– Gatvės muzikos dienos (GMD) idėja jau prieš kurį laiką peržengė Lietuvos ribas. Praėjusiais metais šią šventę eksportavote į Gruziją, taip pat renginys jau keletą metų vyksta Rygoje ir Minske. Ar plėsitės šiemet?
– Žinau, kad GMD tikrai vyks tose šalyse ir tuose miestuose, kur yra didelės ir aktyvios lietuvių bendruomenės: Didžiojoje Britanijoje, Airijoje, JAV ir kitur. Daugiausia ir mėginame plėstis per lietuvius, gyvenančius užsienyje.
Aišku, visą laiką stengiamės kontaktuoti su kaimyninių šalių miestais. Kalbamės su Kijevu, su Varšuva, bet kol kas tai yra tik bandymas megzti kontaktus.
Prieš keletą metų buvome pasikvietę Rygos, Talino, Minsko ir Sankt Peterburgo savivaldybių atstovus, Ryga ir Minskas „užsikabino“.
Praėjusiais metais mums netikėtai pasisekė užmegzti ryšį su Tbilisiu, ten yra tokia jaunimo organizacija „DRONI“, kuri apsiėmė suorganizuoti GMD pas save.
Svajonė būtų, kad GMD vyktų visose dalyvaujančiose šalyse tą pačią dieną. To mums niekaip nepavyksta suderinti su Ryga ir Minsku.
Idėja jiems patiko, jie ją perėmė, bet renginį daro savo laiku. Bandom paaiškinti, kad visas grožis ir būtų, jei GMD visur vyktų tą pačią dieną.
Iš esmės dėl Minsko ir Sankt Peterburgo GMD perkėlėm iš pirmo į trečią gegužės šeštadienį, nes pirmas šeštadienis dažnai sutampa arba su gegužės 1-ąja, arba su Pergalės diena, kuri pas juos labai intensyviai švenčiama. Su tomis šventėmis nepakonkuruosi, greičiausiai ir leidimo niekas neduotų.
Taip pat, žinoma, ir dėl oro, kuris gegužės vidury jau būna daugmaž nusistovėjęs. Taigi dėl oro ir dėl kaimynų pergalvojom savo strategiją ir perkėlėm GMD į trečią gegužės šeštadienį.
 |
| Irmanto Gelūno nuotr./„Gatvės muzikos diena“ |
– Kaip suprantu, yra dalis miestų, su kuriais kontaktuojama instituciniu lygmeniu, ir yra dalis miestų, kuriuose GMD vyksta daugiau spontaniškai, lietuvių bendruomenių iniciatyva.
– Taip, dažniausiai yra savarankiška žmonių (paprastai – jaunimo) iniciatyva, bet organizavimas instituciniu lygmeniu taip pat svarbus. Vis tiek reikalingi leidimai, sutikimai.
Aišku, jeigu, tarkim, GMD uždraustų, sakyčiau: „Einam groti be leidimo.“ (juokiasi) Gal net nereikėtų nieko sakyti, žmonės imtų ir eitų. Kita vertus, dar nėra tokios ilgos tradicijos, kad taip atsitiktų.
Bet kokiu atveju, jau kelerius metus iš eilės GMD patenka į trejetuką daugiausiai svečių į sostinę pritraukiančių renginių. Todėl norisi kuo didesnio miesto ir valdžios palaikymo.
Savivaldybė visada stengiasi mus finansuoti, nors tarp valdininkų yra ne tik tokių, kurie supranta ir palaiko mūsų idėją, bet ir tokių, kurie visai nesupranta, kad tai naudinga miestui, kad miestas tą dieną tampa kitoks, kad svečiai vaikšto išsižioję, nesupranta, kas čia vyksta, ir kad jiems tai labai patinka: daug geros nuotaikos, jokių agresijos proveržių.
Ta šventė išėjo labai šviesi ir norėtųsi, kad ji tokia ir liktų. Žinoma, būna visokių povandeninių srovių, pavyzdžiui, bandymų perimti vadovavimą, bet mes stengiamės išlaikyti viską taip, kaip yra.
Viską organizuoja savanorių komanda, biudžetas nedidelis – specialiai stengiamės padaryti šventę kuo mažesnėmis sąnaudomis.
– O kaip jūs sau argumentuojate, kodėl apskritai Vilniui ar bet kuriam kitam miestui reikalingas toks renginys?
– Man tiesiog smagu. Aš gimęs šitam mieste, man tiesiog norisi, kad jame būtų smagu gyventi, kad jame vyktų kažkas smagaus. Aš įsivaizduoju, kad kiekvienas žmogus turėtų stengtis tą vietą, kurioje gyvena, padaryti geresnę.
Tiesą sakant, aš išvis jau nebesijaučiu esąs GMD organizatorius. Ji nebepriklauso man. Aš toks pat dalyvis, kaip ir bet kas kitas, einantis tą dieną pagroti į gatvę. Tai yra tų žmonių, kurie joje dalyvauja, šventė.
– O ką jūs patartumėt pradedantiems muzikantams, kad jie būtų pastebėti GMD metu?
– Nežinau, tikslas turėtų būti smagiai praleisti laiką. Jeigu eini groti į gatvę, tikėdamasis, kad pro šalį praeis koks nors prodiuseris ir tave pastebės, atsiprašau, bet tai yra šiek tiek naivoka.
– Bet tai, ar žmogus smagiai praleis laiką, priklauso ir nuo jo išankstinių sprendimų: jis turi iš ribotų galimybių išsirinkti, kokioj vietoj registruotis groti, kokiu laiku, ir pan.
– Na, čia jau visada loterija. Jeigu nuoširdžiai ir gerai darysi tai, ką darai, – tave pastebės. Tai vienintelis būdas.
O sėkmingos vietos ir laiko niekada nenuspėsi iš anksto. Ir nereikia dėl to sukti galvos.
– Berods, jūs pats ir esate sakęs, kad tarp klausytojų visada yra bent vienas žmogus, dėl kurio verta atiduoti visą save.
– Taip, tave turėtų motyvuoti noras muzikuoti, o ne noras daryti bet ką, kad tik būtum pastebėtas.
 |
| Irmanto Gelūno nuotr./„Gatvės muzikos diena“ |
– O užbaigs GMD tradicinė mušamųjų instrumentų improvizacija „Drum2gether“?
– Taip, kviečiu visus, kas turite kokį nors būgną, prisijungti 20.30 val. ant laiptų šalia „Gedimino 9“ prekybos centro. Ten būna tikrai labai smagu, pusantros valandos tokio smagaus vyksmo.
Ten būna profesionalų, kurie užduoda ritmą, būna šiaip muzikuojančių, bet ateina ir, tarkim, mamos su vaikais, kurios ten iš kažkokių tuščių skardinių, susibėrę žirnių, pasidaro barškučius ir pan.
Arba kasmet ateina toks entuziastingas garbaus amžiaus vyras su būgnu. Apskritai, kalbant apie visą renginį, man smagu matyti tuos vyresnius žmones.
Kad jaunimas yra aktyvus, tai yra tarsi savaime suprantama. O kai prisijungia vyresni žmonės, tai suteikia kažkokių papildomų prieskonių.
Tada tikrai turime pilną paletę, kai yra įvairaus amžiaus, įvairią muziką grojančių žmonių. Na, tai yra tikrai nuostabu.
– Kai pats buvote paauglys, ar grodavote gatvėje?
– Mano paauglystė buvo kitokiais laikais. Neatsimenu, kad kas nors apskritai grotų gatvėje. Tuomet tokios minties nekildavo, nebuvo tokios kultūros.
Ne tai, kad tai būtų buvę uždrausta, tiesiog buvo kitoks požiūris. Pavyzdžiui, septintam ar aštuntam dešimtmečiuos tai būdavo labai madinga: jaunimas vaikščiodavo su gitaromis, grodavo kur nors parkuose ir pan.
Tiesiog mano paauglystėj to kažkaip nebuvo. Būdavo nebent, kad kartais gatvėj per kasetinį magnetofoną kompanija klausydavo įrašų.
Vienintelis jaunimo muzikos ir kultūros festivalis, kai būdavo kažkoks veiksmas mieste ir koncertai tiek viduj, tiek lauke, buvo „Fizikų dienos“.
O tokios šventės kaip GMD tada būtų neįmanoma surengti. Tūkstantis muzikantų, grojančių kur nori, ką nori. Tiesiog neleistų, nes tai būtų nekontroliuojama.
 |
| Irmanto Gelūno nuotr./„Gatvės muzikos diena“ |
– Pradžioje sakėte, kad norite miestą, kuriame gyvenate, padaryti geresniu ir GMD yra būdas tai pasiekti. GMD vyks jau septintą kartą. Ar tai daro jus laimingu?
– Be abejo. Mane labai džiugina, kad atsiranda žmonių, kurie ir po GMD, pajutę tą skonį, eina muzikuoti į gatvę. Miesto gyventojai laisviau žiūri į šį reiškinį. Manau, kad jeigu gatvėje skamba gyva muzika, tai puošia miestą.
Visi, kas buvo kur nors, nežinau, pavyzdžiui, Dubline... Tas miesto centras visai nedidelis, bet būtinai kažkas kažkur groja. Ir kartais paklausai tokio gero koncerto...
– Gal jūs atsimenate, kada pirmą kartą pamatėte užsienyje gatvės muzikantus ir kokį įspūdį jums tai paliko?
– Pirmą kartą, kad jau taip įstrigtų, gatvės muzikantus pamačiau turbūt Paryžiuj kokiais 1990-aisiais metais. Su „Foje“ važiavom groti į keltų muzikos festivalį kurortiniame Prancūzijos pajūrio miestelyje. Paryžiuje turėjome persėsti į kitą traukinį ir praleidome mieste visą dieną.
Nuėjome prie Pompidu šiuolaikinio meno centro, ten šalia yra tokia aikštė, kur gali ateiti ryte, atsisėsti, ir per visą dieną pamatysi turbūt, nežinau, nuo folko iki roko grupių, nuo fokusininkų iki akrobatų, ten vyksta tiek visko, tiesiog neįtikėtina.
Visas gatvės muzikantų ir atlikėjų spektras. Ir būtent – ne tik muzikantų, bet ir visokių kardų rijikų, ko tik nori. Gatvėj pamatai tai, ko gal gyvenime niekada nepamatytum, gal net nežinotum, kad tokie dalykai išvis būna. Atsimenu, mes tiesiog atsisėdome ir žiūrėjome.
Paskui nuvažiavome į tą kurortinį pajūrio miestelį ir visoje pakrantėje taip pat buvo daugybė muzikantų su arfom, dūdmaišiais... Vaikščiojom išsižioję. Ir mes irgi išdrįsom, sakom: „Pabandykim ir mes.“
Ir mes atsisėdom ant šaligatvio, ėmėm grot. Iš pradžių net nežinojom nei ką čia grot, nei kaip. Kažką barbenom, barbenom. Ir vis tiek priėjo kažkokia mergina, padėjo gėlę. Kažkas įmetė monetą. Kažkas priėjo, susipažino, pakvietė į kavinę. Iškart ėmė vykti kažkoks veiksmas.
Esminis dalykas nėra tai, kad tu turi kažkam kažką parodyti, kad kažkas tave pamatytų. Tiesiog sukuri aplink save gerą atmosferą ir žmonės, kurie eina pro šalį, dalelę jos pasigauna ir neša kažkur toliau.
Tai nėra koncertas, tai bendravimas per muziką. Tame ir yra visas gatvės muzikavimo grožis.
 |
| Irmanto Gelūno nuotr./„Gatvės muzikos diena“ |
