„World Press Photo“ paroda. Apsilankykite
Bilietai

Artūras Skučas: „Pėstininkams svarbiausia buvo valstybė“

Vos 1000 egzempliorių – tokiu tiražu neseniai išleista buvusio Aukščiausiosios Tarybos Apsaugos skyriaus vadovo, vieno iš Sąjūdžio įkūrėjų Artūro Skučo knyga „Pėstininko užrašai“ apie svarbiausius, niekur iki tol neatskleistus ir neiškraipytus 1990–1993 metų įvykius.
Nepriklausomybę apgynusiam A.Skučui nepriklausomoje Lietuvoje sekasi gyventi daug sunkiau nei daugeliui jos negynusių.
Nepriklausomybę apgynusiam A.Skučui nepriklausomoje Lietuvoje sekasi gyventi daug sunkiau nei daugeliui jos negynusių. / Irmanto Gelūno / BNS nuotr.
Temos: 1 Šovininė

Duodamas interviu savaitraščiui „15 min“ 51-erių A.Skučas prisipažįsta: dar ne visos paslaptys atskleistos.

– Žmonės knygas rašo tada, kai negali tylėti. „Pėstininko užrašuose“ tylėti negalėjo ne vienas asmuo – be jūsų, yra ir kitų žmonių atsiminimų. Ką svarbiausio norėjote pasakyti?

Kraato apsaugos ministerijos archyvo nuotr./Aukačiausiosios tarybos gynėjai ia pradžių ginklavosi tuo, kas po ranka papuolė. Kraato apsaugos ministerijos archyvo nuotr.
Krašto apsaugos ministerijos archyvo nuotr./Aukščiausiosios tarybos gynėjai iš pradžių ginklavosi tuo, kas po ranka papuolė.

– Buvo svarbu parodyti, kaip gyveno Apsaugos skyrius tuo laikotarpiu. Tai iki šiol niekur nebuvo paminėta. Yra išleista knygų apie pasieniečių gyvenimą, vidaus reikalų sistemos darbuotojus, bet tos knygos apima didesnį laikotarpį, o aš aprašiau lemtingus Lietuvai metus – 1990–1993-uosius, į knygą sudėti svarbiausi dalykai, mūsų vertinimai, požiūriai.

– Esate viešai apgailestavęs, kad per 1991-ųjų sausio įvykius tik vieną dieną bandėte užsirašinėti, vėliau „buvo ne iki užrašų, liko tik migloti prisiminimai“ . Vis dėlto tą miglą pavyko prasklaidyti?Juk išėjo stora knyga.

– Knygą norėjau išleisti Apsaugos skyriaus dvidešimtmečiui, bet nespėjau. Ne viskas į ją tilpo. Buvo užrašų, likusių senų protokolų, jų kopijų. Bevartant juos atsigamino įvykiai. Netgi detaliai – minučių tikslumu. Kai kuriuos aspektus priminė bendražygiai. Žmogaus prisiminimai kartais atrodo chaotiški, bet iš tiesų vienas prisiminimas iškelia kitą, prasideda šokinėjimas laike ir taip prisimenami esminiai dalykai, kurie žmogų sukrėtė.

Pavadinau šią knygą dokumentiniu romanu, nes yra ir labai stiprių, ryškių dokumentinių dalykų, o yra ir pamąstymų, nukrypimų. Tai nėra lengva knyga, kurią galėtum skaityti vakare savo malonumui ir atsipalaiduoti. Ji sukelia įtampą, o mano amžiaus žmones ir pravirkdo.

– Viename interneto forume, dar rengdamas „Pėstininko užrašus“, svarstėte: „Gal, parašius knygą ir pateikus ją visuomenei, būtų atsakyta į kai kuriuos klausimus?“ Kokio atgarsio laukėte?

– Ne visos paslaptys čia atskleistos. Gal į jų atskleidimą visuomenė dar per aštriai reaguotų, gal tikslinga būtų jas vėliau atskleisti, o gal dabar – nežinau. Galbūt mano knyga išprovokuos ką nors parašyti tai, kas mano nebuvo parašyta arba ko nenorėjau iki galo įvardyti. Tai gana subtilus dalykas, ne visada gali apkaltinti žmogų ar vienareikšmiškai įvardyti vieną ar kitą situaciją, nes neturi dokumentų. Yra tavo prisiminimas, kito prisiminimas, kiti nežino, kaip buvo, bet rašo, kaip jiems patogu. Ta istorija išsikreipia.

– Pėstininkas – silpniausia šachmatų figūra; tik vienas sraigtelis didelėje struktūroje. Jūs buvote  Apsaugos skyriaus vadas. Nesusimenkinote taip pavadindamas knygą?

– Valstybės mastu aš buvau pėstininkas. Nevykdžiau savo politikos – vykdžiau įsakymus ir dariau taip, kaip reikia valstybei. Generolas – tas, kuris vadovauja, o aš nevadovavau valstybei.

– Tuomet papasakokite, kaip baisiausiomis sausio įvykių akimirkomis atrodė Apsaugos skyrius?

– Sąlygos buvo labai sudėtingos. Labai nedaug mūsų pradžioje dirbo. Tuometinės Aukščiausiosios Tarybos požiūriu, 100 žmonių – labai daug. Dar 1990-ųjų birželį reikėjo labai ilgai aiškinti, kodėl mums bent šimto žmonių reikia. O kai 1991 sausio 8-ąją prasidėjo tie įvykiai ir beveik visas mūsų šimtas išėjo stabdyti ateinančios minios, tai atrodė kaip pieva ir du medeliai. Lemiamom dienom buvo daugiau drąsos, pasiryžimo ir pasiaukojimo nei realios jėgos.

– Kuo vadovaudamasis priėmėte sprendimus, iš kur žinojote, kaip elgtis, kaip gintis, kai net tam tinkamų priemonių neturėjote?

– Sakoma, klausa – įgimtas dalykas. Taip ir mano giminėje visokių asmenų buvo. Vienas iš  tolimesnių giminaičių buvo Kazimieras Skučas (nepriklausomos Lietuvos vidaus reikalų ministras, 1940 metų vasarą, Sovietų Sąjungos reikalavimu, suimtas, o 1941 metais Maskvoje sušaudytas, – red. past.). Mano senelis tarnavo Lietuvos kariuomenėje, buvo keliskart sužeistas, 1-ojo laipsnio Vyčio Kryžių gavo. Visi tie dalykai persiduoda: supratimas, suvokimas. Ir buvo aplinkui žmonių, kurie kažką mokėjo, kažką žinojo, patarė. Svarbiausia buvo mokėti juos išklausyti ir tai pritaikyti.

Po sausio įvykių man teko laiptais nusileisti į pirmą aukštą. Nusileidžiu, o to aukšto laiptai aptraukti viela, minos kabo, kad susprogdintų laiptus. Tas vaizdas šokiravo.

– Tai turėjo būti kažkas daugiau nei darbas ar pareiga.

– Buvo toks laikotarpis, visuomenė – patriotiška. Į tarnybą ėjo pasiaukojantys žmonės. Apsaugos skyrius tapo kaip gvardija. Ko gero, tuo metu ji buvo vienintelė institucija, kuri aiškiai savo egzistavimu pareiškė, kad tai yra tarnyba už Lietuvos nepriklausomybę. Už valstybę. Nenoriu sumenkinti tuometės Krašto apsaugos, tačiau mes buvome labai matoma tarnyba ir jos patriotiškumas visus veikė. Tuo metu pakliūti dirbti į Apsaugos skyrių buvo garbės reikalas.

– Jūsų biografija spalvinga. Kaip jaunas, architekto išsilavinimą turintis vyras nuėjo į politiką, o vėliau – į kovos už valstybės laisvę lauką?

– Lietuvos nepriklausomybės norėjau nuo paauglystės, žinojau, ką tai reiškia ir kokiom aplinkybėm gyvenu, dėl to buvau vienas pagrindinių Sąjūdžio dalyvių ir įkūrėjų, laikiau savo pareiga kurti nepriklausomą Lietuvą. O Sąjūdyje politinės karjeros nedariau – buvau vykdytojas, organizatorius. Architekto specialybė padėjo – mokėjau organizuoti, struktūruoti, matyti visumą ir detales.

– Per dvidešimtmetį iš žmonių pasakojimų susidarė spalvingas gynybos paveikslas: V.Landsbergiui buvo rastas antrininkas, iš laiptų turėklų padarėte ginklus – lazdas, Parlamento stogas buvo įelektrintas ir pan. Kas jums labiausiai įstrigo iš tų įvykių?

– Gal tos detalės šiek tiek paspalvintos, bet taip, taip buvo. Didžiąją laiko dalį praleisdavau savo kabinete, ten ir gyvenau, pusryčius gamindavau, miegodavau, nes ten buvo ryšių centras. Nors turėjau ryšio priemonę, kurią galėjau nešiotis, dėl valdymo reikalų negalėjau kažkur išeiti, blaškytis.

Po sausio įvykių man teko laiptais nusileisti į pirmą aukštą. Nusileidžiu, o to aukšto laiptai aptraukti viela, minos kabo, kad susprogdintų laiptus. Tas vaizdas šokiravo. Domėjausi: jeigu kas nors prisilies, ar mes patys nesusprogsim? Mane užtikrino, kad čia viskas saugu.

Buvo ir aplaidumų – išėjęs iš kabineto pamačiau Molotovo kokteilių dėžę. Nė vieno žmogaus aplinkui nėra. Negalima palikti tokio dalyko: kažkas eis, užklius, pasižiūrės, kas ten yra, iškris, ir viskas – patys sprogstam. Siaubas apėmė, įvedėme komendanto valandą.

Žmonių buvo labai daug, įvairių, jų atsirado po Sausio 13-osios nakties. Buvo įleidžiami visi norintieji, jie atėjo su viskuo, ką turi, su gera iniciatyva ir savu supratimu, kaip reikia gintis, bet po kelių entuziastingo chaoso dienų žmonės pavargo, išseko. Tada tarnyba pradėjo patruliuoti, kol viena komanda peržiūrėdavo visus aukštus, praeidavo kelios valandos. Tada eidavo kita grupė. Per kiekvieną ėjimą vis dar ką nors užsilikusio pavojingo rasdavo, kol visi suprato, kad čia nėra visuomeninių gynėjų sambūris, ir buvo įvesta griežta tvarka. To teko išmokti per kelias dienas.

Kraato apsaugos ministerijos archyvo nuotr./Aukačiausiosios tarybos gynėjai suprato: jei sovietų kariuomenė puls, jie gyvi nebeiaeis.
Krašto apsaugos ministerijos archyvo nuotr./Aukščiausiosios tarybos gynėjai suprato: jei sovietų kariuomenė puls, jie gyvi nebeišeis.

– Kuo gelbėjant valstybę pasitarnavo mėgėjiškas, kaip esate pavadinęs, radijo ryšys?

– Buvo tokia situacija, kurios neįtraukiau į knygą. Per 1991 metų pučą Rusijoje B.Jelcinas pasakė kalbą, kad sustabdytų kariuomenę Maskvoje. Mes gavome tos kalbos įrašą. Ir kai Šiaurės miestelyje prasidėjo sujudimas ir sovietų kariuomenė pradėjo gauti komandas imtis veiksmų, mes per karinį dažnį paleidome B.Jelcino kalbą. Visi kareiviai apstulbo ir viskas nurimo.

Mūsų radijo ryšys ir begalė Lietuvos radijo mėgėjų sugebėjo laiku pranešti Amerikos  departamentui apie situaciją Lietuvoje. Labai operatyviai buvo informuotas Amerikos prezidentas, į kurio skambutį Sovietų Sąjungos prezidentas Michailas Gorbačiovas negalėjo nereaguoti (V.Landsbergio skambučius ignoruodavo ir apsimesdavo, kad miega ir pan.). Tai buvo vienas iš esminių elementų, padėjusių sustabdyti tankus ir nepradėti Aukščiausiosios Tarybos puolimo.

– Savo kabinete gyvenote nuo 1990 metų Kalėdų iki 1991 metų pavasario. Jūs, kaip ir dauguma kitų, turėjote šeimą, o tikėjimo, kad liksite gyvi, buvo mažai. Ar nesvarstėte, kad žmona liks be vyro, vaikai be tėvo dėl to, ko gal net neįmanoma pasiekti?

– Ko gero, valstybė stovėjo aukščiau. Aišku, buvo rūpestis ir nerimas dėl šeimos. Ji buvo pasiruošusi evakuacijai, jeigu viskas pakryptų blogąja linkme. Apie baimę negalvojau, tiesiog žinojau: turiu būti čia, šiuo metu ir atlikti tai, ką galiu. Negaliu atsakyti už visus Apsaugos skyriaus pareigūnus, gal kas nors ir turėjo abejonių, bet man, žengiant nuo pirmos Sąjūdžio dienos, kai pats jį kūriau, tiek metų jam skyriau, grėsmės atveju pasitraukti nebuvo įmanoma. Manau, kad net artimieji tai suprato.

– Apsaugos skyriaus vadovu dirbote iki 1993 metų. Kaip po to susiklostė jūsų gyvenimas?

– Sunkus laikas buvo. Man pasiūlė darbą Genadijaus Konopliovo banke (machinacijomis įtartas „Tauro“ prezidentas G.Konopliovas 1997 metais nusišovė, – red. past.), po trijų mėnesių išėjau, nes man nepatiko, kas ten vyksta.

Buvo periodų, kai važiuodavau į Kaune esančius sandėlius, prisidėdavau į bagažinę alkoholio butelių, saldainių, šokoladų, atvežtų iš Vokietijos, ir parveždavau į Vilniaus kavines. Užsidirbdavau šiek tiek pinigų.

Vėliau su keliais draugais sukūrėme firmelę, nelabai gerai ėjosi, viską uždarėme ir metus laiko buvau bedarbis. Tai sužinojusi, Krašto apsaugos ministerija pasiūlė man įkurti padalinį ir jam vadovauti, ką darau iki šiol.

Iš „Pėstininko užrašų“. Knygos ištrauka:

Sausio 12 d.

„Vieną dalyką, kurį tikrai prisimenu, niekas niekada nesakydavo, kad nenori budėti jam paskirtame poste. Čia reikia pabrėžti, kad jie visi buvo beginkliai, nors po 1990 metų balandžio įvykių jau žinojo, kad gali atvažiuoti ginkluoti kareiviai ir juos sumušti ar net nužudyti. Visa tai jie žinojo, bet ėjo. Visi tai žinojom, bet kažkaip tada mirtis buvo nesvarbi, svarbu tik viena, kad mano mirtis pasitarnaus būsimai laisvai Lietuvai. Kartais pagalvodavau tik apie tai, kaip po to gyvens mano šeima ir kas bus su jais, bet ne daugiau.

Dabar net pats sau galiu prisipažinti, kad nesitikėjau išlikti gyvas, nebent B. Jelcinas perimtų valdžią, bet jis ją perėmė kiek vėliau, gerokai vėliau.

Negaliu apibūdinti to jausmo, kai žinai, kad žūtis yra neišvengiama. Tiesiog pasitikrinau, kiek turiu šovinių. Pagalvojau, ar visi mano įsakymai tikrai perduoti, dar užėjau į V. Landsbergio kabinetą. Jis sėdėjo prie stalo ir kažką rašė, bet mane pamatęs linktelėjo galva ir šyptelėjo. Tada supratau, kad visi buvome susitaikę su neišvengiama žūtimi. Bent aš neieškojau jokios alternatyvos, tik vėl pasitikrinau šovininę, tarsi tikėdamas tuo, kad ten galėjo padaugėti šovinių. Tuo metu jų buvo tik aštuoni.“

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs
Reklama
Influencerė Paula Budrikaitė priėmė iššūkį „Atrakinome influencerio telefoną“ – ką pamatė gerbėjai?
Reklama
Antrasis kompiuterių gyvenimas: nebenaudojamą kompiuterį paverskite gera investicija naujam „MacBook“
Reklama
„Energus“ dviratininkų komandos įkūrėjas P.Šidlauskas: kiekvienas žmogus tiek sporte, tiek versle gali daugiau