„Politiniuose sluoksniuose reikia susitarimo, ar tai yra sritis, į kurią norime pritraukti investicijų, ar ta, kurią nori valdyti išskirtinai valstybė. Pastaruoju atveju įmonės daugiau veiktų ne kaip grąžą nešantis verslas, o kaip paslaugų teikėjos, negeneruojančios pelno. Tokią koncepciją įsivaizduoti mums būtų sunku. Gal planinėse ekonomikose ir yra tokių pavyzdžių, tačiau tikrai ne laisvos rinkos ekonomikose“, – kalba D. Misiūnas.
„Lietuvos energijos“ vadovo teigimu, akcijų biržoje jau listinguojamos valstybės valdomos energetikos įmonės yra beveik pasiruošusios tapti didesnėmis kapitalo rinkos žaidėjomis, gebančiomis pritraukti pakankamai finansų sau bei investuotojų dėmesio kitoms šalies įmonėms. Tačiau namų darbus dar turėtų atlikti valstybė. Investuotojams yra labai svarbus stabilus reguliavimas, kuriuo Lietuva pasigirti negali.
– Kuomet iš „Gazprom“ buvo nupirktos „Lietuvos dujų“ akcijos, kalbėjote, jog norima padidinti per biržą parduodamų „Lietuvos energijos“ grupės įmonių akcijų dalį. Ar turima tokių planų?
– Galimybę tai padaryti analizavome jau prieš įsigijimą, o ypač po jo, kadangi padidėjo vertybinių popierių portfelis. Yra keletas strateginių aspektų, į kuriuos turime atsižvelgti tam, kad galėtume priimti sprendimus.
Vienas jų – valstybės strategija turėti energetikos sektoriaus kontrolę. Apie šią kryptį liudija nuoseklus privačių dalininkų dalies išpirkimas (iš E.ON, „Gazprom“), veiklų atskyrimas ir išlaikymas valstybės rankose. Kita vertus, dalis įmonių jau šiandien yra listinguotos, tik akcijų kiekiai, kuriais prekiaujama, yra labai maži.
Akivaizdu, kad tie kiekiai yra per maži tam, kad akcijos būtų visiškai likvidžios, ir tam, kad jos būtų įvertintos pagal savo tikrąją vertę. Galima sakyti, kad dabar tai yra daugiau skaidrumo įrankis, nei realus kapitalo pritraukimo arba vertės nustatymo įrankis.
Sprendimų alternatyvas bandome išgryninti vertindami mano įvardintus aspektus. Esame tik analizės ir galimybių vertinimo etape. Mūsų tikslas dabar yra viską įvertinti ir pasiruošti diskusijai su akcininku, investuotojais. Tai privalo būti labai gerai įvertinta ir suderinta.
– Kodėl buvo nutarta, jog reikėtų didinti per biržą parduodamų akcijų dalį? Labiau galvota apie konkrečius įmonių tikslus, projektus, kuriuos norima finansuoti, ir akcijų emisiją ar tai, kad valstybė galėtų parduoti dalį savo akcijų, taip papildydama valstybės, o ne įmonių biudžetą?
– Man būtų sunku pasakyti, ar valstybė turi tikslą pritraukti papildomų pajamų tokiu būdu. Tačiau mūsų pagrindinis tikslas yra turėti įrankį, kuris leistų pritraukti kapitalą investicijoms. Antras tikslas yra Lietuvos kapitalo rinkos stimuliavimas, auginimas.
Visame pasaulyje pensijų, investiciniai, draudimo bendrovių fondai investuoja į energetiką, infrastruktūrą ir taip įdarbina klientų pinigus. Manau, vietiniuose fonduose esantys Lietuvos gyventojų pinigai galėtų būti panaudoti investicijoms į infrastruktūrą, kuria patys gyventojai naudojasi. Taip būtų sukurta gera ekosistema.
Abu tikslai yra galimi, bet mums, kaip įmonei, yra svarbi galimybė prisitraukti investicijų projektams, plėtrai.
– Kokia įmonių akcijų dalis, parduodama per biržą, užtikrintų komfortą, leistų išlaikyti įmonių kontrolę, tačiau tuo pat metu būtų efektyvi ir leistų pasiekti reikiamų tikslų?
– Norėdami išlaikyti kontrolę, privalome turėti daugiau nei du trečdalius akcijų. Kalbant apie mažosios akcijų dalies dydį, kitų šalių ir įmonių praktika rodo, kad jis sudaro apie 20–30 proc. Mūsų didžiųjų įmonių mastais tai yra didelė dalis. Tai būtų pakankama dalis, kuri leistų užsitikrinti kapitalą investicijoms.
– Ar energetikos bendrovės jau yra atlikusios visus namų darbus, kad galėtų efektyviai platinti didesnę dalį akcijų, pritraukti investuotojų? Įmonės turi aiškią dividendų politiką?
– Dabartinė jau listinguotų įmonių praktika, manau, sudaro tam daug prielaidų. Jos jau žaidžia tame žaidime, toje sistemoje. Tokie dalykai, kaip dividendų politika, yra aptariami ir mūsų bendroje įmonių grupės strategijoje, patvirtintoje dar šių metų pradžioje.
Be abejo, jei mes imtumėmės konkrečių veiksmų, reikėtų papildomo pasiruošimo. Tačiau kol, kaip sakiau, neturime sprendimo, tol nėra praktinių veiksmų.
– Investuotojams labai svarbus yra energetikos įmonių reguliavimas. Ar valstybės reguliavimas yra palankus ir stabilus?
– Reguliavimas, ypač infrastruktūros versle, yra esminis dalykas. Šiandien tikrai negalime pasidžiaugti, kad reguliavimas yra visiškai sustyguotas. Kai kurie reguliuotojo veiksmai kelia klausimų dėl to, kaip yra matomas investicinis šių įmonių patrauklumas ir investicijų pritraukimo strategija.
Jei reguliuotojas kainų mažinimą kelia kaip aukščiausią prioritetą, dėl to galbūt netgi keisdamas reguliavimo principus, inicijuodamas dalykus, keliančius pavojų arba didesnę riziką pelningam įmonių darbui, tai tikrai yra trukdis bandant susidėlioti aiškią investicijų pritraukimo strategiją. Todėl į diskusijas apie siekius pritraukti finansinių investuotojų mes turime įtraukti gana platų sprendimų priėmėjų ratą.
– Tai čia valdžiai dar yra namų darbų. Ypač turint mintyje tai, kad keičiantis vyriausybėms neretai keičiasi ir politika?
– Taip. Reikėtų sutarti dėl vientisos ir vieningos politikos, požiūrio šiuo klausimu. Reikia susitarimo, ar tai yra sritis, į kurią norime pritraukti investicijų, ar ta, kurią nori valdyti išskirtinai valstybė. Pastaruoju atveju įmonės daugiau veiktų ne kaip grąžą nešantis verslas, o kaip paslaugų teikėjos, negeneruojančios pelno.
Tokią koncepciją įsivaizduoti mums būtų sunku. Gal planinėse ekonomikose ir yra tokių pavyzdžių, tačiau tikrai ne laisvos rinkos ekonomikose. Europos Komisijos pozicija yra tokia, kad reguliavimas turi būti aiškus, pastovus, pagrįstas skaidriais principais, užtikrinantis ir vartotojų, ir investuotojų interesus.
– Kodėl, Jūsų manymu, kol kas nesiryžtama didinti valstybės valdomų įmonių akcijų, parduodamų per biržą, dalies? Ar mus vis dar persekioja privatizavimo baubai?
– Praeities įvykiai ir išmoktos tiek geros, tiek blogos pamokos įtaką daro. Kita vertus, tai nėra tiesiog sprendimas, tai yra procesas. O tokiems sprendimams reikia labai gero pasiruošimo ir visapusiško įvertinimo. Mes dabar kalbame apie akcijų dalies padidinimo alternatyvą. Tačiau egzistuoja ir sumažinimo alternatyva. Jei reguliavimo politika būtų tokia, kad būtų mažinami, ribojami pelnai, reguliuojamo turto grąža, nemanau, kad kažkam būtų įdomu tapti tokių įmonių akcininkais, būtų pažeidžiami ir esamų akcininkų interesai.
Manau, čia yra svarbu matyti visą paveikslą. Valstybė turi jausti, kiek ji nori, kad jos sukurtas turtas neštų grąžos, kokia turėtų būti to turto plėtros strategija. Kitaip tariant, turime nuspręsti, ar įmonės turi veikti kaip verslas, plėtoti veiklą, ar manome, kad, esant poreikiui į kažką investuoti, reikiamą sumą įtraukiame į tarifą ir už tai sumoka vartotojai.
– Ypač pastaruoju metu, kalbant apie žemės ar bet ko pardavimą užsieniečiams, baiminamasi pirkėjų iš Rytų. Kai akcijos yra parduodamos biržoje, reikia papildomų saugiklių ar pakanka to, kad valstybė pasiliktų kontrolę užtikrinančią akcijų dalį?
– Manau, kad kontrolės išlaikymas yra labai svarbi sąlyga. Kai kalbame apie mažuosius akcininkus, sunku įsivaizduoti kažkokią papildomą kontrolę. Tačiau kai kalbame apie didesnio paketo transakciją, tas procesas, mano galva, turi būti labai kruopščiai įvertintas. Nepriklausomai nuo to, ar tai yra kontrolę suteikiantis paketas, ar mažasis, tačiau didesnės vertės paketas, sandoris, ypač strateginės reikšmės įmonėse, tikrai turi būti patikrintas.
– Lietuvos kapitalo rinka yra negyvybinga. Kaip ją paveiktų didesnės valstybės valdomų įmonių akcijų dalies kotiravimas biržose?
– Labai stipriai. Įmonių vertė yra didelė, todėl net jei būtų iki 10 proc. akcijų, mes iškart taptume didžiausios kapitalizacijos objektu ne tik Lietuvos, bet ir Baltijos šalių mastu. Ta rinka iš tiesų dar yra labai silpna, toks veiksmas ją padidintų keliskart.
Kitų šalių praktika rodo, kad didiesiems flagmanams atėjus į rinką, jie patraukia paskui save ir mažesnes privačias bendroves, gerina bendrą rinkos patrauklumą investuotojams.
