Kitaip tariant, Vilniaus gynyba nėra pati svarbiausia užduotis. Kita vertus, priešo kariuomenei Lietuvos sostinė taip pat ne pats svarbiausias taikinys. Vilniaus užėmimas „neduotų priešui esminių laimėjimų, išskyrus psichologinį efektą“. LRT televizijos laidos „Savaitė“ studijoje – gynybos politikos apžvalgininkas Aleksandras Matonis.
– Sutinkate su tokiais teiginiais, kad Vilnius neturi strateginės reikšmės ir jo neverta ginti karo atveju?
– Nesutinku. Ir dėl kelių aspektų. Pirmiausia, agresijos atveju turėtume ginti visą mūsų valstybę, kiekvieną jos lopinėlį. Be abejo, moderni karyba diktuoja tam tikras teritorijas, kurios yra strategiškai svarbesnės negu kitos teritorijos. Vilnius dėl savo dydžio, kaip didmiesčio, turėtų didesnę gynybinę prasmę konvenciniu požiūriu, t. y. įvilioti čia priešą, įtraukti į gatvių mūšius. Na, o jei mes kalbėsime apie hibridines grėsmes, tai, manoma, kad tai labiau būtų siejama su tam tikrais regionais mūsų šalyje, kur gyvena labiau izoliuotos tautinės mažumos, kurios yra labiau paveikios išorinei propagandai, kurios turi socialinį ir ekonominį atotrūkį nuo visos šalies lygio.
Iš esmės šitas pramoginis-pažintinis kompleksas turėtų tapti rimtu memorialiniu kompleksu. Aišku, sunku vertinti dėl kokių kliūčių, dėl kokių trikdžių pastaraisiais mėnesiais VII fortas ir jo administratoriai yra įsivėlę į rimtą kontroversiją dėl mūsų bendrapiliečių žydų ten aptiktų palaikų, kurie dėl įvairių procedūrinių dalykų iki šiol yra saugomi šiukšlių maišuose.
– Jūs norite pasakyti, kad, kai sakoma, kad Vilniaus nereikia ginti, tai užmaskuojama tikroji grėsmė, nes šiuo atveju mes kalbame apie vadinamąjį konvencinį karą, o mums gresia, ką įrodo Ukrainos pavyzdys, toli gražu ne konvencinis?
– Sprendžiant pagal pastarąją konflikto logiką, būtent mums dabar labiau gresia ne konvencinis, o nekonvencinis, hibridinis agresijos pavyzdys.
– Gerai, tai šiuo atveju grėsmė yra užmaskuojama, bet ar tikrai Vilnius nėra strateginis miestas?
– Ne, Vilnius, kaip sostinė, yra strategiškai svarbus miestas. Vilnius strategiškai yra svarbus, nes čia yra gera transporto infrastruktūra: tiek geležinkelio, tiek kelių, tiek oro uostas, į kurį, esant konfliktui, nusileistų mūsų sąjungininkų pastiprinimas. Ir, kai skamba kai kurių karo istorikų pasakymai, kad Vilniaus ginti nereikia, o ginkime automagistralę „Via Baltica“, nes neva iš ten ateis pastiprinimas, norisi prisiminti Rusijos valstybės Dūmos pirmininko pavaduotojo Vladimiro Žirinovskio pernykštes kalbas, kurios kartotos ir šiemet – Vilnius Lietuvai nepriklauso, kaip ir Klaipėda. Tai galbūt tada kyla tam tikrų paralelių, jeigu Vilnius Lietuvai nepriklauso, ir tai, beje, patvirtina Rusijos ir Baltarusijos pernykštės karinės pratybos „Zapad“, „Proryv“, anksčiau vykusios, kuriose imituojamas Kaliningrado srities deblokavimas, sausumos kelio iš Lenkijos atkirtimas bei Vilniaus krašto užėmimas, Klaipėdos krašto užėmimas. Visa tai jau patenka į tam tikrą loginę giją, kuri sako, kad raginimas neginti Vilniaus yra kvietimas veikti nevalstybiškai.
– Kai jūs užsiminėte apie tą loginę giją, tai aš noriu pasakyti, kad šitų žodžių autorius yra karo istorijos tyrinėtoju save vadinantis ir viešai pristatomas Vladimiras Orlovas, kuris yra įkūręs viešųjų įstaigų, jos yra įsigijusios VII Kauno fortą. Ne paslaptis, kad VII Kauno fortas kažkada buvo pastatytas Rusijos caro kariuomenės, vėliau, 1915 metais, jį kaizerio kariuomenė perėmė. Tai štai šitos įstaigos nariai fotografuojasi su imperinės Rusijos kariuomenės uniformomis ir rekonstruoja, kaip jie sako, I pasaulinio karo įvykius. Tam, kad prisimintų ir pagerbtų lietuvius, žuvusius I pasauliniame kare. Bet lietuviai kariavo ir kaizerinėje kariuomenėje, turbūt buvo tokių lietuvių, kurie kariavo ir amerikiečių pusėje. Ar „skaniai“ šiuo atveju atrodo ta rekonstrukcija su caro imperijos uniformomis?
– Jei kalbėsime apie Rusijos „minkštąsias galias“, apie kurias savo laidose esate užsiminę ne sykį, tai Rusija visoje posovietinėje teritorijoje itin remia pastangas atkurti tam tikrus carinės ir sovietmečio istorijos etapus, tam tikrus veiksmus, sakykime, mūšio rekonstrukcijos, karybos tradicijų rekonstrukcijos. Ir natūralu, kad visi rekonstruktoriai, veikiantys tame cariniame laikotarpyje, patenka į tam tikrą Rusijos ideologijos veikimo sferą. O neginčytina yra tai, kad Rusijos specialiosios tarnybos yra uždėjusios savo ranką ant tų rekonstrukcinių klubų Rusijos teritorijoje. Ir netgi dabar labai žinomas asmuo I. Girkinas, kurio slapyvardis I. Strelkovas, buvęs Donecko separatistų vadas, dabar jau pabėgęs iš mūšio lauko, Ukrainoje įsitvirtino ir savo ryšius išplėtė ir įtvirtino būtent dalyvaudamas carinio laikotarpio istorijos rekonstrukcijose.
Kyla minčių, ir, man atrodo, niekam nemetant jokių kaltinimų ir įtarimų, paprasčiausiai mums visiems derėtų žinoti apie tai, kad visi, kas rekonstruoja, yra susiję su tam tikro istorijos laikotarpio kultūros atkūrimu, aktyvesniu bendradarbiavimu su Rusija, jie patenka norom nenorom į Rusijos „minkštosios galios“ veikimą.
– Net, jeigu jie nėra vykdytojai, nėra tos „minkštosios galios“ plane, tai jie patenka į akiratį.
– Taip, jie patenka į akiratį, ir, be abejo, jau gali tapti tam tikromis šachmatų figūrėlėmis.
– O tai, kad tame VII forte, kur iš tiesų buvo koncentracijos stovykla, kur žuvo apie 8 tūkstančius žmonių, vyksta ne tik edukaciniai renginiai, bet ten ir švęsti galima. Čia padoru, normalu, kaip jums atrodo?
– Aš manau, kad tą vertinimą turėtų padaryti visuomenė ir tam tikros bendruomenės, aš kalbu konkrečiai apie žydų bendruomenę. VII fortas yra pirmųjų mūsų bendrapiliečių žydų masinių žudynių vieta. Ten prasidėjus II pasauliniam karui, kaip minėjote, keli tūkstančiai žydų yra nužudyta ir palaidota. Iš esmės šitas pramoginis-pažintinis kompleksas turėtų tapti rimtu memorialiniu kompleksu. Aišku, sunku vertinti dėl kokių kliūčių, dėl kokių trikdžių pastaraisiais mėnesiais VII fortas ir jo administratoriai yra įsivėlę į rimtą kontroversiją dėl mūsų bendrapiliečių žydų ten aptiktų palaikų, kurie dėl įvairių procedūrinių dalykų iki šiol yra saugomi šiukšlių maišuose.
