Naujienas apie knygas, konkursus ir knygų recenzijas sekite tinkle „Facebook“. Spauskite čia.
Steampunk – fantastikos žanras, kuriame dominuoja garu varomos technologijos ir kurio veiksmas dažniausiai perkeliamas į alternatyviąją Viktorijos epochą arba į Jungtinių Valstijų „laukinius vakarus“.
A.Tapino romane „Vilko valanda“ vaizduojamas 1905-ųjų metų Vilnius, tačiau čia jis – laisvasis miestas, progreso, mokslo ir mistikos centras, kuriame šeimininkauja alchemikai, skraido dirižabliai, o Jonas Basanavičius – patrakęs mokslininkas, po sostinę skraidantis savadarbiu ornitopteriu „Laumžirgis“.
– Kaip atradote „steampunk“ žanrą?
– Nuo mokyklos laikų esu fantastinės literatūros mėgėjas, o per fantastikos prizmę susipažįstama su viskuo: siaubu, moksline ir magijos fantastika. Tuo pačiu metu atsiranda ir nauji žanrai – „cyberpunk“, „steampunk“. Pirmiausia susipažinau su „cyberpunk“ stiliumi, kuriam būdinga veiksmo laiką nukelti į ateitį, vaizduoti pasaulį, kurį valdo korporacijos. Panašu, kad po truputį artėjame prie to, ką įsivaizdavo „cyberpunk“ autoriai.
Vėliau tokių autorių kaip Williamas Fordas Gibsonas dėka susipažinau su „steampunk“ stiliumi. Man visada buvo įdomus dikensiškas Londonas, XIX a. pabaiga, garo revoliucija ir „steampunk“ estetika arba privalomieji šio žanro atributai: dantračiai, krumpliaračiai, garo technologijos, dirižabliai, kurie, nors ir atrodo klišė, yra privalomi „steampunk“ žanrui.
Dabar dauguma „steampunk“ knygų leidžiamos jaunimo auditorijai, kuri yra paveikta „Saulėlydžio“ sagos ir Hario Poterio.
Dabar dauguma „steampunk“ knygų leidžiamos jaunimo auditorijai, kuri yra paveikta „Saulėlydžio“ sagos ir Hario Poterio. Klasikinis „steampunk“ žanras yra skirtas vyresniems žmonėms, o geriausias būdas su juo susipažinti – kino filmų žiūrėjimas. Nekalbu apie tokius kūrinius kaip „20000 mylių po vandeniu“ arba „Nematomas žmogus“ – tai klasikiniai senojo „steampunk“ stiliaus filmai. Manau, kad dauguma yra matę „Ekstraordinarių džentelmenų lygą“, „Laukinius laukinius vakarus“ ir „Prestižą“. Turbūt mačiusieji šiuos filmus net nepagalvojo, kad jie priskiriami atskiram fantastikos porūšiui.
– Ar galėtumėte įvardinti konkretų įvykį, kuris pastūmėjo rašyti knygą „Vilko valanda“?
– Turbūt jau dvidešimt metų bendradarbiauju su leidykla „Alma littera“. Viskas prasidėjo tuomet, kai būdamas šešiolikos, atnešiau jiems išverstą „Žiedų valdovo“ pirmosios dalies rankraštį. Šiuo metu leidykloje vis dar dirba tie patys žmonės, o direktorė Danguolė mane nuolat įkalbinėjo ką nors parašyti. Iš pradžių galvojau, kad reikia rašyti panašiai kaip Danas Brownas – dėl jo kūrybos tuo metu buvo kilęs pamišimas. Kai pamačiau, kad atsirado daugybė autorių, kurie jį kopijuoja, nusprendžiau prie to neprisidėti.
Vėliau tarp tų, kurie dirba televizijoje, tapo madinga rašyti knygas – apie madas, gyvenimą, receptus ir panašiai. Nenorėjau su jais patekti į vieną katilą – tuo labiau, kad knygas rašė net ir realybės šou dalyviai. Su visa pagarba sakau, kad rašyti jiems sekėsi sunkiai.
Pernai per „Knygų mugę“ mane suėmė baltas pavydas, nes daug knygų pristatė mano kolegos žurnalistai. Baltas pavydas yra varomoji jėga, todėl tuo metu leptelėjau, kad kitai „Knygų mugei“ reikės parašyti knygą. Kitą dieną sulaukiau skambučio iš leidyklos ir man buvo pranešta, kad šis mano pasisakymas užfiksuotas. Žinojau, kad noriu rašyti „steampunk“ stiliumi. Turbūt net iki gegužės mėnesio primindavau, kad į mano kūrybą būtų žvelgiama kritiškai, nes, jeigu užsiimu grafomanija, neverta kankintis. Tačiau leidėjams viskas tiko.
Pernai per „Knygų mugę“ mane suėmė baltas pavydas, kai daug knygų pristatė mano kolegos žurnalistai. Tas pavydas tapo man varomąja jėga.
– Ar rašydamas knygą laikėtės griežto ritmo?
– Pirmus du mėnesius mokiausi, kaip reikia rašyti: internetu lankiau kursus, kuriuose Amerikos rašytojai moko pradedančiuosius, skaičiau Steveno Kingo išleistą patarimų rinkinį, padedantį rašyti. Žinoma, ne visus patarimus galėjau praktiškai pritaikyti – neturiu tiek laiko kaip Danas Brownas, kad, atsikėlęs penktą valandą ryto, sėsčiau rašyti. Būtų smagu taip daryti, bet turiu du darbus televizijoje, todėl rašymas buvo chaotiškas. Per dieną tam turėdavau tik valandą, tad stengiausi visur ją išnaudoti: ir kavinėje po darbo, ir treniruočių salėje, kurioje laukdavau, kol vaikams pasibaigs treniruotė.
Man pasisekė, kad švenčių metu nereikėjo vesti laidų televizijoje, todėl turėjau daugiau laiko rašymui. Šeima mane turbūt minėjo blogu žodžiu, nes Kūčių dieną rašiau iki šeštos valandos vakaro, o Kalėdų rytą atsikėliau pirmas ir vėl sėdau rašyti. Bet padariau tai, ką žadėjau, ir knyga pasirodys laiku.
– Nemanote, kad laiko spaudimas gali pakenkti knygos turiniui?
– Žinoma, kad gali. Žvelgiant iš kitos pusės, rėmiausi garsių užsienio autorių patarimais. Knygos rašymas yra menas, kuris reikalauja nuolatinio mokymosi ir žinojimo, kaip efektyviai išnaudoti turimą laiką. Knygą parašyti galima greitai, o taisyti – iki gyvenimo pabaigos. Net ir dabar, kai maketas atiduotas spaustuvei, matau daug vietų, kurias galima taisyti, tačiau redaktorė teigia, kad viskas yra gerai ir kad taisymas knygai gali net pakenkti.
– Kaip knygoje atsiskleis jos pavadinimas?
– Vilko valanda – tai metas, kurį patyrė beveik kiekvienas žmogus. Tai yra kelios valandos prieš aušrą, kai pabudę žmonės galvoja, kad viskas yra blogai ir nebegali užmigti. Užfiksuota, kad tokiu nakties metu miršta daugiausiai žmonių. Vilko valanda nėra konkreti valanda, tai – laikas nuo trečios iki penktos valandos ryto. Žinoma, knygoje atsiskleidžia ir kita šio pavadinimo prasmė, kurią reikia suprasti perskaičius.
– Kodėl knygos pristatymui pasirinkta simbolinė data – Vasario 16-oji?
Jonas Basanavičius yra vienas pagrindinių knygos veikėjų. Žinoma, „Vilko valandoje“ jis kitoks: vieniems toks jo pateikimas pasirodys įdomus, o kiti galbūt manys, kad knygoje išniekinamas jo atminimas. Laikausi nuomonės, kad į viską reikia žiūrėti laisviau.
– Šios datos nesirinkome specialiai, bet dirbant buvo matyti, kokiomis dienomis galime planuoti knygos pristatymą. Pirmiausia orientavomės į „Knygų mugę“.
Vasario 16-oji – nuostabi šventė, o knyga „Vilko valanda“ taip pat yra apie laisvę: Vilnius – laisvasis miestas, ištrūkęs iš Rusijos gniaužtų. Jonas Basanavičius, kuris yra kertinis Vasario 16-osios akmuo, yra vienas pagrindinių knygos veikėjų. Žinoma, „Vilko valandoje“ jis kitoks: vieniems toks jo pateikimas pasirodys įdomus, o kiti galbūt manys, kad knygoje išniekinamas J.Basanavičiaus atminimas. Laikausi nuomonės, kad į viską reikia žiūrėti laisviau: pavyzdžiui, amerikiečiai dėl to nesuka galvos – Abraomas Linkolnas filmuose tampa net vampyru medžiotoju. Tai tik skatina patriotiškumą, nes istorinės figūros atgimsta naujoje šviesoje.
– Ar jūsų knygoje galima atrasti tokių fantastikos autorių kaip J.R.R.Tolkienas, Terry Pratchettas ar George R.R.Martinas kūrybos bruožų?
– Fantastikos žanro kūriniai tam tikra prasme yra šiek tiek panašūs – knyga struktūrizuota pagal labai aiškias fantastinių knygų taisykles. Gerai fantastinei knygai, mano nuomone, būtinas veikėjų sąrašas, žemėlapiai, iliustracijos, įvairias sąvokas paaiškinantis žodynėlis. Šie dalykai sukurtam fikciniam pasauliui suteikia realumo.
Mano knygoje yra subtilaus humoro, kuriam turėjo įtakos T.Pratchetto kūryba. Nebuvo taip, kad nusprendžiau pokštauti taip pat, kaip tai daro T.Pratchettas. Esu perskaitęs 30 jo knygų, o šio autoriaus humoras man yra artimiausias. Todėl natūralu, kad kažką perimu.
– Esate minėjęs, kad G.R.R.Martino kūryboje jus žavi tai, kad veikėjai nėra skirstomi į gerus ir blogus ir kad bet kurią akimirką jie gali pasitraukti iš siužeto. O kaip yra su jūsų veikėjais?
– Nesu pasiekęs tokio aukšto literatūrinio lygio kaip G.R.R.Martinas. Kadangi jis kuria septynių knygų epą, žaisti su veikėjais jam yra lengviau. Mano veikėjai taip pat nėra visiškai balti ar juodi – turbūt tai G.R.R.Martino įtaka. Geri veikėjai mano knygoje turi tamsių paslapčių, o tie, kurie primena bloguosius, yra visai simpatiški. Mano knygoje nemažai politikos, o politikoje nėra nei gerų, nei blogų. Politikoje yra interesai.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Andrius Tapinas |
– Jūsų knygoje daug autentiškų istorinių asmenybių, pavyzdžiui, Jonas Basanavičius, Konstantinas Nikolajevičius. Kaip atsirado veikėja Bėdų Rožė? Ar ji nėra Vilniaus Rožytės prototipas?
– Nereikia slėpti, kad ta veikėja yra Rožytės prototipas, nes neabejoju, kad 1905-ųjų metų Vilniuje tikrai buvo panašių elgetų. Ši veikėja paremta istoriniu personažu: ji buvo jauna ir graži, o jos vyrui nutiko nelaimė.
Nereikia slėpti, kad Bėdų Rožė yra Rožytės prototipas, nes neabejoju, kad 1905-ųjų metų Vilniuje tikrai buvo panašių elgetų.
Knygoje yra ir daugiau tokių veikėjų, kurie turi prototipus, pavyzdžiui, Solomonas. Skaitydamas laikraščius, atradau 1905-ųjų metų bylą, iškeltą Solomonui, kuris, nuėjęs pas kepėją, bandė jį apiplėšti. „Vilko valandoje“ Solomonas bus tas personažas, kuris prieš politinius suvažiavimus teplioja miesto sienas.
– Kaip kilo mintis į knygą įterpti komiksus?
– Skaičiau mėgstamų fantastikos kūrėjų, kurie naudoja komiksus, knygas ir man ši mintis patiko. Todėl, nors komiksų kultūra Lietuvoje nėra populiari, nusprendžiau juos įterpti ir į savo knygą. Komiksų knygoje nėra daug, jie tik suteikia pridėtinės vertės tekstui ir padeda geriau įsivaizduoti veiksmą.
– Ar teko girdėti apie žurnalistinių komiksų portalą „Miestolegenda.lt“? Ten taip pat yra veikėja Rožė, kuri siejama su nusikaltėlių pasauliu.
– Esu aktyvus socialinėje žiniasklaidoje, todėl pastebiu įvairius internetinius projektus. Į šį projektą per daug nesigilinau, nes jų humoras man nelabai patinka, bet tai – skonio reikalas. Yra žmonių, kurie juos seka, ir kuo daugiau bus interpretacijų apie Geležinį Vilką, tuo bus geriau. Tai yra unikalus simbolis, kurį reikia išnaudoti visais įmanomais kampais.
– Apibūdinkite savo potencialų skaitytoją.
– Norėtųsi, kad jis nebūtų priskiriamas vienai kategorijai. Fantastikos ir „steampunk“ žanro mėgėjai gali nusivilti, kad „steampunk“ elementų yra per mažai, o istorinių romanų gerbėjai gali nusivilti, kad jų per daug. Arba gali būti atvirkščiai: vyresnius žmones fantastika gali sužavėti, o jaunimą, kuris nesidomi istorija, gali pritraukti knygoje kitaip vaizduojamas J.Basanavičius.
– Gal jau spėjote susilaukti kritikos?
– Rimtesnės kritikos dar nesulaukiau, bet jau buvo komentarų, kad neva išniekinau J.Basanavičių. Pirmiausia knyga turi pasirodyti ir tik tada paaiškės, ar šis žanras priimtinas. Man pačiam labai smalsu, todėl laukiu pirmųjų recenzijų.
– Ar galvojate rašyti toliau?
– Galvoju išleisti keturias knygas, pasakojančias apie kitokį Vilnių, nes laikotarpis, apie kurį rašau, istoriškai yra labai įdomus. Jei per knygas ir toliau judėčiau į priekį, galėčiau aprašyti ir pirmąjį pasaulinį karą. Bet viskas priklausys nuo paprasto dalyko – poreikio. Jei žmonėms nebus įdomu, nekankinsiu jų su antra ir trečia knygomis.
Nemėgstu to madingo posakio: „Rašau sau.“ Ne, aš nerašau sau – turiu ir geresnių užsiėmimų. Rašau todėl, kad būtų įdomu skaitytojams ir manau, kad tam turi įtakos ir mano televizinis „bagažas“ – nekurčiau laidų, jeigu jų niekas nežiūrėtų.
 |
| Juliaus Kalinsko/„15 minučių“ nuotr./Andrius Tapinas |
