Istorikas Rimvydas Laužikas: „Baltarusija pasiima mūsų istoriją, kurios mes patys ir atsisakėme“

Ar girdėjote, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštija – tai tokia baltarusių valstybė, kurios didieji kunigaikščiai kovojo su kryžiuočiais, Maskva ir sukūrė valstybę nuo jūros iki jūros? Apie tai, kodėl taip yra ir kaip mes patys prie to prisidėjome, interviu su Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto docentu Rimvydu Laužiku.
Rimvydas Laužikas
Rimvydas Laužikas / Asmeninio archyvo nuotr.

Trumpą filmuką apie oficialiąją Baltarusijos istoriją galite pasižiūrėti čia (yra angliški subtitrai).

Istorija turėtų būti viena. Bet kaip tą pačią istoriją interpretuoja Lietuva ir Baltarusija?

– Lietuvos Didžiosios Kunigaikštijos istorijos interpretavimo klausimas yra gerokai platesnis nei vien lietuviškas ar baltarusiškas požiūris. Iš esmės istorijos suvokimas yra komunikacinė problema: mes nesusikalbame su praeities žmonėmis, nes norime priversti juos mąstyti taip, kaip mąstome mes. Ilgą laiką vertindami praeities visuomenes mes vadovavomės tais požiūriais, kurie yra susiformavę mūsų laikais.

Bet paskui pradėta suvokti, kad, pavyzdžiui, negalima pagal XX a. standartus vertinti viduramžių žmogaus. Jei norime suvokti praeities laikotarpį, turime suvokti, kaip mąstė, ką jautė tuo metu gyvenantys žmonės. Panašiai yra ir su istorijos komunikavimu visuomenėje.

Ta valstybės, tautos samprata, kurią mes ir daugelis Europos tautų tebeturime, yra suformuota XIX a. pabaigoje ar XX a. pradžioje per tautinius atgimimus. Lietuvoje tai reiškia, kad lietuviška yra tai, kas sukurta lietuviškai kalbančių valstietiškos kilmės žmonių, kurie kritiškai nusiteikę krikščionybės atžvilgiu.

Šį istorinį naratyvą dar papildo demokratiško valdymo modelio suvokimas, pagal kurį valstybės valdymą lemia piliečių dauguma. Kalbėdami apie LDK palikimą, mes labai dažnai tą, vos kiek daugiau nei 100 metų senumo modelį bandome taikyti viduramžiams ir tada atmetame visą istorinį palikimą, kuris buvo sukurtas nelietuviškai kalbančių ir ne valstietiškos kilmės žmonių.

Lygiai tą patį daro ir baltarusiai. Jie paima iš esmės tokią pat tautinės valstybės sampratą ir teigia, kad jei Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės daugumą gyventojų buvo rusėnai (iš esmės dabartinių baltarusių etniniai protėviai), reiškia ir valstybė buvo baltarusių, juk tauta lemia valstybę, valstybė priklauso tai tautai, kuri joje vyrauja. Pagal oficialią teoriją istorijoje egzistavo dvi tautos – litvinai (brus. літвіны) ir lietuviai (brus. літоўскі).

Lietuviai yra tie etniniai lietuviai, kurie XX a. pradžioje sukūrė Lietuvos valstybę, o litvinai – rusėnai katalikai, sukūrę valstybę, kuri vadinosi Litva (brus. Літва) arba Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė (brus. Вялікае Княства Літоўскае). Ir tos dvi valstybės neturi jokio sąlyčio. Tai dvi skirtingos tautos ir valstybės. Vėliau litvinų tauta virto baltarusiais. Ši pozicija oficialiai deklaruojama masinės komunikacijos priemonėse ir netgi aukšto lygio akademiniuose leidiniuose, kaip antai daugiatomėje Baltarusijos knygos istorijoje.

Privalome prisiminti, kad viduramžiais buvo visai kitas valstybės ir visuomenės suvokimas. Viduramžių visuomenė, pirmiausia, funkcionavo per žmogiškuosius santykius. Kur kas svarbiau, nei vartojama kalba, buvo klausimai, kam esi prisiekęs ir kas yra tavo ponas. 

Kodėl tokia istorijos interpretacija yra neteisinga?

– Privalome prisiminti, kad viduramžiais buvo visai kitas valstybės ir visuomenės suvokimas. Viduramžių visuomenė, pirmiausia, funkcionavo per žmogiškuosius santykius. Kur kas svarbiau, nei vartojama kalba, buvo klausimai, kam esi prisiekęs ir kas yra tavo ponas.

Pavyzdžiui, jei prisiekei Prancūzijos karaliui ir esi jo vasalas, tai tu ir visi nuo tavęs priklausantys žmonės esate prancūzai. Jei Prancūzijos karalius kažkur savo žemėse įkūrė miestą ir davė jam privilegiją, visi miesto gyventojai yra prancūzai – prancūzų karaliaus pavaldiniai. Be to ir demokratijos nebuvo, valstybę valdė tik privilegijuoti luomai – dvasininkija ir bajorija. Reiškia, ne dauguma lėmė, kokia buvo valstybė.

LDK atveju valstybę sukūrė neabejotinai lietuviškos kilmės dinastija, XI–XIII a. išaugusi lietuvių genties teritorijoje, kuri atsirado vadinamosios baltiškos Rytų Lietuvos pilkapių kultūros erdvėje. Tai įrodo archeologiniai, lingvistiniai ir istoriniai tyrimai.

Tai, kad XIII–XV a. Gediminaičiai užėmė didžiules daugiatautes teritorijas, o XV–XVI a. jų palikuonys Jogailaičiai kalbėjo lenkiškai, viduramžių valstybės sampratos požiūriu nieko nereiškia. Koks valdovas – tokia ir valstybė. Visi Lietuvos didžiojo kunigaikščio pavaldiniai buvo lietuviai.

Mūsų požiūriu paradoksalu, bet tam laikotarpiui normalu, kad to paties asmens, užimančio dviejų valstybių sostus (pavyzdžiui, Žygimanto Senojo), kaip Lenkijos karaliaus pavaldiniai buvo lenkai. Svarbiausia kokiam valdovui (juridine prasme) buvo prisiekiama – ar Lenkijos karaliui ar Lietuvos didžiajam kunigaikščiui.

Ar turime panašių pavyzdžių Europojekai šiuolaikinės etninės kategorijos netinka praeities visuomenėms?

– Taip. Ir pakankamai egzotiškų pavyzdžių. Pavyzdžiui, Šimtamečiame kare abiejų kovojančių valstybių, Anglijos ir Prancūzijos, diduomenės kalbos buvo prancūzų.

Bet juk niekas nelaiko istorinės Anglijos prancūzų valstybe. Arba, romėnai, užkariavę Graikiją, perėmė labai daug jų kultūrinių elementų ir net visą dievų panteoną. Bet niekam nekilo mintis, kad Roma buvo graikų valstybė. Greta galime pakalbėti ir apie mūsų kaimynus – latviai ir estai sudarė didžiąją Livonijos gyventojų dalį, tačiau ar galime sakyti, kad Livonijos ordinas yra latvių sukurta valstybė?

Kadangi didžioji LDK gyventojų dalis buvo būsimieji baltarusiai, dėl to jiems ir pati LDK yra baltarusiška valstybė?

– Iš esmės taip, bet tik XV–XVIII a. LDK piliečių nevadinkime baltarusiais. Tokios tautos tuo metu nebuvo, kur kas teisingesnis pavadinimas – rusėnai. Baltarusių, kaip ir ukrainiečių moderniosios tautas, galime sakyti, sukūrė LDK. XIII–XIV a. rytų slavų arealą LDK padalijo į dvi dalis.

Viena dalis priklausė Lietuvai, kita telkėsi aplink Maskvos kunigaikštystę. O paskui, kai 1569 m. dalis Lietuvos teritorijos buvo perduota Lenkijai – tas arealas buvo perskirtas į dar dvi dalis. LDK likę rusėnai tapo baltarusiais, o Lenkijai priklausę – ukrainiečiais.

Baltoji Rusia (lot. Russia Alba) yra teritorijos pavadinimas viduramžių ir naujųjų laikų tekstuose bei žemėlapiuose paprastai priskiriamas žemėms aplink Novgorodą ir Pskovą. Nuo XIV a. pastebima šio pavadinimo slinktis į pietus, Baltajai Rusiai priskiriant Polocką. XVI a. šiuo terminu vadinamos ir LDK buvę rusėniškos žemės. „Baltosios Rusios“ pavadinimo kilmė neaiški, pagal vieną, pakankamai tikėtiną aiškinimą, pirmiausia tai buvusios Kijevo Rusios kunigaikštystės, kurios nebuvo užimtos Aukso Ordos – laisvosios kunigaikštystės, kuriose gyvenimas buvęs gerokai šviesesnis nei totorių okupuotose žemėse.

Ar rusėnams nerūpėjo, kas yra jų valdovas?

– Politiniame gyvenime dalyvavo tik privilegijuotieji luomai, jie priimdavo sprendimus. Voluinės kunigaikštystė, Kijevas, Polockas turėjo daug gilesnę valstybingumo tradiciją, nei Lietuva, ir krikščionišką visuomenę. Tačiau šioje teritorijoje XIII–XIV a. susikirto Aukso Ordos ir LDK interesai. LDK, kuo aš visada didžiuojuosi, buvo didžiulės tolerancijos imperija, ką, greičiausiai, įvertino ir to meto rusėniškoji diduomenė.

Jei ta diduomenė, kuri jau buvo susiformavusi rusėniškose žemėse, prisiekdavo Lietuvos didžiajam kunigaikščiui, jie iš esmės viską išlaikydavo – turtą, miestus, įtaką, niekas jų nenužudydavo. Kas kita buvo pas totorius, Aukso Ordoje. Taigi labai nemaža rusėniškos diduomenės dalis davė priesaiką Lietuvos didiesiems kunigaikščiams, taip tapdami lietuviais pagal to meto supratimą, ar ištekindavo savo dukras už Lietuvos didžiųjų kunigaikščių sūnų, kurie perimdavo rusėniškas kunigaikštystes.

Kuo baltarusiams reikėtų grįsti savo tapatumą, jei ne LDK?

– Mums čia būtų nevisai korektiška kalbėti apie baltarusių tapatumą. Lietuvių tapatumas mums turėtų būti aktualesnė problema. Tačiau žiūrint moksliškai, Baltarusija kaip nepriklausoma valstybė realiai žemėlapyje atsiranda po 1991-ųjų. Ta teritorija iki tol visada buvo kitos, didesnės valstybės – Kijevo Rusios, LDK, Rusijos imperijos ar Sovietų Sąjungos – dalis. Šiuolaikinės Baltarusijos ištakos, tai yra XIX a. pabaigos–XX a. pradžios tautinis judėjimas, kurio vienas centrų, beje, buvo ir Vilnius. Čia ir baltarusiškojo tapatumo ištakos.

Šiuo metu labai jaučiasi bandymas sukurti integruotą Baltarusijos istorijos naratyvą, kuriame tilptų viskas, kas vyko dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Tačiau tai labai sudėtinga, nes istoriniai naratyvai neretai yra prieštaringi – juk jei vienu metu deklaruojamas tapatumas ir su carine Rusijos imperija, ir su LDK – tai kaip priimti 1832-ųjų sukilimą, kai šie du naratyvai susikauna tarpusavyje?

Lietuvoje dar labai stiprus istorinis naratyvas, sukurtas taip pat XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tas naratyvas išstūmė iš mūsų istorijos visus, kurie nekalbėjo lietuviškai ir nebuvo valstiečiai. 

Ar galime pasakyti, kad prie tokio baltarusių tapatumo prisideda ir Lietuvoje gyva LDK atmetimo idėja?

– Lietuvoje dar labai stiprus istorinis naratyvas, sukurtas taip pat XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje. Tas naratyvas išstūmė iš mūsų istorijos visus, kurie nekalbėjo lietuviškai ir nebuvo valstiečiai. Galime paimti jau sovietmečiu leistus akademinius leidinius, pavyzdžiui, Lietuvos teatro istorija – pagal ją, teatras Lietuvoje prasideda nuo spektaklio „Amerika pirtyje“. O teatras Valdovų rūmuose ar Vilniaus universitete tarsi lieka už istorijos ribų, nes tas teatras nebuvo lietuvių kalba.

Taigi, jei mes atsisakome savo LDK istorijos, tai kiti ją priglaudžia. Baltarusiai šios tautinės idėjos pagrindu sukūrė ekspansyvų naratyvą, o mes sukūrėme destruktyvų naratyvą. Praeikime pro Adomo Mickevičiaus memorialines vietas Vilniuje ir paskaitykime memorialines lentas – manote rasite ką nors apie Lietuvą? Tarsi mes į jį net nepretenduotume.

Tie patys Radvilos ar Sapiegos – jie yra LDK didikai, greičiausiai nekalbėję lietuviškai, o dar ir XX a. brėžiant valstybių sienas pagrindiniai jų dvarai atsidūrė už etninės Lietuvos ribų. Bet ar tai pakankamas pagrindas jų nelaikyti lietuviais? 

Arba Žygimantas Senasis, Žygimantas Augustas – visi Jogailaičiai juk buvo Jogailos, kuris tikrai buvo lietuvis, Gedimino, Algirdo palikuonys. Bet mes juos išstumiame, nes jie nekalbėjo lietuviškai. Arba Jogailą, kuris tapo Lenkijos karaliumi, laikome kone Lietuvos išdaviku.

Ši LDK atmetimo idėja yra iki šiol gyva gana keistais pavidalais. Tarkim, Vilniaus turizmo informacijos centras dabar platina tokią brošiūrą apie Vilnių anglų kalba. Ten yra aprašyta pilis ir katedra, o paskui yra skyriai: vokiškas Vilnius, lenkiškas Vilnius, žydiškas Vilnius, rusiškas Vilnius – ją peržiūrėjęs pagalvoji – o kur lietuviškas Vilnius? Tai tik pilis ir katedra.

Martynas Knakfusas, kuris buvo vienas žymiausių klasicizmo architektų, arba Jonas Kristupas Glaubicas, vienas žymiausių baroko architektų, – taip, jie buvo vokiškos kilmės. Bet jei jie atvažiavo, gyveno ir kūrė Vilniuje, jie tapo LDK piliečiais, to meto supratimu – lietuviais. Nes Vilnius buvo LDK sostinė. Jis buvo sukurtas Lietuvos valdovų, reiškia, kad ir visas miestas buvo lietuviškas. Arba neformalūs istorijos ir paveldo mylėtojų klubai. Kartais klausiu: ar Lietuvoje galimas krikščioniškasis patriotizmas, patriotizmas atsietas nuo neopagoniškųjų judėjimų?

Ką daryti Lietuvai, kad apgintų savo istoriją?

– Pirmiausia mums patiems reikėtų suvokti, kad LDK istorija yra mūsų istorija. Tautinio atgimimo metais suformuotoje ir Adolfo Šapokos surašytame istorijos suvokime visa didybė baigiasi su Vytautu. Tai paskutinis lietuvis valdovas. Po jo – baisi duobė ir 1918-ųjų tautinis atgimimas.

Na, dar ten, kažkur, prasigėrę bajorai, bet jie jau tarsi nebe mūsų. O baigiasi su Vytautu dėl dviejų priežasčių – jis buvo paskutinis valdovas pagonis ir jis greičiausiai vis dar kalbėjo lietuviškai. Taip spėjama. Na, gal dar jo brolis Žygimantas Kęstutaitis, gal dar Jonas Kazimieras mokėjo lietuviškai. Bet jo administracijoje viskas vyko jau ne lietuvių kalba. LDK, užėmusi rusėnų kunigaikštystes, susidūrė su aukštesne krikščioniška kultūra, turinčia raštą. Dėl to LDK kanceliarinė raštų kalba buvo sukurta graikų abėcėlės pagrindu.

Antra, tokį, platų savo istorijos suvokimą turime komunikuoti ne vien akademiniuose veikaluose ar mokykliniuose vadovėliuose.

Paradoksalu, tačiau Adolfas Šapoka istorijos komunikacijoje vis dar neaplenktas. Mes neturime knygos, kuri būtų nedidelė, lengvai perskaitoma, paprasta kalba parašyta ir kurioje būtų su moderniu istorijos naratyvu pateikiama visa Lietuvos istorija nuo seniausių laikų iki mūsų dienų.

Tokią knygą yra išleidę prancūzai. Tarp kitko, labai šiltai parašyta. Jų naratyvas ir akcentai man patiko. Dar juk turime televiziją, kino filmus. Lenkai pastatė „Katynę“. Neesu kino kritikas, bet, sako, kad, meniniu požiūriu, tai geras filmas. Istorinio naratyvo požiūriu, tai labai geras filmas. Ir jis ne tik parodo, kas buvo kas pačiai lenkų tautai, bet ir platina šią žinią pasaulyje. Kiek žinau, tas filmas buvo net pelningas.

Kaip vertinate Kristinos Sabaliauskaitės romaną „Silva rerum“. Gal ją galima įvardinti kaip vieną iš tokių pavyzdžių, kurie mums primena, kad LDK yra mūsų?

Istorinio naratyvo požiūriu man „Silva rerum“ labai patiko. Turbūt naratyve yra ir šios knygos populiarumo priežastis. 

– Aš ne literatūrologas, nežinau, ar tai gera knyga šiuo požiūriu. Tačiau istorinio naratyvo požiūriu man „Silva rerum“ labai patiko. Turbūt naratyve yra ir šios knygos populiarumo priežastis.

Antrajame pasauliniame kare dalis miestų prarado pastatus, bet išsaugojo žmones. Pavyzdžiui, Berlynas, jis buvo visiškai sugriautas, bet berlyniečiai liko. Jie pernešė ir miesto dvasią. Buvo miestų, kurie prarado žmones, bet išsaugojo pastatus. Vilnius yra toks.

Tik pavieniai vilniečiai yra palikuonys tų, kurie čia gyveno iki Antrojo pasaulinio karo. Į Vilnių atėjo žmonės, kurie atsinešė visiškai kitą istorijos naratyvą. Variantas A, jie atsinešė A.Šapokos naratyvą, jiems Vilnius – svetimas, nes tai lenkiškas ir žydiškas miestas. Variantas B, jie atvažiavo iš Sovietų Sąjungos ir, greičiausiai, neatsinešė jokio Vilniaus naratyvo. Mano galva, per „Silva rerum“ nemaža dalis vilniečių atranda tikrąjį Vilnių. Suvokia, kokiame mieste jie gyvena. Tai yra vienas iš būdu ugdyti visuomenę.

Gal yra ir daugiau teigiamų ženklų, bandymų priimti tą mūsų istoriją?

– Jei juokaujant – yra tokia pusiau desperatiška Alfredo Bumblausko ir jo mokinių kova už tai, kad LDK grįžtų į Lietuvą...

Modernioje Lietuviškojoje istoriografijoje galime skirti dvi kryptis: tautinę ir universalią. Tautinė kryptis, susiformavusi XIX a. pabaigoje, buvo kritiška krikščionybės atžvilgiu ir iš esmės atmetė tą praeities dalį, kuri buvo sukurta nelietuviškai kalbančių bei nevalstietiškos kilmės žmonių. Kita kryptis – universalesnė. Jos ištakų galime ieškoti Tarpukario Lietuvos krikščioniškojoje istoriografijoje, kuriai mažiau svarbus buvo tautinis požymis, o kur kas svarbesnė krikščioniškoji kultūrinė erdvė. Tarpukario Lietuvoje tautinis požiūris buvo vyraujantis.

Kadangi sovietmečiu, marksistinei istoriografijai buvo labai palankus kritinis požiūris į katalikų bažnyčią ir valstietijos iškėlimas prieš bajoriją, tai tautinės istoriografijos tradicija iš esmės buvo palaikoma ir toliau. Taigi, dabar mes turime jau bene keturias kartas žmonių, išugdytų su ta idėja, todėl iš tikrųjų mums sunku priimti, kad Vilniaus Gaonas yra lietuvis.

Ar galime sakyti, kad LDK bajorai buvo Lietuvos patriotai?

– Lietuvos bajorai buvo dideli patriotai ir ieškojo įvairių kelių Lietuvos laisvei. Tos išeitys kartais būdavo keistos. Pavyzdžiui, Targovicos konfederacija, kuri buvo nukreipta prieš Gegužės 3-iosios Konstituciją. Galime teigti, kad jei lenkų bajoras nuėjo į targovicininkus – jis išdavikas vienareikšmiškai.

Lietuvių bajoras ten nebuvo toks vienareikšmiškas išdavikas, nes Konstitucija mažino Lietuvos politinę erdvę ir didino Lenkijos – tai buvo pakankamai slidus dalykas. Aišku, nevienareikšmis ir pačios Konstitucijos suvokimas mūsų dabarties istorinėje sąmonėje – iš karto atmetame ją kaip ne savo. Nors daug lietuviškos bajorijos prisidėjo prie jos kūrimo, o pokonstitucinis „Abiejų tautų tarpusavio įsipareigojimo“ aktas užtikrino didesnį LDK bajorijos parlamentinį atstovavimą bendroje valstybėje.

Pavyzdžiui, lenkų visuomenė save labai lengvai identifikuoja su visa su Abiejų Tautų Respublika. Jiems nekyla klausimas, kad kažkas, kas gyveno ATR gali nebūti lenkas. Aišku, skiriasi kai kurių istorinių asmenybių interpretavimas – pavyzdžiui, Jonušas Radvila, kuris pasirašė Kėdainių uniją. Formaliai jis sulaužė uniją su Lenkija, tad, lenkų požiūriu, jis buvo išdavikas. Bet jis siekė Lietuvai gero, tad, mūsų požiūriu, gali būti patriotas.

O koks požiūris į Lietuvos istoriją dėstomas mokyklose?

Nežinau, kodėl, bet Lietuvoje istorijos mokyme, visų pirma, mokymo programoje, yra įsigalėjusi nuostata, kuri tarsi siekia istoriją pateikti objektyviai su labai daug faktologijos. Datos, asmenys. Kas iš to išeina? Nesudėlioti akcentai, žmonės neįgyja tapatumo per istoriją.

– Šiaip labai įvairiai, turime labai daug ir įvairių istorijos vadovėlių, bet, mano nuomone, didžioji bėda yra ta, kad dažnas vadovėlis yra beveidis. Nežinau, kodėl, bet Lietuvoje istorijos mokyme, visų pirma, mokymo programoje, yra įsigalėjusi nuostata, kuri tarsi siekia istoriją pateikti objektyviai su labai daug faktologijos. Datos, asmenys. Kas iš to išeina? Nesudėlioti akcentai, žmonės neįgyja tapatumo per istoriją.

Pasižiūrėjus į kitų šalių vadovėlius – prancūzų, britų, amerikiečių ar lenkų, matosi, kaip aiškiai yra dėliojami taškai. A.Šapoka bene pirmasis taip ryškiai ir taip populiariai sudėliojo akcentus. Tik jie netinka šiuolaikinei visuomenei. Bet taip išeina, kad išmesdami jo akcentus, nesudėjome kitų. Mūsų šiuolaikinėje istorijos mokymo programoje ir jos sąlygotuose istorijos vadovėliuose nepajunti simpatijos ten, kur ją reikėtų pajusti. Ir nepajunti antipatijos ten, kur ją reikėtų pajusti. Nes, pavyzdžiui, jei dėstoma apie nacius ar komunistus, juk turėtume konstruoti pranešimą taip, kad žmonės nacizmui ir komunizmui pajustų antipatiją.

Susidaro įspūdis, kad bendrojo lavinimo mokykloje rengiame istorijos profesionalus, užuot galvoję, kokių žinių ir suvokimo reikia būsimajam gydytojui, ūkininkui, inžinieriui tam, kad jis būtų geras Lietuvos pilietis. Kitą vertus ugdomos kompetencijos pagrįstos mechaniniu mokymusi, nebereikalingos tinklaveikos visuomenei. O kur šiais laikais toks svarbus kūrybiškumas, informacinis raštingumas, kritinis mąstymas...

Be to, istorija yra laukas, kur šiais laikais kariaujama labai daug informacinio karo. Ne vien Lietuvoje, visame pasaulyje. Ir tik ta visuomenė, kuri mąsto kritiškai, sugeba atsirinkti informaciją, gerai suvokia savo praeities akcentus, gali iš tikro pasipriešinti.

Baltarusija prieš mus informacinį karą istorijos lauke laimi?

– Į vienus vartus. Bijau, kad mes net nekariaujame.

Jūs pats sakote, kad mūsų istoriniame naratyve nesudėlioti akcentai. Bet kas yra geras akcentų dėliojimas, o kas jau – istorijos politizavimas?

– Istorija yra viena. Akcentų dėliojimas nėra istorijos iškraipymas. Negalima įdėti teorijų ar metodologinių prielaidų, kurios iš esmės netinka tiems laikams. Negalima neigti ar ignoruoti dalies istorinių duomenų.

Sovietmečiu istorijos iškraipymas buvo pakankamai bukas. Tarkim, apsimetama, kad kažkokio fakto nebuvo. Dabar žaidžiama kitaip – yra pasakoma dalis tiesos. Daugumai žmonių, nuvažiavusių į Baltarusiją atstatytos ir sutvarkytos pilys padaro didelį įspūdį. Bet yra tam tikrų niuansų.

Pavyzdžiui, rekonstruojant Radvilų Nesvyžiaus pilies bokštą, viršuje buvo suformuota vadinamoji kokošnikinė arka. Tokia arka yra būdinga bizantinei tradicijai. Renesansiniame Radvilų pastate tokios arkos negalėjo būti. Kadangi bizantinė architektūros tradicija buvo būdinga rusėniškoms kunigaikštystėms, tokiu veiksmu tarsi parodoma Nesvyžiaus, o ir Radvilų, priklausomybė šios kultūros erdvei.

Reikia bandyti atkurti istoriją tokią, kokia ji buvo, ir, ją suvokus, pateikti savo visuomenei, kad ji tuo didžiuotųsi. Neiškraipant istorijos. Nepavagiant jos iš kitų.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Testas.14 klausimų apie Kauną – ar pavyks teisingai atsakyti bent į dešimt?
Reklama
Beveik trečdalis kauniečių planuoja įsigyti būstą: kas svarbiausia renkantis namus?
Reklama
Kelionių ekspertė atskleidė, kodėl šeimoms verta rinktis slidinėjimą kalnuose: priežasčių labai daug
Reklama
Įspūdžiais dalinasi „Teleloto“ Aukso puodo laimėtojai: atsiriekti milijono dalį dar spėsite ir jūs