20 metų Lietuvos kariuomenėje tarnavęs atsargos majoras A.Daugirdas įsitikinęs, kad Ukrainai reikėjo veikti staigiau ir ryžtingiau, nes Rusijos taktika gera tol, kol nesulaukia agresyvaus pasipriešinimo.
„Matant, kaip lengva destabilizuoti padėtį, pavojų turėtų jausti bet kuri valstybė“, – interviu 15min.lt sakė jis.
– Kaip vertinate Rusijos taktiką? Kol kas ji pasiteisino, bet galbūt ji turi trūkumų?
– Ji gera tol, kol nesutinka agresyvaus pasipriešinimo, mane stebina lūkuriavimas. Kol nėra aktyvios pozicijos, tol rusų taktika pasiteisina, nes niekas neatremia veiksmų tuoj pat ir agresyviai. Todėl rusai turi tam tikrą perspektyvą, bet kiek ji toliau pavyks, klausimas.
Tai mums signalas, kad Rusija mokosi iš savo ir iš kitų tiek gerų, tiek blogų pavyzdžių ir juda į priekį.
Stebint Rusijos taktiką galima įžvelgti labai gerai išmoktas pamokas iš Izraelio pajėgų, JAV specialiųjų pajėgų, kurias taiko ir CŽV tarnyba, ir dar vienas kitas departamentas, susijęs su JAV saugumu.
Tai mums signalas, kad Rusija mokosi iš savo ir iš kitų tiek gerų, tiek blogų pavyzdžių ir juda į priekį.
Tokia taktika iš dalies buvo naudojama ir Sausio įvykių metu Lietuvoje 1991 metais.
Sausio 8-osios rytą penktoji kolona turėjo užimti Aukščiausiąją Tarybą (AT). Iš pradžių mitingo metu turėjo būti pademonstruotas nepasitenkinimas. Dabar jau žinoma, kad žmones kurstė kariškiai ir specialiai tam parengti asmenys, taip pat ir iš KGB. Ten buvo ir fizinės agresijos, tai galėjo baigtis AT užėmimu, tik nespėjo įsikišti jėgos struktūros. Panašu, kad Rusija iš to labai gerai pasimokė.
– Neramumų kėlimui kitoje valstybėje reikia pasirengti. Ar tai rodo, kad Rusija tokį veiksmų scenarijų Ukrainoje buvo numačiusi gerokai anksčiau?
– Tikėtina, kad scenarijų Rusija buvo parengusi. Ir ne vieną scenarijų. Žmonių, ypač vietinių, parengimas yra greitas. Ypač tokiems veiksmams, kokius jie vykdo – dalis iš jų nei šaudo, nei atakuoja, jie paėmę lazdas bei akmenis kelia riaušes.
Kadangi Ukrainos milicija nesiėmė agresyvios taktikos, tam nereikėjo didelio pasirengimo. Tačiau kažkas tokiems žmonėms turi vadovauti. O vadovus galima atsiųsti. Informacija rodo, kad Ukrainoje veikia Rusijos karinės žvalgybos padaliniai, mums ne visai žinomos paskirties.
Amerikiečiai tokią taktiką naudojo Vietnamo kare, Afganistane ir daugybėje kitų kofliktų zonų. Vadinamosios žaliosios beretės yra skirtos apmokyti vietinius kovotojus kovoti su esama valdžia, dabar tą daro Rusija.
Jie atvyksta, instruktuoja vietines grupuotes, pateikia planą, kaip elgtis, ir viskas. Ypatingo pasirengimo labai anksti daryti nebūtina. Matant, kaip lengva destabilizuoti padėtį, pavojų turėtų jausti bet kuri valstybė.
Amerikiečiai tokią taktiką naudojo Vietnamo kare, Afganistane ir daugybėje kitų kofliktų zonų. Vadinamosios žaliosios beretės yra skirtos apmokyti vietinius kovotojus kovoti su esama valdžia, dabar tą daro Rusija.
Tai yra mums signalas, kad reikia nenuvertinti Rusijos tobulėjimo.
Mane stebina kai kurių mūsų politikų pareiškimai, kai bandoma lyginti mūsų tautos nepasitenkinimą su Ukrainoje vyraujančiu nepasitenkinimu. Tyčia ar ne, ruošiama dirva mūsų sąmonėje, kad, žiūrėkite, ir mes galime eiti prieš savo valdžią tokiais metodais. Tai skamba visai nesmagiai. Tokiu būdu palengva galima žmonėms sukelti nepasitenkinimą. Visa tai auga, bręsta ir paskui tampa labai lengva žmones supykdyti akimirksniu ir nukreipti norima linkme.
Bent jau politikai, mano, kaip piliečio, manymu, turėtų labai atsargiai naudoti lyginimus ir nekurstyti aistrų Lietuvoje.
– Kaip, jūsų nuomone, toliau klostysis įvykiai Ukrainoje?
– Rusija dirba profesionaliai, artėjančių rinkimų kontekste tokie metodai visiškai pasiteisins. Jeigu per artimiausias dienas ukrainiečiai nesugebės suvaldyti situacijos, bus blogai.
Šioje situacijoje atsispindi prieštaravimai aukščiausioje valdžioje – kaip elgtis, kuo pasitikėti, kam galima patikėti tam tikras užduotis. Jų situacija dabar yra nepavydėtina.
Šiuo metu susiklostė subtili situacija – Ukrainos valdžia stengiasi išlaviruoti nesukėlusi pilietinės priešpriešos.
Smarkus jėgos panaudojimas iškart paaštrintų situaciją, tačiau visiškas neveikimas taip pat prie gero neveda. Šioje situacijoje atsispindi prieštaravimai aukščiausioje valdžioje – kaip elgtis, kuo pasitikėti, kam galima patikėti tam tikras užduotis. Jų situacija dabar yra nepavydėtina.
– Kaip Ukrainai būtų protingiausia kovoti su tokia Rusijos taktika?
– Nėra vienareikšmiško atsakymo. Nesant Ukrainoje, nejaučiant visų aspektų, nieko konkretaus pasiūlyti neįmanoma.
Jeigu tai vyktų mūsų šalyje, mes galėtumėme pasiremti savo patirtimi. Iškovoję nepriklausomybę mes pirmiausia ėmėmės valstybinių objektų apsaugos. Pirmas veiksmas buvo sienos kontrolė, antrasis – valstybinių objektų apsauga, pradedant AT, Vyriausybės rūmais, baigiant pašto skyriais ir televizija. Visa tai leidžia funkcionuoti valstybei.
Tuo metu Ukrainoje tai vyksta labai lėtai, arba visiškai nevyksta. Taigi, jie nieko nelaukdami turėtų imti saugoti tokius objektus. Tam yra nacionalinė gvardija, kariuomenė, milicijos palėgos, jeigu jomis pasitikima, sukarintos piliečų organizacijos.
Jeigu tai vyktų mūsų šalyje, mes galėtumėme pasiremti savo patirtimi. Iškovoję nepriklausomybę mes pirmiausiai ėmėmės valstybinių objektų apsaugos. Pirmas veiksmas buvo sienos kontrolė, antrasis – valstybinių objektų apsauga.
Tačiau dabar kai kur tenka atsikovoti iš separatistų objektus, taigi, vėluojama.
Ukraina dabar turi stengtis prognozuoti priešiškos jėgos veiksmus, numatyti, kaip Rusija bandys dar labiau destabilizuoti padėtį.
1991-1992 metais Lietuvoje buvo puldinėjami energetiniai objektai, daromos diversijos prieš elektros pastotes. Į tai mūsų Vyriausybė sureagavo labai greitai ir metė savanorių pajėgas saugoti visus energetinius objektus, tam, kad užkirstumėme kelią situacijos destabilizavimui.
– O ką reikėtų daryti su jau užimtais objektais Ukrainoje?
– Bus matyti, ar separatistai eis į derybas, ar mėgins priešintis. Juos paveiktų didelės jėgos demonstravimas, nešaudant, o parodant, kad bus panaudota galinga jėga.
Galima elgtis kaip Viduramžiais – apsupti separatistų užimtus objektus ir juos blokuoti: atjungti elektrą, vandenį, maisto tiekimą, bet kokią galimybę komunikuoti su išoriniu pasauliu, pasirūpinti, kad nei pelė ten prabėgtų, nei žvirblis į tą teritoriją praskristų. Tai juos verstų galiausiai palikti objektus. Tačiau kaip bus elgiamasi, mes nežinome.
