Esi muzikantė, psichologė, skautė, lektorė, vaikų stovyklų vadovė. Nuo kur prasidėjo tavo kelias į visus šiuos amplua? Kuris iš šių vaidmenų esi labiausiai tu?
Tikriausiai nuo namų ir šeimos. Ji palaikė visus mano amplua, neišskirdama nė vieno. Atsimenu, tėtį sakė: „Žiūrėk, studijos, mokslas yra tik pusė tavo gyvenimo, visa kita išmoksi po pamokų – žaisdama, dalyvaudama ir veikdama. Pirmyn!“ Ir jis buvo teisus. Svarbiausių dalykų išmokau už mokyklos, vėliau universiteto ribų. Įvairios neformaliojo ugdymo formos, nevyriausybinės organizacijos ir savanoriška veikla jose suteikė ypač daug žinių ir įgūdžių.
O vaidmenys… jie man visi šitaip susiję! Siekis išskirti labiausiai mane atspindintį prilygtų absurdiškam bandymui, pavyzdžiui, iš penklinės išrinkti svarbiausią liniją. Visos jos vienodai svarbios, visose skamba skirtingos natos, bet ta pati muzika.
O kas tarp šių vaidmenų, kuriuos atlieki gyvenime, bendro?
Pirma, kūryba. Pradedant abstrakčiomis kasdienėmis idėjomis, muzikinėmis kompozicijomis, tekstais, baigiant stovyklinėmis programomis. Jas kiekvienąkart su WHATANSU (holistinės darnios asmenybės ugdymo stovyklos jaunimui ir seminarai suaugusiems – red. pastaba) komanda džiugiai kuriame iš naujo, vis kitokias. Tas labiausiai veža. Antra, tikriausiai tarnystė. Bendrąja prasme – atsidavimas, daug širdies veiklos. Trečia – nuolatinis mokymasis. Kiekvieną kartą iš naujo mokausi išdrįsi lipti ant scenos ar sukurti kažką visiškai naujo. O dirbant socialinėje, psichologinėje srityje kitos išeities tiesiog nėra – čia kasdien nuolankiai mokaisi.
Vedi mokymus, esi vaikų stovyklų vadovė. Kuris vaidmuo tau labiau patinka – būti vadove ar besimokančiąja?
Tie du „vaidmenys" iš tiesų yra neatsiejami vienas nuo kito. Tik būdamas nuolankiu mokiniu gali tapti geru vadovu, draugu.
Tave galima vadinti neformaliojo ugdymo auklėtine – kaip jį atradai? Kokios neformaliojo ugdymo patirties turėjai?
Mokykloje – skautai, vėliau – „Lietuvos Atgaja“, įvairios studentiškos organizacijos. Kol patirtis, žinios ir idėjos pagimdė naują organizaciją – WHATANSU. Įkūrėm ją su bendraminčiais. Jau ketverius metus organizuojame vasaros, žiemos stovyklas jaunimui, tarptautinius mokymus ir seminarus, suaugusių vaikų stovyklas. Per visą dešimtmetį NVO (nevyriausybinės organizacijos – red. pastaba) erdvėje išmokau tiek, kiek per bakalauro metus neišmokstama uoliai studijuojant. O pasitenkinimas kyla dar ir iš to, jog dirbu su geriausiais draugais. Savo ir kitų labui. Gražesnio pasaulio vardan.
Ką tau davė priklausymas Lietuvos skautijai? Papasakok plačiau, kokia ši organizacija, kuo ji tave sužavėjo?
Skautavau, kai mokiausi mokykloje. Pirmiausia sužavėjo žmonės. Naktimis grodavome prie laužų, būdavo žygiai, audrose permirkusios palapinės. Ir – svarbiausia – draugystė su visais broliais ir seserimis. Lyg viena didelė šeima. Skautija iš tikrųjų ugdo ir moko nuostabių dalykų – kurti laužus, draugauti su gamta, karstytis po medžius. Berniukuose – vyriškumą, broliškumą, mergaitėse – moteriškumą, seseriškumą. O visų svarbiausia, matyt, bendrystę. Dabar, kai visi tie žmonės pasklidę po pasaulį, vis tiek juos atpažįsti. Vieni kitiems visada būsime broliai ir seserys.
Kaip tau atrodo – kodėl neformalusis ugdymas svarbus, reikšmingas?
Jei labai atvirai, man atrodo, kad šiandien neformalusis ugdymas Lietuvos švietimo sistemoje atlieka gana partizaninį vaidmenį. Užpildo tam tikrą spragą dvasingumo plotmėje. Nebūtinai, ne visada, bet dažnai. Dvasingumas – tai ne tiesioginė religijos ar Dievo paieška, o greičiau moralinių, dvasinių ir etinių konstruktų darinys. Nuo elgesio, bendravimo normų iki gyvenimo prasmės paieškų. Kai lankausi mokyklose, vedu vaikams užsiėmimus, matau – kaip jiems tai svarbu, kaip baugštu ir nedrąsu apie tai kalbėtis, bet kaip tai reikalinga. Kaip grynas, gyvas, gaivus oras!
Neformalusis ugdymas žmogui gali padėti, pavyzdžiui, renkantis profesiją. Pamokose, kai ruošiesi egzaminams, ne visada lieka laiko stabtelti ir susivokti – kodėl tuos egzaminus laikau, kokia gi mano šio gyvenimo prasmė? Ką jau kalbėti apie visų kitų kompetencijų ugdymą. Juk iš knygos dviračiu važiuoti neišmoksi. Įžvalgos ir suvokimas ateina per gyvąjį patyrimą.
Sutinki pačių įvairiausių žmonių. Kuo, tavo nuomone, pasižymi, galbūt skiriasi žmonės, turintys neformaliojo ugdymo patirties?
Tai aktyvūs, veikiantys, džiugiai besimokantys žmonės. Išgyvenantys stiprų atsakomybės jausmą ne tik už save, bet ir už pasaulį, kuriame gyvena. Labiau pažįstantys save, jautrūs ir atjautūs kitiems, linkę tapti gražiais pavyzdžiais jaunimui. Drąsesni suklysti, drąsesni veikti.
Iš kur semiesi įkvėpimo?
Iš fantastiškai absoliučiai žavingo kasdienybės absurdo. Gamtos, stichijų. Gražių ir šviesių žmonių. Padavimų, mitų, pasakojimų. Kitų žmonių darbų ir atradimų. Fundamentų ir paradoksų. Dievo.
Kokios neformaliojo ugdymo patirties linkėtum jaunam žmogui?
Pirma, linkėčiau sutikti gražių ir šviesių žmonių, kurių šitiek daug NVO sektoriuje. Būti greta gerų, kūrybingų, drąsių, atvirų ir džiaugsmingų žmonių labai sveika. O antra, trečia ir ketvirta – linkėčiau tiesiog išbandyti, patirti pačiam, ką reiškia savanorystė, jaunimo organizacijos. Visa tai, apie ką kalba neformaliojo ugdymo skautai. O jeigu atradęs bendraminčių užsiimsi gerais darbais – tai Žemės planetoje bus šviesiau gyventi. Ar ne?
