– Labas rytas. Užstrigote kažkur Gedimino prospekte? Prasideda Sostinės dienos, tai, matyt, ir prospektas užtvertas, pravažiuoti neįmanoma?
– Taip, miestas – vieni kamščiai. Užtvertas ir prospektas, todėl teks bendrauti telefonu.
– Ko gera, šiandien svarbiausias klausimas, ir jūs jo neapeinate – „Gazprom“ vadovo atvykimas į Lietuvą, susitikimas su premjeru. Jūs sakote, kad pokalbio detalės iš karto turėtų būti žinomos mums visiems. Kaip galvojate, kokios detalės turėtų būti paviešintos? Kas galėtų būti kalbama su premjeru, ką mes turėtume žinoti?
– Vienas iš pagrindinių klausimų yra dujų kaina ir kaip vyksta derybos, ar Lietuvos pusė šiose derybose nedarys strateginių klaidų. Turiu pasakyti, kad informacijos apie tai, ką Lietuva yra pasiūliusi „Gazprom“ ir kaip vyksta derybos, beveik nėra. Toks įtartinas slapukavimas, kai nei Seimo komitetai, nei, kaip suprantu, kitos valstybės institucijos nėra tinkamai informuotos, kelia daug nerimo. Šioje situacijoje Lietuva turi daug galimybių pasiekti, kad „Gazprom“ Lietuvai sumažintų dujų kainą.
Vienas iš instrumentų yra terminalo statyba. Terminalas po metų jau pradės veikti ir importuoti pigesnes suskystintas dujas. „Gazprom“ prie to turės prisitaikyti. Antras instrumentas yra Lietuvos 5 mlrd. litų permokos ieškinys Stokholmo arbitraže. Šias lėšas „Gazprom“, neteisėtai taikydamas sutartyje numatytą formulę, surinko iš Lietuvos vartotojų. Būtų blogai, jeigu Lietuvos pusė atsisakytų vieno ar kito instrumento ir pasitenkintų kokia nors simboline dujų kainos nuolaida. Galbūt dabartinei valdžiai, labiau rūpinantis artėjančiais Prezidento rinkimais, norėsis būti populiaresnei, iš esmės nesirūpinant, kaip tuos sukurtus instrumentus panaudoti visa apimtimi, kad iš to laimėtų vartotojai.
– Ar būtų prasminga atsisakyti tų instrumentų, jeigu nuolaida dujų kainai būtų didelė? Jūsų frakcijos narys Dainius Kreivys sako, kad reikšmingas pasiekimas būtų 40 proc. dujų kainos sumažinimas.
– Reikia skaičiuoti labai paprastai. Vien dėl to, kad kitų metų pabaigoje Lietuva turės terminalą ir galės importuoti suskystintas dujas, importuojamų suskystintų dujų kaina, kiek žinau pagal visus ekspertinius vertinimus, gali sumažėti apytikriai 20 proc. Taigi vien iš terminalo mes galime gauti 20 proc. nuolaidą. Stokholmo ieškinio „Gazprom“, kuris yra labai panašus į kitų šalių arba kitų didelių dujų kompanijų pateiktus ieškinius, apimtis yra 5 mlrd. litų. Mūsų ekspertai paskaičiavo, kad per aštuonerius metus „Gazprom“ yra tiek neteisėtai surinkęs iš mūsų vartotojų. Jeigu 5 mlrd. litų kompensaciją Lietuva prisiteistų Stokholmo arbitraže, šią sumą galima būtų prilyginti taip pat apytikriai 20 proc. dujų kainos sumažėjimui. Taigi sudėjus galima gauti 40 proc.
– Kiek apskritai tikėtina, kad per šias derybas gali kažkas įvykti su dujų kainomis? Kiek „Gazprom“ yra komercinė struktūra, o ne politinė struktūra, kaip jums atrodo? Vis dėlto derybose su „Gazprom“ taip pat atsispindi santykiai su Rusija.
– Aš nesu „Gazprom“ derybinės taktikos specialistas, nors man teko ne vieną kartą bendrauti su „Gazprom“ kompanijos vadovais, ir su Aleksejumi Mileriu, ir su Aleksandru Medvedevu. Vėlgi, kaip sako ekspertai, deja, „Gazprom“ taktika nėra lanksti ir tol, kol neįvyksta kokie nors realūs įvykiai, kurie priverčia juos keisti savo dujų kainą, jie tos kainos nekeičia. Taigi vienas iš realių įvykių yra Lietuvos suskystintų dujų terminalas, kuris pradės veikti kitų metų pabaigoje. Gali būti, kad kol nepradės veikti terminalas, mes nuolaidos dujų kainai negausime. Bet kuriuo atveju būtų klaidinga, jeigu skubėdama gauti bent kokią nuolaidą ir norėdama ja pasigirti, Vyriausybė atsisakytų bent vieno iš mano įvardintų instrumentų, kurie leidžia mums, jeigu ne šiandien, tai ateityje tikėtis realios ir maksimalios dujų kainos sumažinimo.
Andrius Kubilius: Aš nenustebsiu, jeigu dabar ar vėliau „Gazprom“ bus priverstas realiai kalbėtis su Lietuva apie dujų kainos mažinimą.
– Kiek tikėtina, kad mes galėtume laimėti arbitraže tuos 5 mlrd. litų?
– Aš manau, kad mes turime stiprių teisinių argumentų. Visa analizė rodo, kad „Gazprom“ nevykdė sutartyje numatytų įsipareigojimų, savavališkai keitė dujų kainos formulę. Kitų šalių – Lenkijos, Vokietijos – dujų kompanijų, kurios kreipėsi į Stokholmo arbitražą, pavyzdys yra mums palankus. „Gazprom“, nelaukdamas arbitražo sprendimo, sutiko mokėti kompensacijas už permokas, kurias kurį laiką tų šalių vartotojai turėjo mokėti „Gazprom“.
– Kaip jūs galvojate, dėl ko čia atvyksta „Gazprom“ vadovas, jeigu iš esmės mūsų pozicija, kurią garsino premjeras, yra nekeisti tų instrumentų, kurie yra naudojami prieš „Gazprom“, ir iš esmės derybose prasmės tarsi ir nėra? Tai kokia tada šio vizito prasmė?
– Lietuva turi instrumentų, kuriems sukurti mūsų Vyriausybė dėjo daug pastangų, turiu omenyje Suskystintų dujų terminalą, kreipimąsi į Stokholmo arbitražą, galų gale Europos Komisijos konkurencingumo tarnybos atliekamą tyrimą Vidurio ir Rytų Europoje dėl nesąžiningos „Gazprom“ dujų kainos politikos, prie kurio mes taip pat esame reikšmingai prisidėję. Visi šie instrumentai yra gana stiprūs ir efektyvūs. Jeigu „Gazprom“ galvoja apie ateitį ir išlikimą Europos rinkose, be abejo, kad turi parduodamų dujų kainos politiką daryti kur kas lankstesnę.
Aš nenustebsiu, jeigu dabar ar vėliau „Gazprom“ bus priverstas realiai kalbėtis su Lietuva apie dujų kainos mažinimą. Bet tai bus pasiekta ne dėl to, kad dabartinė Vyriausybė tariamai gražiau šnekasi su „Gazprom“. Tai būtų pasiekta todėl, kad Lietuva sukūrė labai stiprių instrumentų, kuriuos realistiškai ir racionaliai turi vertinti net ir „Gazprom“, kuris iki šiol jausdavosi esąs labai galingas ir nemokėjo reaguoti į tokius signalus, kuriuos viena ar kita šalis jam siuntė, kurdama savo instrumentus kovai su „Gazprom“ dominuojančia pozicija ir nesąžininga monopolio naudojimo praktika.
– Kaip jūs vertinate „Gazprom“ įtaką pasauliui, kai auga skalūninių dujų gavyba?
– „Gazprom“ įtaka mažėja, taip pat ir Europoje. Europa, prisidedant ir Baltijos valstybėms, sukūrė sėkmingų teisinių instrumentų, kurie mažina galimybes nesąžiningai monopolinei struktūrai dominuoti rinkose, turiu omenyje Trečiąjį paketą, Europos Sąjungos (ES) teisinį instrumentą, kurį Lietuva taip pat aktyviai ėmėsi įgyvendinti. Tokio instrumento įgyvendinimas leidžia kurtis alternatyviems dujų tiekimo instrumentams, kaip Lietuvoje tai darome su Suskystintų dujų terminalu, kuris neveiktų be Trečiojo paketo įgyvendinimo. Ir tai vyksta visoje ES. Jūs teisingai paminėjote skalūninių dujų pasaulinę revoliuciją, kuri vyksta visame pasaulyje, tai mažina dujų kainas pasaulinėse rinkose ir kartu sukuria valstybėms galimybes nebebūti priklausomoms vien tik nuo dujų tiekimo magistraliniais vamzdžiais. Tuo Lietuva yra sėkmingai pajudėjusi į priekį ir galbūt netgi išsiskiria iš kitų regiono valstybių. Matome, kad „Gazprom“ yra verčiamas tapti lankstesnis, išmokti elgtis europietiškai, ir tai suteikia vilties, kad mūsų pastangos parūpinti vartotojams kiek įmanoma pigesnių dujų gali būti realizuotos.
– Šią savaitę interviu „Žinių radijui“ premjeras buvo akivaizdžiai susierzinęs, kai buvo klausiama, kas vyksta tarp Žygaičių bendruomenės ir „Chevron“ po to, kai neįvyko susitikimai. Kaip jums atrodo, ar tai yra priežastis piktintis ir susierzinti?
– Aš neįžvelgiu labai daug pykčio, tačiau, mano manymu, ir bendruomenė elgiasi nelabai išmintingai, jeigu Vyriausybė siūlo susitikti ir dalykiškai kalbėtis. Kelti sąlygas, kad dalyvausime tik tada, jeigu bus galima filmuoti, galbūt yra išmintinga.
Mane labiau domina, kas vyksta pačioje valdančioje koalicijoje. Štai vakar išgirdome reikšmingus pareiškimus: vienas iš koalicijos lyderių, Rolandas Paksas, paskelbė, kad skalūninių dujų gavyba Lietuvoje turėtų būti stabdoma, o tuo tarpu jo partijos kitas lyderis, aplinkos ministras Valentinas Mazuronis, paskelbė, kad pastangos priešintis skalūninių dujų gavybai, perfrazuojant jo pareiškimą, yra nusikaltimas prieš valstybę. Yra požymių, kad taip ir veiks valdančioji koalicija – baimindamasi bendruomenių ir pati sau prieštaraudama. Ką padarysi, matyt, taip turėsime gyventi.
