- Kaip vertinate STT kaltinimą dėl papirkimo ir dokumentų klastojimo?
- Apie šią istoriją daug kalbėta, manau, kad jau tikrai per daug. Trumpai apibendrinant, galiu pasakyti, jog tai vertinu mažų mažiausiai kaip išprovokuotą nesusipratimą.
- Kokia jūsų turto vertė? Ką jums reiškia tie neva pasiūlyti 30 000 Lt?
- Kas yra turtas – artimi žmonės, sveikata ar dar kažkas labai asmeniško? Kiekvienas savaip supranta „turtą“. Man – jis tikrai nereiškia pinigų. Aš savęs nelaikau turtingu. Apskritai, palyginti su kitomis šalimis, Lietuvoje labai mažai turtingų žmonių. Net ir pasiturinčių pas mus labai mažai.
O va, kad turtingu laikomas tas, kas turi namą, tai jau kitos kategorijos problema. Tai – iš tų sovietinių laikų, kai visi mes buvome suvaryti į chruščiovkes.
- Dėl kokių priežasčių jūsų darbuotojas bandė papirkti bankroto administratorių ir iš kur jis turėjo tokią sumą – 30 000 Lt?
- Visa ši istorija turi savo priešistoriją ir pradžią. Dėl vykdomo ikiteisminio tyrimo aš negaliu daug ko pasakoti. Jei bendrai, tai egzistuoja tam tikra kategorija įmonių, advokatų ir piliečių, kurie neva „tvarko bankrutuojančių įmonių reikalus”, o iš esmės tai šantažuoja bei reketuoja visus, prie kurių randa kaip nors „prisikabinti“.
Kiek man žinoma, ši istorija prasidėjo nuo vieno liūdnai pagarsėjusio bankroto administratoriaus, „prisidirbusio” ne vienoje baudžiamojoje byloje. Nors jis buvo dviejų įtartinai tyčia bankrutavusių įmonių direktorium, tačiau tai jam nesukliudė tapti bankroto administratoriumi.
Ką reiškia, kai tokio plauko „veikėjas“ pasiskundžia, kad jam siūlomas ar duodamas kyšis, supranta visi. Tačiau jis tik „berniukas“. Šalia jo figūruoja profesionalūs pagalbininkai – „bankroto specialistai“, kurie iš tiesų yra įtartinos reputacijos advokatai. O jau už jų stovi dar tamsesnio plauko veikėjai – tokie, kurių reputacija neleidžia net pretenduoti nei į „bankroto administratorius“, nei į „advokatus“.
Tokie žmonės steigia UAB’us, kurie supirkinėja skolas, tvarko kreditorių eiles ir reikalus, kaip pasirodo, sugeba glaudžiai bendradarbiauti su STT.
Su vienu iš jų teko susidurti ir mums. Iš esmės tas bankroto administratorius kenkė atlikdamas neteisėtus veiksmus. Mūsų darbuotojas, kuris tvarkė bankroto klausimus, davė pinigų tam administratoriui už tai, kad nustotų kenkti.
Tos nemalonios pasekmės ir kilo todėl, kad žmonės, tarp jų ir STT, susidūrę su šiais „veikėjais“, nesuprato, su kuo turi reikalų. Dabar mes jau išsiaiškinome pakankamai daug ir dėsime visas pastangas, kad visi šie „veikėjai“ gautų pagal nuopelnus.
- Daug kas stebisi, kaip toks patyręs verslininkas galėjo šitaip įkliūti?
- Visi žino, kad apjuodinti lengviausia. Vien šiame klausime pavartotas žodis „įkliūti“ tai tik patvirtina. Niekas niekur „neįkliuvo“. Juk pareikšti tik įtarimai. Pakartoju – jie klaidingi, nepagrįsti ir tikrai nebus įrodyti. Bendrąja prasme galiu pripažinti, kad man gyvenime yra tekę duoti vadinamąjį kyšį.
Manau, kad šioje visuomenėje visiems yra tekę. Tačiau šiuo atveju, tikrai jo nedaviau ir nieko blogo nepadariau. Tikrai. Sunku suprasti, iš kur atsiranda tas piktdžiugiškas tam tikrų žmonių pasitenkinimas matant neteisybę ir teisės normų laužymą. Būčiau aš niekam nežinomas Jonaitis, niekam ši istorija nebūtų įdomi. Ir, turbūt, sėdėčiau sau tyliai ir dabar.
Pastebėjote, kad garsiai rėkiama apie visokius įtarimus ir su jais susijusius sulaikymus. Tačiau kažkodėl nutylama, kai tie įtarimai vėliau nepasitvirtina ar kai tie „burbulai” subliūkšta.
Visuomenė kažkodėl su pagarba žiūri į tuos triukšmingus parodomuosius sulaikymus, toleruoja žmogaus teisių pažeidimus. Pastebėjote, kad garsiai rėkiama apie visokius įtarimus ir su jais susijusius sulaikymus. Tačiau kažkodėl nutylama, kai tie įtarimai vėliau nepasitvirtina ar kai tie „burbulai” subliūkšta. Keista, bet taip vyksta.
Kartais atrodo, kad pas mus yra taip, kad kažkas gali ateiti ir sugriauti tavo gyvenimą ar dešimtmečiais kurtą verslą. Be jokio pagrindo, įrodymų ir atsakomybės.
- Viena didžiausių pasaulio komunikacijos bendrovių „Weber Shandwick“ šiais metais ištyrė, kad beveik du trečdalius įmonės rinkos vertės lemia vadovo reputacija. Ar jūsų sulaikymas nereiškia ir „Čili holdings“ saulėlydžio?
- Tai, kas įvyko, nemalonu, tačiau tiesiogiai verslo nepaveiks niekaip. Dar kartą noriu pabrėžti, kad aš nepadariau nieko neteisėto, ar to, kas griauna reputaciją. Iš kitos pusės – nesu „Čili holdingo“ vadovas, aš – tik akcininkas. Noriu pabrėžti, jog teisėsaugos organų atlikti veiksmai niekaip nesusiję su mano ar mano partnerių valdomomis įmonėmis ar verslais.
Bet kokie teiginiai ir interpretacijos, kuriose teigiama, jog minimuose įvykiuose veikiau kaip „Čili Holdings“ valdybos pirmininkas, yra neteisingos ir neatitinka tikrovės, todėl įmonių darbuotojams nėra jokios priežasties nerimauti.
- Kokia tolimesnė „Čili“ grupės įmonių plėtra? Kaip, keičiantis rinkos sąlygomis, „Čili“ reaguoja į tai?
- Siekdamas išvengti bet kokių spekuliacijų ir insinuacijų, tol, kol bus baigtas tyrimas, aš jau sustabdžiau savo veiklą visose Lietuvos įmonėse, kuriose ėjau bet kokias pareigas, tarp jų ir „Čili Holdings“, todėl jokių įmonių planų nenorėčiau komentuoti. O bendrąja prasme – įmonėje yra daug teigiamų pokyčių, kurių rezultatus turėtų pajusti „Čili” klientai.
- 28-erių atėjote į verslo pasaulį. Kokių planų, ambicijų turėjote? Ar pavyko tai įgyvendinti?
- Planų ir ambicijų buvo įvairių. Daug ką pavyko įgyvendinti, kai ko – ne, kažkas dar tik pavyks. Tuščioje vietoje sukūrėme įmonių grupę, kurioje dirba apie 2000 žmonių. Bet, kaip minėjau, šiuo metu nenorėčiau kalbėti apie verslą.
- Jūs esate savotiškai pagarsėjęs: baseinas, be leidimo įrengtas ant daugiabučio stogo, už Kelių eismo taisyklių pažeidimą prarastos teisės, trankūs vakarėliai, žymios draugės, paslaptinga A.Grigo mirtis, sunkios turto ir akcijų dalybos su D.Mockumi, po sumušimo gulėjote Klaipėdos miesto ligoninės reanimacijoje. Kaip vienam žmogui gali tiek visko nutikti?
Kodėl aš vien dėl to, kad sunkiai išsiskyriau su D.Mockum, spalvinamas tamsia spalva? O gal tiems, kas išsiskyrė su D.Mockum, reikėtų duoti medalį?
- Geras klausimas. Jis geras ta prasme, kad matyti, kaip galima turint neigiamą nuostatą, pateikti lyg ir normalius kasdienius dalykus taip, kad jie pasidaro blogi. Taip ir su ta „savotiška reputacija“.
Pažvelkim į realybę – iš kur atsirado „baseinas“, kai jo iš tiesų nėra? Iš kur atsirado „be leidimo“, kai visi leidimai mažam gražiam žiemos sodui yra gauti ir suderinti? Kodėl kažkoks kaimynas susirūpino „tuo Karosu“ ir kodėl žurnalistai, kuriems šie „faktai“ pasirodė svarbūs, net nepasidomėjo, kaip ten yra iš tikrųjų?
Kodėl aš vien dėl to, kad sunkiai išsiskyriau su D.Mockum, spalvinamas tamsia spalva? O gal tiems, kas išsiskyrė su D.Mockum, reikėtų duoti medalį? Kodėl mane kažkas bando sieti su A.Grigo mirtimi, kai vienintelė sąsaja su juo buvo ta, kad jis dirbo vienoje iš D.Mockaus vadovaujamų įmonių, su kuria aš, kaip ir su pačiu A.Grigu, nieko bendro neturėjau?
Kodėl tai, kad mane užpuolė kažkoks nusikaltėlis, kuris, beje, už tai buvo nuteistas 6 metams laisvės atėmimo, pateikiama taip, kad aš tampu „savotiškai pagarsėjęs“? Kodėl žmonių gyvenimas dažnai vertinamas su negatyvia nuostata – kitas klausimas. Šį klausimą reikia užduoti visai Lietuvai.
Kodėl mano gyvenime daug įvykių? Gal todėl, kad esu laisvas, aktyvus, komunikabilus, besidomintis naujais dalykais žmogus. Mokausi visur ir iš visko – įdomių žmonių, kelionių, knygų, filmų, taip pat – ir iš nuotykių bei savo asmeninės patirties.
Gyvenu savo gyvenimą, o ne aklai seku kieno nors iš šalies primetamomis taisyklėmis ir normomis. Turbūt, išsiskiriu iš aplinkos ir kažkodėl traukiu dėmesį pats to visai nenorėdamas.
Man nutinka daug visko ir yra nutikę daug daugiau, nei plačiajai visuomenei žinoma, bet savo nuotykiais ir patyrimais dalinuosi tik su artimais žmonėmis ir draugais. Dabar dalinuosi ir spaudoje, tačiau atkreipiu dėmesį, kad tai darau ne savo noru, o iš esmės – esu priverstas visų šių aplinkybių.
