Jeigu A. Mockų – politiką – galima pavadinti entuziastingu bendruomeninės lyderystės propaguotoju ir sėkmingų jos pavyzdžių autoriumi, tuomet A.Mockus – asmenybė – rodos, yra neatsiejamas nuo ekscentriškų, sustabarėjusį valdininko įvaizdį griaunančių poelgių, užtarnaujančių jam tik daugiau aplinkinių simpatijų.
Tačiau kaip užauga ir susiformuoja tokios šviesios asmenybės? Štai čia žvilgsnis sustoja ties ponia Nijolė Šivickienė, Antano Mockaus mama. Šiuo metu kartu su dukterimi ir sūnaus Antano kaiminystėje gyvenanti N.Šivickienė numoja ranka į savo garbingą amžių (gruodžio 2-ąją ji atšventė 83-iąjį gimtadienį – aut. past.).
Savo namuose, kurių sienas gausiai puošia jos pačios bei kitų menininkų darbai, ji pasakoja apie tai, kad „amžius – jokia problema”. N.Šivickienė iki šiol yra aktyvi Bogotos visuomeninio gyvenimo dalyvių, iki šiol tebekuria, organizuoja parodas ir nenuilstamai populiarina lietuvybę.
Kolumbija nutiesė naują kūrybos kelią
Menai N.Šivickienę žavėjo nuo ankstyvos vaikystės, kurią ji praleido Lietuvoje.
Baigusią Panevėžio gimnaziją, vėliau studijavusią Štutgarto vaizduojamųjų menų akademijoje, moterį likimas nubloškė į tolimąją Kolumbiją. Tapyba ir grafika Europoje besidomėjusi menininkė Kolumbijoje iš pradžių dirbo dailininke žurnaluose ir laikraščiuose.
Tačiau susipažinusi su tuo metu Kolumbijoje kūrusiu lietuvių keramiku Juozu Bagdonu, moteris susižavėjo lipdyba bei skulptūra ir ilgainiui teptuką beveik visai iškeitė į skulptūrą, įkvėptą turtingos iki-kolonijinės Kolumbijos kultūros. J.Bagdonui išvykus gyventi į Jungtines Amerikos valstijas, studija liko N.Šivickienės rankose, o jos kūryba „sunkėjo“ ir „materialėjo“ virsdama masyviais skulptūros kūriniais.
Štai, atsidarai duris į dirbtuves ir gyvenimas prasideda. Įkvėpimas yra paprastuose dalykuose, kasdienoje – kai menininkas iki to prieina, jo kūryba būna šviesi, joje gimsta grožis.
Jauną menininkę, į Kolumbiją atvykusią praėjusio amžiaus šeštąjį dešimtmetį, pasitiko ne tik šalies ir jos gyventojų egzotika, bet ir ypatinga šalies meninė atmosfera. Tuomet Kolumbijos meno pasaulis stipriai atspindėjo socializmo idėjų ir vietinio liaudies meno koliziją.
N.Šivickienė tuometinėje Kolumbijos moderniųjų menininkų bendruomenėje pasižymėjo kaip viena iš keleto atvykėlių, į šalies kūrėjų tarpą įliejusių abstrakcionizmo idėjų, savotišką „miksą“, įkvėptą ir Kandinskio, ir Šiaurės Amerikos ekspresionistų kūrybos.
Jau 60-aisiais šalies meninis veidas pasikeitė labai kardinaliai, o sostinė Bogota tapo atviru, kosmopolitišku meninių idėjų miestu. Čia šalia virė ir postmodernios vakarietiškojo meno idėjos, ir pietų Amerikos čiabuvių liaudies meno įtakojamų menininkų judėjimai. Šis virsmas paveikė ir N.Šivickienės kūrybos kelią – per trumpą laiką jos kūryba vis labiau laisvėjo ir tolo nuo anksčiau būdingo realizmo.
Patvirtindama tai, moteris sako, jog ji nesistengia atkurti jau egzistuojančių objektų. „Kam atkūrinėti jau esančius daiktus? Tai juk būtų labai nuobodu“, – teigia ji. Šią minutę N.Šivickienė atsiskleidžia kaip talentinga ir intuityvi mąstytoja, be galo poetiškai matanti savo kūrybą. Štai, kartą 1994-aisiais vienoje savo parodoje Medelino mieste, Kolumbijoje ji pasakė: “Ką mano darbai veikia šioje salėje? Jie juk yra mano kūriniai ir jie nori pasižiūrėti į žmones, kurie čia susirinko“.
N.Šivickienė sako, jog savo kūryboje niekuomet neieškojo ir nesistengė perteikti idealaus grožio. Priešingai, iš pažiūros smulkutės trapios moters darbai spinduliuoja jėgą, pirmykštę energiją, jie atrodo tarsi fantastiniai. Skulptūros iš molio, metalo, anglies tarsi įkūnija pirmykštes jėgas, davusias mums gyvybę ir laikančias visa, kas sukasi aplink mus.
Į keramiką ir skulptūrą menininkė pasuko susižavėjusi Andų kalnuose išgaunamo molio savybėmis. Ji savo rankomis kasinėjo didžiule tekstūros ir spalvos įvairove pasižyminčias Andų molynes, medžiagą pati gabendavo į keramikos dirbtuvę, o ten gimdavo stebuklai. Įkvėpta dabartinės Kolumbijos teritorijoje gyvenusių senųjų indėnų genčių Chibcha ir Quimbaya, savo kūriniuose N.Šivickienė naudojo ryškias natūraliais oksidais išgaunamas spalvas, turtingas tekstūras, o didžiules skulptūras išdegdavo drauge su sūnumi Antanu sumeistrautoje specialioje krosnyje.
Kaip ir N.Šivickienė vaikai (Antanas ir Ismelda – aut. past.), taip ir jos kūriniai gimė spalvingoje, kontrastingoje ir egzotiškoje Kolumbijoje. Tačiau kaip ir Lietuvos istorijos nuolat mokyti vaikai, su kuriais mama bendravo tik lietuviškai, taip ir jos kūriniai išlaikė „rustikinio“ lietuviškumo bruožus. N.Šivickienės kūriniai – skulptūros, instaliacijos – pasižymi ne tik lietuviško ir Pietų Amerikos čiabuvių paveldo susiliejimu, bet ir įspūdingais masteliais. Kartais menininkei kuriant instaliaciją ji „išaugdavo“ dirbtuvių erdvę ir įsikurdavo ant stogo arba šalia esančiame kiemelyje.
Ypatingas ryšys su sūnumi
Nors N.Šivickienė, arba kaip ją vadina lietuviškos „j“ neištariantys kolumbiečiai – ponia Nicole arba tiesiog Antano mama, interviu duoda retai, o ir pokalbiuose nedaugžodžiauja, mus ji priėmė senosiose savo dirbtuvėse, irengtose jos pačios namuose, Bogotoje. Spalvingų ir kartais už pačią kūrėją didesnių skulptūrų apsuptyje kviečiame susipažinti su šia neeiline moterimi.
– Ponia Nijole, kokia buvo Kolumbija, kai pirmą kartą į ją atvykote?
– Kolumbija, kurią tada pamačiau, buvo juodaplaukiai žmonės, griuvėsiai, skaros ir skrybelės. Kurį laiką dirbau kaip žurnaluose bei laikrščiuose kaip dailininkė. Puošiau vitrinas. Kiti emigrantai dirbo miškuose arba anglies kasyklose. Taip jau nutinka, kai emigruoji. Tavo išsilavinimas, profesija, tavo visas prieš tai nugyventas gyvenimas tarsi ištrinamas.
– Kiek turi praeiti laiko, kad nustotum jaustis emigrantu?
Man atrodo, kad dabartinei Lietuvai labiausiai trūksta lietuvybės.
– Mano atveju prireikė maždaug septynerių-dešimties metų. Tada pradedi bendrauti ne tik su žmonėmis, bet ir su gamta. Tada pamiršti žodžius „emigrantas“ arba „pabėgelis“, nors visiškai jų pamiršti turbūt neįmanoma.
– Kolumbiečiai jus įpratę vadinti tiesiog Antano mama. Ar būdama žinoma menininke nesijaučiate esanti garsaus sūnaus šešėlyje?
– Mes su Antanu turime ypatingą ryšį, mes labai jaučiame vienas kitą. Štai, šitą krosnį dirbtuvėse pastatėme drauge ir ji man yra svarbiausias dalykas. Tačiau būna dienų, kai Antano man gaila. Jo tokia sunki misija – padaryti tiek daug šalyje, kurioje nėra lengva.
– Jaunystę praleidote Lietuvoje, o didžiąją gyvenimo ir kūrybos kelio dalį – Kolumbijoje. Prieš kelis metus teko vėl lankytis gimtajame krašte. Kokia jums pasirodė šiandienos Lietuva?
– Studijas Panevežio gimnazijoje (pokario laikotarpiu) atsimenu su didele nostalgija – žmonės vieni kitiems padėdavo, buvo gražu… O dabar to nebegaliu pasakyti. Kažkas ne taip. O kas būtent – negaliu pasakyti. Man atrodo, kad dabartinei Lietuvai labiausiai trūksta lietuvybės. Šiuolaikiniai lietuviai pernelyg susižavėję vertybėmis, kurios iš tikrųjų yra beveidės. Mes turime turtingą paveldą – turime mokėti jį gerbti.
– Kas jums Kolumbijoje patinka labiausiai?
Kolumbiečių negali suprasti iki galo. Jie visada tarsi nauji.
– Kalnai.
– O kaip dėl žmonių?
– Tau su jais niekada nebūna nuobodu. Jie labai sumanūs, pajėgus ir talentingi. Tačiau kolumbiečių negali suprasti iki galo. Jie visada tarsi nauji.
– Jūsų gyvenimas yra kūryba. Papasakokite, kas jus įkvepia?
– Įkvėpimo niekada nereikia ieškoti ir forsuoti, jis visada yra šalia. Kartais jis taip arti, kad net imi ir jo nepastebi. Pavyzdžiui, štai šitos durys. Atsidaro ir užsidaro – man labai gražu. Štai, atsidarai duris į dirbtuves ir gyvenimas prasideda. Įkvėpimas yra paprastuose dalykuose, kasdienoje – kai menininkas iki to prieina, jo kūryba būna šviesi, joje gimsta grožis.
