugiausi, bet, pasimokiusi dvejus metus, pajutau, kad tik lietuvių filologijos man negana. Kaip tik tais metais Keistuolių teatras prie Vilniaus universiteto rinko specialų kursą savo teatrui. Įstojau ten ir patekau į puikių teatro pedagogų N.Gelžinytės ir A.Giniočio rankas.
Manote, mečiau lietuvių filologijos studijas? Ne! Gaila buvo viską mesti! O be to, man juk buvo įdomu, tik... negana (juokiasi).
Paskui sekė keletas bemiegių metų. Krūvis buvo didžiulis, kartais visiškai nieko gero nepadarydavau nei ten, nei ten, bet man patiko, kad nebuvo laiko nuobodžiauti.
Na, o magistro laipsnio siekiau jau vėliau Muzikos ir teatro akademijoje, Rimo Tumino vadovaujamame režisierių kurse.
– Ko verta ilgametė Keistuolių teatro patirtis? Kuo keistuoliai skiriasi nuo kitų?
– Keistuolių teatro patirtis šiandien iš tikrųjų yra didžiulė. Teatras jau užsiaugino savo žiūrovų kartą, kuri kažkada
 |
| I.Joniškytės nuotr./Aktorė Agnė Sunklodaitė |
žiūrėjo „Kitą kartą“, „Smaragdo miesto burtininką“, „Joną kareivį“, o dabar yra spektaklių suaugusiesiems gerbėja ir veda jau savo vaikus į mūsų spektaklius mažiesiems.
Tačiau teatro patirtis neapsiriboja tik prisijaukintų žiūrovų skaičiumi. Esu laiminga, kad likimas leido man pasimokyti, vėliau kartu patirti bei auginti Keistuolių teatro savitumą. Apie įvairias profesines patirtis Keistuolių teatre galėčiau kalbėti ilgai ir tai greičiausiai peraugtų į profesinių dalykų analizę, todėl negaišinsiu jūsų brangaus laiko, nebandysiu kantrybės ir laiku sustosiu (juokiasi).
Kuo Keistuolių teatro trupė skiriasi nuo kitų? Reklamos sumetimais galėčiau pasakyti, kad mes visi tokie faini, kad mums visada kartu taip faina ir todėl mūsų fainieji gerbėjai, jausdami tą fainumą, patys fainėja ir visiems skelbia, kad tai fainiausias teatras Lietuvoje!
Bet nuoširdžiai pasakysiu tik tiek: bėgant metams, daugėjant žmonių skaičiui, keičiantis įvairioms aplinkybėms, visko buvo – ir džiaugsmo, ir neteisybių, ir triumfo, ir nusivylimų. Tačiau išliko viena – šeimos pojūtis. O šeimos narius priimi tokius, kokie jie yra, ir, kas benutiktų, vis tiek juos myli.
– Ar galėtumėte įvardyti savo svajonių vaidmenį?
– Jau kurį laiką neturiu svajonių vaidmens. Apie tokius svajodavome labiau studijų laikais, tada nemažai apie tai kalbėdavome ir su mokytojais. Dabar jau kitaip. Stengiuosi daugiau veikti, nei tuščiai svajoti. Tiesiog nesėdžiu ir negalvoju, ką gi dabar norėčiau įkūnyti. Daug vaidmenų yra, kuriuos norėčiau suvaidinti, jei atsirastų galimybė, tačiau tokio vaidmens, kurio nesuvaidinus mirčiau, tikrai nėra.
– Gal tada yra toks, kurio nenorėtumėte vadinti? Ar esate kada atsisakiusi vaidmens?
– Atsisakyti dėl to, kad man vaidmuo nepatinka ar neva neatitinka mano asmenybės (juokiasi), tikrai neteko. Jei ir atsisakiau, tai dėl kitų priežasčių, laiko stokos ar panašių dalykų.
Kai gauni skaityti pjesę, neskaitai jos taip, kaip įprasta skaitytojui, negalvoju „oi, koks blogas šitas veikėjas“. Tiesa pasakius, yra net atvirkščiai. Manau, daugelis aktorių būtent ir nori vaidinti tuos spalvingesnius, charakteringesnius veikėjus, jie įdomesni. O su tais vadinamais teigiamais personažais – sunkiau, turi jame ieškoti paslapčių, kaip jį pateikti, kad nebūtų nuobodus ir toks šabloniškas.
– Ar aktorių pasaulyje didelė konkurencija, ar daug įtampos?
– Esti. Kaip ir kituose pasauliuose (šypsosi). Pvz., inžinierių ar medikų. Kai kas netgi sako, kad konkurencija naudinga, neleidžia užmigti, verčia tobulėti. Aš taip nemanau. Bet kokia įtampa ar kvaila konkurencija nužudo manyje kūrybos džiaugsmą. Laiku bėgant išmokau tų konkurencijų nepastebėti, kad jos man netrukdytų. Tegu pastebi tie, kam tai padeda.
– Palyginti neseniai baigėte režisūros studijas, kam to prisireikė?
– Poreikį režisuoti jaučiau nuo pat pirmų žingsnių scenoje. Man negana aktorystės. Kartais labai smagu būti tik aktore, bet jeigu visada būtų tik taip, pritrūktų kūrybinės laisvės pojūčio. Džiaugiuosi, kad sugebu sau suteikti šitą komfortą. Surežisuoti spektaklį, tai kaip išspręsti kryžiažodį. Man tai yra labai labai įdomu, net saldu kaip įdomu (juokiasi).
– Neretai menininkai turi tam tikrus kūrybos įpročius, vieni rašo romanus tik vienoje ir toje pačioje kavinėje, prie to paties stalo, kiti rytais gerdami kavą laukia mūzos apraiškų, kokia jūsų patirtis?
– Man visaip. Būna atvejų, kai mintyse nešiojuosi temą, pagrindinę mintį ir tik po kurio laiko, kažkaip savaime atkeliauja knyga, būtent ta tema, pagal kurią ir statau spektaklį.
Kitas atvejis, kai skaitau tiesiog gerą knygą ar pjesę, mintys susigula, pamąstai, kad būtų įdomu pastatyti spektaklį ir vėlgi mintyse pradeda rutuliotis idėjos, ateina noras išspręsti šitą kryžiažodį. Ir tokių kelių, kaip ateina idėjos, yra visokiausių. Į kavinę įkvėpimo ieškoti tikrai neinu, nebent atvirkščiai. Būna, kad ateinu į kavinę kavos, ir tiktai kavos, o tada su kavos gurkšneliu ar pyrago gabalėliu atkeliauja ir įkvėpimas (juokiasi).
– Visai neseniai sukūrėte monospektaklį „(ne) mano istorija“, bet jo nerodote Keistuolių teatre?
– Taip, „(ne)mano istorija“ yra individualus kūrybinis darbas, kuris nepriklauso jokiam teatrui. Niekam jo nepasiūliau todėl, kad noriu išbandyti sunkų, bet įdomų kelią – pati organizuoti jo rodymą įvairiose kamerinėse erdvėse. Dabartinėmis Lietuvos teatrų sąlygomis, manau, tai geriausias sprendimas. Ar aš teisi, ar klydau, parodys laikas.
Turiu ir vaikams skirtus du spektaklius, kuriuose vaidinu viena ir jie nepriklauso jokiam teatrui. Tai „Aplink pasaulį“ ir „Gintaro šalies paslaptys“. Pastarąjį neseniai teko vaidinti Romoje mažiesiems italams.
 |
| Algimanto Aleksandravičiaus nuotr./Spektaklis „škac mirtie“, (rež.A.Latėnas). iš kairės I.Balsytė, D.Skamarakas, A.Sunklodaitė, V.Rašimas, A.Vilutytė |
– Na, ir kokie įspūdžiai iš Italijos?
– Įspūdžiai labai malonūs. Likau nustebinta, kad italų vaikams tai buvo taip įdomu, jie žiūrėjo net išsižioję. Tai spektaklis pagal lietuvių liaudies padavimus, tačiau italų vaikams paliko labai didelį įspūdį, ypač liūdna Jūratės ir Kastyčio istorijos pabaiga.
Suprantu, kad vakariečių vaikai labiau temperamentingi, bet nustebino tai, kad jie tokie minkšti. Geresnio žiūrovo ir negali įsivaizduoti – kai reikia – klauso, kai reikia – aktyviai įsijungia į žaidimą. Jaučiasi, kad auklėjant apsieita be geležinio kumščio (juokiasi).
– Daugiau spektaklių režisuojate vaikams, kodėl labiau traukia ši publika?
– Režisuoju vaikams, pradėjau režisuoti suaugusiesiems. Man patinka abi publikos, tik aišku – jos skirtingos. Man labai patinka režisuoti vaikams ir režisuosiu toliau, ne tik todėl, kad patinka, bet ir iš pasiutimo (juokiasi).
Juntama tokia nuostata, kad vaikams režisuoti labai lengva, o toli gražu taip nėra. Net labai nelengva. Vaikas yra ne tas žiūrovas, kuris palinksės ir paplos iš mandagumo, vaiko neapgausi. Jam turi būti įdomu iš tikrųjų, jie jaučia ir spektaklio dinamiką. Taigi ne taip lengva kurti vaikams, nes jų nesudominęs, gali pamatyti kaip jie tiesiog atsistoja ir išeina arba garsiai rėkia „neįdomu“.
– Ar galite pasidalyti kokiu linksmu nuotykiu iš gastrolių?
– Kiekvienų gastrolių metu linksmų įvykių netrūksta. Sunku net kažką išskirti. Na gerai – apie nesusipratimus. Kartą su Keistuolių teatru išsiruošėme į tarptautinį festivalį Estijoje.
Ruošėmės, repetavome labai daug. Spektaklį „Nepaprasto orkestro koncertas“ nusprendėme vaidinti trimis kalbomis, daugiausia anglų, šiek tiek rusų ir lietuvių. Nuvažiavome, suvaidinome ir štai po spektaklio susirinko aplink mus būrys mamų ir vaikų, ir, nepatikėsit, – jie visi kalbėjo lietuviškai. Kone visa salė buvo lietuviai, tėvai atvedė savo vaikus lietuviško žodžio išgirsti, bet mūsų apie tai niekas neperspėjo, tai džiugu, bent tiek, kad dalis spektaklio buvo lietuviška.
Tos pačios gastrolės prasidėjo dar vienu nesusipratimu. Prie Lietuvos–Latvijos sienos (tada dar buvome kruopščiai tikrinami) Lietuvos pusėje buvo paliktas mūsų apšvietimo dailininkas. Pasieniečiams nepatiko jo pernelyg aptrintas pasas. O mes turėjome nemažai streso, kai reikėjo iki spektaklio likus pusvalandžiui paaiškinti estų apšvietėjams, kaip reiktų apšviesti spektaklį.
Kitą kartą, tai jau Kroatijoje vyko, vidury „Dūkstantmečio kurmio“ spektaklio sustojo angliški titrai, taigi vaidinome lietuviškai, įkomponuodami vieną kitą išmoktą kroatišką žodį, bet įdomiausia tai, kad vaikams labai patiko ir jie viską suprato. Vaikai gudresni už mus – visada taip sakau.
– Ar aktoriams įprasta švęsti Teatro dieną?
– Netgi labai įprasta. Sakyčiau, kad tai viena labiausiai švenčiamų profesinių švenčių. Nacionaliniame teatre kasmet vyksta „Auksinių scenos kryžių“ teikimo ceremonija, o ir kiekviena trupė rengia viešus ar uždarus vakarus.
Štai Keistuolių teatre ilgus metus teatro dienai paminėti vykdavo teatrinių apdovanojimų „Zenonų“ teikimas. Humoristinius apdovanojimus, gimusius kaip kažkada vykusių nuobodžių ir pompastiškų teatro švenčių parodija, pamėgo ne tik teatralai, bet ir žiūrovai.
Šiais metais, „Zenonų“, deja, nesulauksime. Mat šiais metais pavasaris Lietuvoje itin šaltas, ir Zenonas, gyvenantis Velykų saloje, pabūgo nepalankaus oro, bet stengsis atvykti kitąmet (juokiasi). Su Teatro diena, mieli kolegos ir teatro mylėtojai!
