„Nemanau, kad tas brukamas seksas yra labai labai blogai, nes visgi tai yra patrauklumo arba viliojimo strategija. Jaunas kūnas, gražus moters ar vyro kūnas vilioja, traukia mūsų žvilgsnius. Ir nebūtina jį taip suvulgarinti. Galbūt mūsų žiūrėjimas yra gana vulgarus pats savaime“, – svarsto A. Tereškinas.
Lietuvių popkultūrą jis nagrinėjo labai plačiai: nuo pokalbių laidų, Džordanos Butkutės autobiografijos ir kūrybos, muilo operų iki Vilniaus, kaip popkultūros teksto. Tiesa, pastarąjį sociologas tyrinėjo taikydamas, anot jo, pasaulio miestų studijose populiarų, bet mūsų šalyje gana neįprastą metodą – šlaistymąsi.
– Neseniai pasirodė nauja Jūsų knyga „Popkultūra: jausmų istorijos, kūniški tekstai“. Joje analizuojate popkultūros reiškinius. Kokia ta mūsų popkultūra?
– Knygynuose ji pasirodys tik kitą savaitę. Ji tik šią savaitę išspausdinta. Lietuviška popkultūra, kaip ir kitos popkultūros, yra labai įvairi, įdomi. Knygoje analizuoju labai skirtingus žanrus: nuo pokalbių laidų iki Džordanos Butkutės, nuo muilo operų iki paprasčiausio Vilniaus, kaip popkultūros teksto. Sakyčiau, kad lietuvių popkultūroje labai daug yra temų, kurios susijusios su skausmu, vyriškumu, geru gyvenimu.
Tai tokie klausimai, kurie yra labai svarbūs mums visiems. Pavyzdžiui, ką reiškia gyventi gerą gyvenimą Lietuvoje, kai visi skundžiasi, kad jie gyvena blogą gyvenimą. Ir, pavyzdžiui, skyriuje apie Dž. Butkutę, skaitydamas jos autobiografiją, klausydamas jos muzikos, bandau atsakyti į šitą klausimą – ką šitoje trūkumų arba stokos Lietuvos ekonomikoje tie dalykai reiškia. Tai tokios gana plačios socialinės, sociologinės problemos.
– Cituoju: „Dabartinė Lietuvoje vyraujanti kultūra – tai pažeminimo ir gėdinimo kultūra. Ir, šios oficialios kultūros terorizuojami, mes priversti užsidėti jai suprantamas kaukes, nuolat persirenginėti ir nevykusiai vaidinti piliečius ir valdininkus, rašytojus ir literatūros kritikus.“ Tai citata iš Jūsų svetainės.
– Taip, gal labai sena citata, rašyta prieš daug metų.
– Ar kas nors pasikeitė?
– Manyčiau, kad labai mažai kas pasikeitė. Labai keista, nes, kai žiūri į Vakarų ar užsienio kultūrą ir popkultūrą apskritai, matai, kad socialinis jautrumas yra nemaža vertybė. Tą vertybę propaguoja ir verslininkai, ir popkultūros dalyviai. Lietuvoje gėdinimas, kito žeminimas, nejautra yra vienas iš pagrindinių bruožų. Ir iš tikrųjų stebiesi, kodėl Lietuvoje niekas nesikeičia.
Įžymybės taikosi į smurto ir pažeminimo kultūrą, nes nemaža įžymybių dalis dalyvauja patyčių reginiuose.
Vienas iš atsakymų yra tas, kad žemindami vieni kitus, žmonės žemina ir save, nes tai yra labai neigiamas požiūris į save. O kita vertus, žemindamas kitus ir juos gėdindamas, pats pajauti pranašumą. Tai yra vienas iš nedaugelio būdų lietuviškoje kultūroje pajusti, kad esi pranašesnis, stovi aukščiau, esi geresnis ir pan. Tą žeminimo ir gėdinimo strategiją dažnai naudoja ir publicistai, ir patys popkultūros dalyviai, tokie, kaip Algis Ramanauskas ir pan.
– Penktadienį jis labai griežtai pasisakė apie Olegą Gazmanovą ir jo gerbėjus Lietuvoje: „benamiai šunys ant jų snukių galėtų žymėti teritoriją.“ Tai, ko gero, vienas iš popkultūros pavyzdžių. Kas apskritai svarbiausia popkultūroje?
– Popkultūroje, mano manymu, labai svarbūs jausmai arba emocijos, sukelti jausmus ir emocijas, padėti žmogui išgyventi gana rutinišką arba liūdną kasdienybę. Ir visa mūsų popkultūra kaip tik ir orientuota į manipuliaciją jausmais ir kartu pagalbą mums emociškai. Knygoje rašau, kad iš tiesų popkultūra man padeda išgyventi. Kartais tikrai būna sunku ir, klausydamas popmuzikos, kad ir tos pačios Dž. Butkutės, pasijauti geriau, tarsi tapatiniesi su tais jausmais, kuriuos ji išreiškia.
– Kas yra popkultūros dalyviai? Mes visi?
– Taip, sakyčiau, kad mes visi, nes vienaip ar kitaip susiduriame su popkultūros tekstais. Šiuolaikiniai tyrinėtojai sako, kad vartotojas, t. y. mes, toks pats popkultūros kūrėjas, kaip ir tie laidų vedėjai ar dainininkai, atlikėjai. Mes tarsi pratęsiame popkultūrą – ją interpretuojame, suteikiame jai savas reikšmes.
– Užsiminėte apie televizijos pokalbių laidas. Kokios jos yra čia, Lietuvoje?
– Daugiau analizavau laidas, kuriose prekiaujama skausmu.
– Išvardinkite visas.
– Vienas iš analizės objektų yra „Bėdų turgus“. Ir tai – pagrindinis mano objektas. Bet aiškinu, kad ši laida iš tiesų yra puiki, analizuoju ją labai plačiame kontekste, netgi lyginu su amerikietiškomis laidomis [...]. Bet kartu klausiu tokio klausimo – ar iš tikrųjų tie, kuriems padedame tose laidose, ką nors laimi, ar tas skausmas, kurį išnaudojame toje laidoje, yra naudingesnis patiems laidų vedėjams ir verslininkams, kurie remia tuos skurstančius...
– Bet skurstantį paguodžia, suteikia jam finansinę paramą. Tai gal savotiškai jis išeina laimėtojas?
– Taip, Jūs teisingai pastebėjote. Viena iš mano išvadų yra ta, kad emociškai laidų dalyviui ir kartu mums padeda, nes mes matome, kaip kenčia kiti, ir susitapatiname su tuo kentėjimu, o galbūt iš dalies daromės geresni.
– Žiūrovas, susitapatinęs su kančia?
– Taip, sakyčiau, kad tai irgi yra viena iš analizės galimybių.
– Knygoje kalbate ir apie įžymybių kultą popkultūroje. Koks jis Jūsų akimis?
– Pas mus, žinoma, nėra klasikinių įžymybių amerikietiška ar britiška prasme. Sakau, kad mūsų kultūra tokia labai seksofobinė arba erotofobinė, bijanti sekso ir pan. Klasikinės įžymybės paprastai susijusios su sekso skandalais ir panašiais dalykais. Mūsų įžymybės yra gana lokalaus ir riboto masto. Knygoje teigiu, kad mes visi lauktume kokio nors sekso skandalo iš mūsų įžymybių, bet kol kas jo nėra ir sunku tikėtis...
– Ar tai reiškia, kad tos mūsų įžymybės yra nepriaugę iki Vakarų Europos valstybių lygio?
– Manyčiau, kad mes patys esame nepriaugę, o ne įžymybės. Kita vertus, viena iš išvadų skyriuje apie įžymybes, kai analizuoju interviu su Agne Jagelavičiūte (kuris yra gana įdomus), yra ta, kad įžymybės suvokia, kaip jas konstruoja žiniasklaida ir kaip jos pateikiamos. Įžymybių tikrovė arba tai, kas tie žmonės, visiškai skiriasi nuo to, kaip jie pateikiami žiniasklaidoje. Tai yra toks neatitikimas. O kitas dalykas yra tas, kad įžymybės taikosi į smurto ir pažeminimo kultūrą, nes nemaža įžymybių dalis dalyvauja patyčių reginiuose.
– Turint galvoje ir A. Ramanauską?
– Arba kokį nors Andrių Užkalnį...
– Ir jis dalyvauja?
– Sakyčiau, taip.
– Ar yra receptas, kaip iš popkultūros išgyvendinti vulgarumą? Ar nieko nereikia išgyvendinti?
– Vienas iš būdų yra nežiūrėti. Jeigu susitartume nežiūrėti tokių laidų, ir jų reitingai kristų, tokių laidų sumažėtų. Bet, žinoma, tai yra utopija ar iliuzija. Kita vertus, galima pasiūlyti įvairesnių laidų.
Bet nemanau, kad tas brukamas seksas yra labai labai blogai, nes visgi tai yra patrauklumo arba viliojimo strategija. Jaunas kūnas, gražus moters ar vyro kūnas vilioja, traukia mūsų žvilgsnius. Ir nebūtina jį taip suvulgarinti. Galbūt mūsų žiūrėjimas yra gana vulgarus pats savaime...
– Jūsų knyga, regis, pirma apie popkultūrą. Niekas čia, Lietuvoje, jos netyrinėja. Kodėl?
– Taip, tai pirma knyga, nes popkultūra daugumai atrodo banali, labai schematiška, neįdomi, ir tyrinėtojai nelaiko jos rimtu tyrimo objektu. Mano manymu, yra atvirkščiai, nes, žiūrėdami, kas vyksta popkultūroje, galime labai daug pasakyti apie kultūrą apskritai. Ir kaip radijo klausytojai sakė, seksualizavimas, smurtas, panieka, pažeminimas – visi tie dalykai plačioje visuomenėje yra gana gilūs ir labai plačiai atsispindi. Ta popkultūra irgi juos išnaudoja.
Tai galbūt mokslininkai užsiėmę kitais, rimtesniais dalykais. Labai gerai pažįstu amerikietišką ar britišką kontekstą. Ten padaryta tikrai daug tyrinėjimų ir vis dar daroma. Yra ištisos popkultūros tyrinėjimų mokyklos. Pavyzdžiui, padarytos atskiros studijos apie Lady Gagą ar Madoną ir apie visus kitus popkultūros reiškinius.
– Pone Tereškinai, gal mūsų kultūra yra dar labai jauna ir dėl to žiauri gėdinimo, pažeminimo kultūra joje tokia gaji?
– Taip, ji yra dar jauna. Sovietiniais laikais popkultūra egzistavo, bet ji buvo gana ribota ir valdoma iš viršaus. Žinoma, mes turime persirgti visas ligas, bet popkultūra kelia ir nemažą malonumą, ir tai yra vienas iš jos uždavinių.
– Pokalbio pradžioje užsiminėte apie Vilnių, kaip apie popkultūros objektą. Kiek žinau, tyrinėjote jį šlaistydamasis. Koks tai metodas ir ar jis veiksmingas?
– Tai toks labai atsitiktinis metodas, kai šlaistaisi gatvėmis, stebi žmones, užsirašinėji savo mintis, susiduri su labai skirtingais žmonėmis, bandai juos užkalbinti arba su jais bendrauti. Šitas metodas naudojamas miesto studijose labai plačiai, tik Lietuvoje jis labai menkai.
– Koks Jūsų požiūris į Vilnių?
– Toks gana savitas, nes dažnai man Vilnius kelia nepatogumo ir stingulio emocijas, čia jaučiuosi nepatogiai. Nors esu gyvenęs daugelyje pasaulio miestų, kažkodėl taip jaučiuosi... Iš tikrųjų ir knygoje bandau aiškintis, ar tai – mano asmenybės dalykas, ar Vilniaus, bet suprantu, kad visgi Vilniaus. Dalis miesto yra gana uždara kitokiems žmonėms, uždara kitokiems požiūriams, kitaip atrodantiems dalyviams ir pan. Tai tokia gana netolerantiška aplinka.
– Lietuvoje gaji dviejų Lietuvų samprata, kad yra Vilnius, kiti didieji miestai ir visa, kas likę. Ar tas jaučiasi ir popkultūroje?
– Taip, manyčiau, kad jaučiasi, nes visgi didžiausia popkultūros dalis verda, kuriama, prodiusuojama Vilniuje ir dar galbūt Kaune. Bet šiaip matyti ir vartojimo skirtumai. Manyčiau, kad vilniečiai klausosi kitokios muzikos, žiūri kitokias laidas negu tie, kurie gyvena kaime ar mažuose miesteliuose. Tyrimų apie tai padaryta nėra, bet būtų galima daryti prielaidą, kad visgi Lietuvoje yra dvi Lietuvos.
– Daugiau nei dešimtmetį publikuojate straipsnius, leidžiate knygas. Kokius pasikeitimus stebite? Ir ar į gerą?
– Stebiu, kas dabar darosi politinėje padangėje, atrodo, kad [viskas] vis blogiau ir blogiau. Atrodo, kad mes viską norime uždrausti, viską reglamentuoti, išstumti daugybę žmonių, daugybę gyvenimo formų iš viešos sferos ir tai diskriminuoti. Esu tikrai labai nustebęs, kad nuo 2004 metų, kai mes įstojome į Europos Sąjungą, ta atmosfera vis blogėja ir blogėja.
– Norėtųsi pabaigti optimistine gaida. Ko palinkėtumėte radijo klausytojams ir savo knygos skaitytojams?
– Patirti kuo daugiau malonumų vartojant popkultūrą.
