Londono „Routledge“ leidykloje anglų kalba pasirodė jos studija „The Making and Breaking of Soviet Lithuania: Memory and Modernity in the Wake of War“ (Sovietinės Lietuvos kūrėjai ir griovėjai: atmintis ir modernybė po karo), kurioje kalbindama sovietinės kultūrinės inteligentijos atstovus, nagrinėdama atsiminimus, spaudą, grožinę literatūrą ir kitus šaltinius, ji analizuoja tokių trauminių įvykių kaip Holokaustas, tremtys, kolektyvizacija poveikį sovietinės Lietuvos visuomenės ir kultūros raidai ir 1930-ųjų kartos vaidmenį šiuose procesuose.
„Išskiriu tą kartą, nes jų gyvenimai sujungė kelias istorines santvarkas, visas su jomis susijusias socialines pervartas, skirtingas ideologijas. Gimę ir brendę nepriklausomoje Lietuvoje, jie pirmieji pasinaudojo po karo atsivėrusiomis socialinio mobilumo galimybėmis – baigė sovietines aukštąsias mokyklas, gavo gerus darbus, užpildė po karo miestuose atsivėrusį socialinį vakuumą ir ilgainiui patys tapo naujos ideologijos ir visuomenės kūrėjais. Jie tiesiog įkūnija istorinį lūžį“, – teigia V.Davoliūtė pokalbyje apie naują knygą.
– Skaitydamas knygą pagalvojau, kad jūs atsispiriate nuo paradokso – remdamasi atmintimi (prisiminimais ir pasakojimais) mėginate rekonstruoti tai, kas buvo pamirštama, išstumiama iš kolektyvinės atminties. Kaip tai įmanoma padaryti?
– Nemanau, kad čia paradoksas. Mūsų atmintis nėra statiška. Praeitis nesikeičia, bet atmintis laikui bėgant kinta. Pernelyg nesigilindami galėtume sakyti, kad asmeninė ir kolektyvinė atmintis veikia daugmaž panašiai: vienus dalykus iškeliame ir pabrėžiame, o kitus išstumiame, užslopiname.
Kalbant apie pokario laikotarpį iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo aišku – ginkluota kova, represijos, kolektyvizacija, tačiau daugybė dalykų yra neaiškūs ar tiesiog pamiršti, pavyzdžiui, kas motyvavo konkrečius to meto žmonių sprendimus, viltis, ambicijas.
Kitaip tariant, kolektyvinis pasakojimas yra pritaikomas šiandienai, iš praeities pasiimant dabarčiai naudingus dalykus. Man patinka atminties kaip kambario metafora: kambaryje išdėliojame daiktus, su kuriais norime tapatintis, jie tampa mūsų prisistatymu, savotišku pasakojimu apie mus sau ir kitiems.
Bet namuose yra ir kitų patalpų, pavyzdžiui, rūsys, kur padedame tai, kas šiandien nereikalinga, galbūt nemadinga. Tačiau net ir tokie paslėpti ar išmesti dalykai yra mūsų asmeninės kaitos, tapatybės dalis.
Kalbant apie pokario laikotarpį iš pirmo žvilgsnio viskas atrodo aišku – ginkluota kova, represijos, kolektyvizacija, tačiau daugybė dalykų yra neaiškūs ar tiesiog pamiršti, pavyzdžiui, kas motyvavo konkrečius to meto žmonių sprendimus, viltis, ambicijas, kaip jie keitėsi, derino įvairias ideologijas, kaip ta sintezė atsispindėjo jų gyvenimuose, kultūroje.
Stengiausi atsitraukti nuo įprastų etinių, moralinių ir politinių vertinimų – pavyzdžiui, nenaudojau įprastų kolaboravimo ar rezistencijos paradigmų, nes nesinorėjo išgirsti iš anksto parengtų ar gynybinės reakcijos padiktuotų atsakymų.
Man rūpėjo paprastesni dalykai: kada žmogus išvažiavo iš kaimo ar miestelio ir kodėl, kaip tėvai gyveno, kaip kaimas atrodė, kaip atvažiavus atrodė Vilnius, su kuo draugavo, kur ėjo šokti ar išgerti, kuo gyveno. Per tokias ir panašias detales bandžiau atsekti iš vienos socialinės aplinkos į kitą persikėlusio pokario žmogaus kaitą.
– Tačiau kaip kalbėjimas apie paprastus dalykus leidžia prisiliesti prie to, kas buvo reikšmingiausia?
– Praeitį galima bandyti suvokti įvairiais būdais. Tradiciniai šaltiniai yra oficialūs dokumentai, statistikos duomenys. Jie jau tarsi patys savaime apibrėžia, kas yra reikšminga ir kas privalo būti užfiksuota. Tačiau ypač totalitarinių režimų atveju vien jų nepakanka, nes tokie dokumentai leidžia pamatyti tik tai, kas svarbu valstybei, režimui.
Norint suvokti, kaip keitėsi žmogus, kas lėmė vienus ar kitus pasirinkimus, prioritetus, lūkesčius, tenka šiuos šaltinius papildyti žodine istorija, memuarais, meno kūriniais ir literatūra. Man patinka garsaus britų kultūros istoriko Raymondo Williamso teiginys, kad kiekviena istorinė epocha suformuoja tam tikrą emocijų kultūrą ir tik ją suvokdamas gali geriau pažinti tą laikmetį.
Man didelę įtaką padarė mano buvusi dėstytoja amerikietė istorikė Natalie Zemon Davis, kuri knygoje „The Return of Martin Guerre“ (angl. – Martino Guerre'o sugrįžimas) bandė atkurti viduramžių žmogaus gyvenimo kasdienybės detales ir, sekdama konkrečios biografijos trajektoriją, tiksliau atspindėti pačią epochą.
Tokia metodologija vėliau išpopuliarėjo ir tarp sovietmečio tyrinėtojų – praėjusio amžiaus paskutiniajame dešimtmetyje ją naudojo Sheila Fitzpatrick, Stephenas Kotkinas, Katerina Clark ir kiti. Tai iš esmės tarpdisciplininiai tyrimai. Lietuvoje ši kryptis taip pat sparčiai populiarėja.
– Istoriografijoje šiaip jau neblogai žinomus 1939-1990 metų istorijos įvykius, reiškinius ir procesus (sovietizaciją, Holokaustą, lenkų „repatriaciją“, deportacijas, masines žudynes, kolektyvizaciją, urbanizaciją) apjungiate bendra „vietos netekimo“ ar „ištrėmimo“ perspektyva. Ką naujo atskleidžia toks žiūros taškas?
– Svarbiausias knygos tikslas buvo ne papildyti jūsų paminėtus įvykius nauja istorine medžiaga (nors pavyko įrašyti nemažai interviu su įvairiais pokario veikėjais), o pabandyti išsiaiškinti, kaip jie tarpusavyje siejasi, nes tai vyko labai mažoje šalyje ir per labai trumpą laiko atkarpą. „Vietos netekimo“, „dislokacijos“ perspektyva leido geriau pamatyti ryšį tarp įvykių, kurie dažnai analizuojami atskirai.
Juk sovietų okupacijos metu priverstinės gyventojų dislokacijos apimtys buvo milžiniškos, o naciai, kaip žinome, karo metais beveik sunaikino tradicinių miesto gyventojų – žydų – bendruomenę. Man įstrigo vokiečių istoriko Karlo Schlögelio terminas „urbicidas“. Jis taip apibūdina situaciją, kai miestų fizinis pavidalas išlieka mažai pažeistas, bet senieji jų gyventojai staiga dingsta, o jų paliktą erdvę užpildo kitos aplinkos ir kultūros žmonės.
Marcelijus Martinaitis savo puikioje esė „Vilniau, kaime mano“ sako, kad po karo Vilnius atrodė kaip didelis naujakurių kaimas, o jis pats metų metais nesutiko nė vieno senojo vilniečio.
Kalbėdamas apie Rytų ir Vidurio Europos miestus, jis mini jų „sukaimėjimą“ pokariu. Panašūs procesai vyko ir Lietuvoje. Tai aiškiai liudija amžininkai – pavyzdžiui, Marcelijus Martinaitis savo puikioje esė „Vilniau, kaime mano“ sako, kad po karo Vilnius atrodė kaip didelis naujakurių kaimas, o jis pats metų metais nesutiko nė vieno senojo vilniečio.
Man buvo smalsu patyrinėti, kaip tie naujakuriai kūrė savo miestą. Nepamirškime, kad daugelis į sostinę atvykusių tos kartos lietuvių išaugo su idealizuoto lietuviško Vilniaus įvaizdžiu, su eilėmis „Į Vilnių, į Vilnių, į mylimą šalį...“, piešdami Gedimino pilį, trispalvę, Trijų kryžių kalną, Vilnių grobiantį lenką, tikėdamiesi ten sutikti brolius lietuvius. Kitaip tariant, su tautinės valstybės idėjomis ir simboliais.
Kaip po karo į ištuštėjusius miestus atvykę jaunuoliai, vėliau sudarę sovietinio kultūros elito branduolį, keitėsi naujoje aplinkoje ir patys ją keitė? Kaip derino savyje iš tarpukario Lietuvos atsineštas tautinės valstybės idėjas su sovietine ideologija? Kaip tai, kad Vilniuje ar kituose miestuose beveik neliko žydų ar lenkų, veikė tolesnę Lietuvos visuomenės ir kultūros raidą? Tai buvo man įdomiausi klausimai, į juos ieškojau atsakymo.
– Knygoje miestas, pirmiausia Vilnius, išryškėja lyg kokie spąstai, paspęsti pokario jaunajai kartai, talentingiems ir ambicingiems kaimo gyventojams. Miestas jiems siūlomas kaip galimybė siekti karjeros, apie kurią jie galbūt tik pasvajodavo. Bet jie tarsi nežinojo, kad šis pasiūlymas turi savo kainą – sovietų okupantų taisyklių priėmimą. Ar galima būtų sakyti, kad visuomenės urbanizacija kartu reiškė ir sovietizaciją? Ir kad visuomenės sovietizacija pasiekė lūžį, kai mieste apsigyveno daugiau žmonių nei kaime, t. y. apie 1970-uosius?
– Tarpukaryje skiepytas Vilniaus susigrąžinimo, lietuvinimo motyvas po karo iš tiesų buvo naudojamas siekiant mobilizuoti visuomenę naujos Lietuvos kūrimui. Pokario spaudoje apstu aliuzijų į tautinės valstybės kūrimo tąsą.
Neveltui viename pačių pirmųjų 1944 metų žurnalo „Pergalės“ numerių matome Antano Venclovos „Giesmė Vilniui“, 1946 metais laikraščio „Tiesa“ vedamajame publikuojamas Petro Vaičiūno „Mes grįžom į Vilnių”. Vyravo pasakojimas, kad mes grįžome į Vilnių jo atstatyti naujam gyvenimui.
Beje, Vilniaus sentimentą naudojo ir naciai karo metais – oficialioje to meto spaudoje ryškus lietuviškojo Vilniaus kūrimo motyvas. Atsiminimai, pokalbiai rodo, kad nemažai jaunų žmonių po karo iš tiesų keliavo iš provincijos į Vilnių sakydami sau, kad važiuoja atstatyti Gedimino miesto. Taip jau nutiko, kad tas lietuvinimas sutapo su miesto sovietizacija, todėl jie kartu važiavo kurti sovietinės respublikos sostinę.
Kita vertus, Lietuvai nebuvo taikomas specialus sovietizacijos modelis. Buvo naudojama ta pati strategija kaip sovietų Rusijoje 3-ajame ir 4-ajame dešimtmečiuose, nes industrializacijos ir kolektyvizacijos modelis jau buvo sukurtas. Tai lėmė ypač sparčią Lietuvos urbanizaciją po Antrojo pasaulinio karo.
Kaimuose likusiems žmonėms irgi teko prisitaikyti prie sovietų režimo, nors septintajame-aštuntajame dešimtmetyje ir susiformavo utopinis požiūris, kad gyvenimas kaime liko kažkaip sustingęs laike ir autentiškas.
Lietuvos atveju ji 1949–1959 metais vyko netgi sparčiau nei sovietinėje Rusijoje praėjusio amžiaus 4-ajame dešimtmetyje. Tačiau nors sovietizacija ir urbanizacija vyko tuo pačiu metu paraleliai, tai nebuvo identiški procesai. Juk kaimuose likusiems žmonėms irgi teko prisitaikyti prie sovietų režimo, nors septintajame-aštuntajame dešimtmetyje ir susiformavo utopinis požiūris, kad gyvenimas kaime liko kažkaip sustingęs laike ir autentiškas.
Apie 1970-uosius iš tiesų daugiau nei 50 proc. gyventojų įsikūrė miestuose, tačiau ar tuo metu didžioji dalis Lietuvos visuomenės jau buvo sovietizuota? Nėra paprasto atsakymo į šį klausimą. Įdomu tai, kad kaip tik tuo metu Lietuvos kultūroje pastebima stipri atsigręžimo į kaimą, agrarinės praeities nostalgijos banga.
Ši klasikinė antimodernistinė, antiurbanistinė reakcija pamažu transformavosi į antisovietinę reakciją – ne tik sovietinės modernizacijos, bet viso režimo kritiką.
– Kodėl sovietinės Lietuvos istorijoje kaip ypač reikšmingą išskiriate ketvirtojo dešimtmečio kartą (Algirdas Brazauskas ir Justinas Marcinkevičius būtų svarbiausi pavyzdžiai)? Viena vertus, galėtume sakyti, kad sovietų Lietuvą kūrė ankstesnės kartos (Sniečkaus, Venclovos, Paleckio). Kita vertus, vėlesnės kartos buvo gimusios sovietų Lietuvoje, nebuvo mačiusios nepriklausomos Lietuvos ir SRS joms buvo vienintelė tikrovė, todėl lengviau prie jos taikėsi.
– Išskiriu tą kartą, nes jų gyvenimai apjungė kelias istorines santvarkas, išgyveno visas su jomis susijusias socialines pervartas, skirtingas ideologijas.
Gimę ir brendę nepriklausomoje Lietuvoje, jie pirmieji efektyviausiai pasinaudojo po karo atsivėrusiomis socialinio mobilumo galimybėmis – baigė sovietines aukštąsias mokyklas, gavo gerus darbus, užpildė po karo miestuose atsivėrusį socialinį vakuumą ir ilgainiui patys tapo naujos ideologijos ir visuomenės kūrėjais. Jie tiesiog įkūnija istorinį lūžį.
Be to, daugybė tos kartos atstovų atsivežė tiesioginę agrarinės civilizacijos patirtį. Praktiškai visi pabrėžė kaimo sunaikinimą, kolektyvizaciją, pokarį kaip ypač skaudžias, traumines gyvenimo patirtis, kurios vėliau buvo vienaip ar kitaip perkeltos į sovietmečio kultūrą, o po to į posovietinį laikotapį.
Ne tik Justinas Marcinkevičius, bet visa plejada jo laikmečio žmonių ilgam užprogramavo agrarinės kultūros nostalgijos, nerimo, kančios dėl atplėšimo nuo žemės motyvus. Net šiandien dar gyvename su tais įvaizdžiais, tropais, tapatybės paradigmomis – pavyzdžiui, kad tikras lietuvis yra ypač prisirišęs prie savo žemės lopinėlio, iškeliavęs tą žemę išduoda .
– Ryšį tarp ketvirtojo dešimtmečio kartos pasaulėžiūros ir devintojo dešimtmečio pabaigoje prasidėjusio Sąjūdžio jūs nusakote „atsigręžimo į kaimą“ (angl. – rustic turn) koncepcija. Koks gali būti ryšys tarp aktyvios ir svariausią statusą sovietmečiu įgavusios kartos atstovų ir kovos už nepriklausomybę?
– Jau minėjau, kad daugumai sovietų Lietuvos gyventojų persikėlus į miestus, kultūroje matyti stipri atsigręžimo į kaimą, etninių šaknų ieškojimo banga.
Panaši reakcija būdinga visoms transformaciją iš agrarinės į urbanistinę visuomenę patyrusioms šalims. Pavyzdžiui, Rusijoje, kur kolektyvizacija ir urbanizacija taip pat vyko drastiškai, 7-ajame dešimtmetyje labai išpopuliarėja vadinamoji kaimo proza, susidomėjimas folkloru, tradiciniu etnografiniu paveldu.
Panašūs dalykai matyti ir už sovietinio bloko ribų. Prancūzijoje, kur ta 50 proc. miesto gyventojų riba buvo perkopta tik po Antrojo pasaulinio karo ir nemažai šalies gyventojų 8-ajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje dar turėjo tiesioginę gyvenimo kaime patirtį, nostalgijos, skausmo banga išsiliejo memuaruose, romanuose, filmuose.
Garsus prancūzų istorikas Pierre'as Nora pavadino tai gedėjimo laikotarpiu. Beje, jo paties tekstai apie atmintį yra tos pačios gedulo bangos dalis.
Jei Anglijoje urbanizacija vyko 400 metų – nuo XVI iki XX amžiaus, tai Lietuvoje toks lūžis įvyko per vienos kartos gyvenimą.
Lietuvoje tokia trauminė reakcija buvo daug stipresnė nei Rusijoje ar Prancūzijoje, nes pokyčiai buvo drastiškesni. Jei Anglijoje urbanizacija vyko 400 metų – nuo XVI iki XX amžiaus, tai Lietuvoje toks lūžis įvyko per vienos kartos gyvenimą. Be to, okupacinio režimo sąlygomis, po nuslopinto pasipriešinimo.
Melioracijai naikinant paskutines viensėdijas traumos estetika pastebima įvairiose meno srityse: prozoje (Juozas Aputis, Bronius Radzevičius, Romualdas Granauskas), avangardiniuose literatūros eksperimentuose (Martinaitis, Sigitas Geda), kine (Robertas Verba, Henrikas Šablevičius), fotografijoje (Romualdas Rakauskas, Antanas Sutkus). Palengva visa tai susiformavo į specifinį traumos diskursą, grįstą idėja, kad visi esame istorijos aukos – kančios, traumos bendruomenė.
– Kaip tai susiję su vėlesniais istoriniais įvykiais, su Sąjūdžiu?
– Sovietinės Lietuvos kultūroje 7-ajame ir 8-ajame dešimtmečiuose išpopuliarinti ir giliai žmones jaudinę įvaizdžiai, temos, kultūriniai tropai Sąjūdžio metais padėjo susieti tokias skirtingas istorines patirtis, kaip kolektyvizacija, melioracija, sovietinė urbanizacija ir tremtis.
Ne veltui Sąjūdžio metais straipsniuose, kalbose dažnai kartojama „mes visi esame tremtiniai“, nors tremtį patyrė tik dalis visuomenės. Tremties, atplėšimo nuo vietos trauma tapo bendru vardikliu, leidusiu susitapatinti labai skirtingų biografijų ir likimų žmonėms.
Geras pavyzdys yra poeto Justino Marcinkevičiaus ir tremtinės Dalios Grinkevičiūtės santykis: brutalią tremtį išgyvenusi ir režimo nuolatos persekiota gydytoja citavo Marcinkevičiaus tekstus, vadino jį sielos broliu ir būtent jam patikėjo savojo tremties liudijimo rankraštį.
Kitaip tariant, idėja, kad visi lietuviai yra istorijos aukos, padėjo suvienyti žmones ir paklojo puikų ideologinį pagrindą bendram politiniam veiksmui. Ta idėja išliko gyvybinga ir posovietiniu laikotarpiu, tačiau jau nepadeda išspręsti šiandienos iššūkių.
