R.Musnickas. Dabar Jūs esate Miunchene, kiek žinau?
A.Kubilius. Taip, dalyvauju Miuncheno ekonomikos forume.
R. M. Kas ten vyksta? Jūs ten ir savo kalbą turėjote sakyti, ar jau sakėte?
A. K. Taip, vakar kalbėjau. Forumas yra vienas svarbiausių panašaus pobūdžio renginių ne tik Vokietijoje, bet ir Europoje, kur susirenka Europos ekonomikos „protai“ ir verslo atstovai. Kalbamasi apie ekonomikos problemas Europoje, ieškoma būdų, kaip pasiekti, kad Europa galų gale išliptų iš tos labai ilgai besitęsiančios krizės. Buvau ir aš paprašytas paskaityti pranešimą. Vakar dalyvavau ir diskusijoje. Turiu pasakyti, kad Lietuvos, kaip ir kitų Baltijos šalių, patirtis krizės apimtoje Europoje yra labai aukštai vertinama, nes mes savo veiksmais ir rezultatais rodome, kad taupymas gali atnešti ekonomikos atsigavimą. Europoje yra prasidėjusi labai neracionali diskusija, kad taupymą jau reikia baigti ir jau galima pradėti išlaidauti. Vokiečiai pasižymi taupumu, ir mus nori rodyti kaip gerą pavyzdį kitiems, ypač pietinei Europai, kad taupi, racionali politika gali duoti gerų rezultatų, kuriuos matome ir šių metų statistikoje. Galime pasidžiaugti, kad Lietuva pirmą ketvirtį baigė aukščiausiu ekonomikos augimu.
R. M. O kaip apskritai ekonomistai regi Europos ateitį, išeitį iš krizės? Yra vieninga nuomonė, nes pietų šalys vis dar tebegyvena krizėje? Kai kurie Baltijos šalių regionai geriau kruta toje krizėje, ką sako ekonomistai?
A. K. Pati diskusija kelia nerimą, ir aš vakar savo komentare turėjau pasakyti, kad reikėtų susilaikyti nuo labai pesimistinių dabartinės Europos situacijos ir perspektyvos vertinimų. Jau penktus metus Europoje tęsiasi krizė, prasidėjusi, kaip ir pas mus, 2008 metų pabaigoje. Skirtingai negu Lietuvoje ir Baltijos valstybėse, kai kuriose šalyse vis dar nematoma augimo perspektyvų. Tai nekelia optimizmo. Situacija nėra gera ir nėra aiškių receptų, kaip reikia toliau elgtis, kad Europa, didelė jos dalis, išliptų iš recesijos, apie kurią skelbia visa Europos statistika. Taigi, turiu pasakyti, kad aiškių receptų nesigirdėjo ir dabar. Dar sykį noriu pakartoti, kad mūsų pavyzdys, mūsų sėkmės istorija (kai 2009 metais mūsų ūkio rodikliai krito 15 proc., 2010 metais jau augome 1,5 proc., 2011 metais, berods, apie 5 proc., o praėjusius metus baigėme su 3,5 proc.; deficitą sumažinome nuo 10 proc. 2009 metais iki 3 proc. praėjusiais metais), pasiekimai daug kam atrodo kaip vilties spindulys niūrokai atrodančioje šiandienėje Europos kasdienybėje.
R.M. Vokiečiams turėtų būti labai svarbus jų bankų likimas įvairiose vietose – Graikijoje ir kitose pietų šalyse, ir apskritai – euro zonos likimas. Ar apie tai buvo kalbėta?
A.K. Čia dalyvauja daug stambiausių bankininkų iš Vokietijos ir kitų Europos šalių. Man teko sėdėti šalia vieno iš stambiausių bankų – UBS banko vadovo, buvusio Vokietijos „Bundesbank“, t.y., jų centrinio banko, vadovo. Aš jo daug klausinėjau apie tai, kaip bankininkai mato situaciją ir kaip gali atrodyti tolesni euro zonos reikalai. Deja, jis stebuklingų receptų nepateikė, bet sutarėme, kad negalima pasiduoti pesimistiniam požiūriui į Europos ateitį. Europa per savo istoriją nuolat vystėsi, keistu būdu eidama nuo vienos krizės prie kitos, iš kiekvienos krizės išeidama labiau vieninga ir sustiprėjusi. Ir dabar matome kai kurių ženklų, kad ieškoma bendrų sprendimų, kaip, pavyzdžiui, bankų sąjunga, kas Europai yra tikrai svarbu. Mes nesame bankininkų valstybė, turim daugiau kitų šalių bankų. Ne viena Europos šalis, kaip, pavyzdžiui, Airija, Islandija ar Kipras, yra nukentėję dėl to, kad trūko tam tikro bendro požiūrio į stambesnius bankus. Bankų sąjunga, matyt, kursis ir padės Europai ateityje išvengti didesnių problemų.
Euro zonos problemos vis dar jaučiamos. Šalia atskirtų valstybių, tokių kaip Graikija, Portugalija, Italija ir kitos Europos pietų valstybės, problemų galima matyti struktūrines problemas, apie kurias vakar irgi buvo nemažai kalbėta. Europa nelaimi globalioje konkurencinėje kovoje su naujomis, stambiomis Kinijos, Indijos ar kitų pietryčių Azijos valstybių ekonomikomis. Apie tai reikia kalbėti ir diskutuoti. Ir čia reikia rodyti Lietuvos pavyzdį, kad mes iš krizės išėjome tapę kur kas konkurencingesni, mūsų šiandieninis eksportas viršija 2008 metų eksportą apytikriai 50 proc., lyginant su Ispanijos, Portugalijos ar Graikijos duomenimis. Mūsų istorija vėlgi atrodo kaip didelės sėkmės istorija. Ten ekonomikos atsigavimo – ekonomikos konkurencingumo atsigavimo – dar nesimato. O mes to pasiekėme pirmiausia dėka to, kad verslas krizės laikotarpį išnaudojo kaip tam tikro apsitvarkymo, apsivalymo nuo nereikalingų išlaidų metą, todėl tapo gerokai konkurencingesnis, ir tai rodo eksporto duomenys.
R.M. Grįžkime į Lietuvą. Verslo ir valdžios santykiuose toliau tęsiasi, – nežinau, kaip čia pavadinti, diskursas tarp ūkio ministrės B. Vėsaitės ir investuotojų, „Verslios Lietuvos“ atstovų tarybos, „Investuok Lietuvoje“ vadovų. Kaip Jūs matote, kas čia vyksta?
A. K. Mano įsitikinimu, ministrė ir jos aplinka padarė labai grubią klaidą, atleisdama poną Lukauską, arba jį, kaip sakoma, išstumdama remiantis nerimtais, falsifikuotais argumentais ir kalbėdama apie kažkokius tariamus pinigų plovimo atvejus ar skųsdamasi, kad dalį laiko ponas Lukauskas skirdavo ir savo privačiai veiklai, būdamas kartu ir sėkmingu tarptautinių kompanijų konsultantu. Yra išstumiamas jaunas, grįžęs į Lietuvą su tarptautine patirtimi ir idealistiškai nusiteikęs žmogus, kuris tikrai gali padėti Lietuvai ir kuriam sekėsi tai daryti vadovaujant „Verslios Lietuvos“ agentūrai. „Versli Lietuva“ rūpinosi padėti verslui parduoti savo produkciją. O kaip sakiau, Lietuvos rezultatai, pasiekti eksporto srityje, ypač lyginant su Europos pietinių valstybių situacija, tikrai atrodo labai ryškūs. Esant tokiems rezultatams iš pareigų grubiai atleisti pareigūną yra tiesiog didelė klaida.
Nežinau, kokie realūs motyvai vertė ministrę taip pasielgti. Galiu įtarti, kad įvairios, tarp jų ir verslo, asociacijos siekė susigrąžinti galimybę prieiti prie europinių pinigų, tariamai pinigus naudojant įvairioms verslo konsultacijoms. Kai mes ėmėme pertvarkyti „Verslios Lietuvos“ darbų barą ir reorganizavome verslo informacinius centrus, kurdami vieningą metodiką, kaip galima padėti verslui vystytis, siekti eksportinio pajėgumo, diskusijos su kai kuriomis verslo asociacijoms vyko. Jos vyko ir prieš kelis metus, bet mes laikėmės principingų nuostatų, kad prioritetas yra skaidrumas ir aiškumas. Na, nuo tarpu B. Vėsaitė nutarė tokių nuostatų nesilaikyti.
R. M. Jūs manote, kad čia yra toks paslėptas motyvas, o ne, pavyzdžiui, kažkas paprašė kokio nors posto? Boreikienė ar dar kas nors, juk būna taip, kad valdžia dalina postus saviems be gilesnių motyvų. Ar Jūs čia įžvelgiate labai jau tokias gilias sąsajas su pinigais?
A.K. Dažniausiai būna kitaip. Esantys valdžioje savo įgaliojimus kartais panaudoja ne vien skaidriems tikslams siekti ir verslui padėti, pavyzdžiui, eksportuoti savo gaminius, bet prie tų pinigų, kurie skiriami verslo gebėjimams stiprinti, stengiasi prileisti savo draugus ir pažįstamus; tada ir pradedama ieškoti visokiausių variantų, kuo neva neįtinka dabartiniai vadovai ir dėl kokių priežasčių yra keičiama visa sistema. Šioje situacijoje aš matau pozityvesnį dalyką: modernus verslas, kuris siekia tapti konkurencingu pasaulyje, supranta, kad reikia perimti ir konkurencingo elgesio taisykles, veikti skaidriai, sąžiningai, siekiant pozityvių rezultatų.
Tai štai verslas labai aiškiai parodė, kad jam ne vis tiek, kad jis nesitaikstys su bandymais grįžti į neskaidrių metodų skirstant valstybės pinigus laikotarpį. Todėl B. Vėsaitės neteisingas elgesys su „Verslios Lietuvos“ vadovybe susidūrė su modernaus verslo pasipriešinimu. Grubiai atleidus poną Lukauską iš pareigų iš „Verslios Lietuvos“ valdybos narių atsistatydino ir žinomi verslininkai. Man tai pasirodė labai išraiškingas įvykis, rodantis, kad jau yra subrendusi kitokia verslo kultūra. Tokio verslo atstovai labai principingai ir karštai reaguoja į dabartinės valdžios veiksmus, primenančius ankstesnius laikus.