„Tai, kad Andrius – neformatas, irgi buvo mūsų stiprybė. Tie žmonės, kurie norėjo ne vien banalių pop dainelių, balsavo už A.Pojavį. Vadinkim tai protesto balsais – mes protestuojam prieš banalų popsą ir kvailą šou“, – sako D. Užkuraitis.
Jis tikina, kad finale Lietuvos atstovas tikrai neliks paskutinis. Muzikologas abejoja, ar turime šansų patekti į penketuką, bet dešimtukas esą visai įmanomas. „Aš nebūčiau labai nustebęs“, – sako D. Užkuraitis.
– Kaip vertinate A. Pojavio pasirodymą pirmajame „Eurovizijos“ pusfinalyje?
– Andrius padarė viską, ką galėjo. Matėsi, jog jis dar nėra tokio lygio profesionalas, kaip daugelis, pasirodžiusių antradienio vakarą. Bet viską, ko buvo galima norėti iš Andriaus, jis padarė. Buvo jaudulio, bet tai buvo kontroliuojamas jaudulys, nebuvo panikos. Vargu ar iš jo buvo galima tikėtis ko nors dar geriau.
Nemanau, kad bus dar geriau finale. Nors kas ten žino? Kuomet anksčiau mačiau pasirodymą, pritariamasis vokalas nepaliko įspūdžio, o šįkart skambėjo gražiai. Kaip Andriui, žinant jo galimybes, tai buvo normalus pasirodymas.
Aišku, man vis tik pritrūko scenoje vaizdo. Mes atrodėme tokie paprasti, santūrūs. Net Kipro pasirodymo metu, kuomet atlikėja scenoje stovėjo viena, veiksmo buvo daugiau nei mūsų dainos metu. Bet, kita vertus, niekas nekliudė įsiklausyti į pačią dainą. Daina iš tikrųjų buvo kitokia, išsiskyrė iš kitų. Ir tai buvo mūsų privalumas. Ji buvo kitokia: ir vizualiai, ir pagal skambesį, ir pagal stilių, ir pagal ką tik nori.
– Kokios buvo kitos priežastys, lėmusios mūsų sėkmę?
– Neatmetu, kad sėkmę lėmė tai, jog Andrius yra charizmatiškas žmogus.
Tik vėliau, po šios „Eurovizijos“ atrankos, sužinojau, kad jis dainavo grupėje „Hetero“. Ir šią grupę man yra tekę vertinti, buvau komisijos narys, balsavau už juos. Bet aš nesuvedžiau, kad Andrius yra tas „Hetero“ vokalistas.
Žodžiu, galima sakyti, kad pirmą kartą Andrių pamačiau šioje „Eurovizijoje“. Ir pagalvojau: kas per nesąmonė – su kažkokiais raudonais batais išeiti į sceną. Maniau, kad tai bus lėkštas humoras. Bet skambant Andriaus dainai, pagalvojau – o, čia kažkas įdomaus.
Andrius tikrai turi charizmą. Manau, kad tai pastebėjau ne tik aš, bet ir kiti Europos gyventojai.
– Kaip manote, kas palaikė A. Pojavį?
– Dalis balsavusių už Andrių buvo palaikantys alternatyvą. Tai, kad Andrius – neformatas, irgi buvo mūsų stiprybė. Tie žmonės, kurie norėjo ne vien banalių pop dainelių, balsavo už A. Pojavį. Vadinkim tai protesto balsais – mes protestuojam prieš banalų popsą ir kvailą šou. A. Pojavio pasirodyme kvailo šou nebuvo ir daina buvo pakankamai alternatyvi.
Tačiau būkim vargšai, bet teisingi – šiandien balsavo Jungtinė Karalystė – lietuviai, Airija – lietuviai. Manau, kad italų komentatorius pasakė – A. Pojavis yra iš Milano, ir italai balsavo už jį ir t.t.
– Taigi, jūsų manymu, nemažai nulėmė politinės priežastys?
– Be abejo, nori nenori, politinės priežastys yra visada. Jeigu vienoje atrankoje dainuoja graikai su Kipru, jie visuomet balsuoja vieni už kitus, Azerbaidžanas – už turkus ir pan. Visada yra politinių balsų, ir jų neišvengsi. Aš manau, kad lietuviai kitose šalyse yra sukūrę gana dideles kolonijas, tai kodėl gi joms nebalsavus už A. Pojavį vien todėl, kad palaikytų lietuvį?
– O ar sutiktumėte su tuo, kad susiklostė palankios aplinkybės: tai, tarp kokių pasirodymų įsiterpė mūsiškis, tai, kad pirmasis pusfinalis, ekspertų manymu, yra kiek silpnesnis už būsimą ir pan.?
– Man patinka sportininkų posakis – sėkmė lydi stipriuosius. Jeigu esi geras, sėkmė lydės, jeigu silpnas – nepadės nei aplinkybės, nei politiniai balsai, nei dar velniai žino kas.
Iš tų, kurias buvo galima rinktis šiemet, Andriaus daina buvo geriausia. Na, buvo dvi dainos – Gerai Gerai & Miss Sheep ir A. Pojavio. Iš tikrųjų aš labai dvejojau. Bet pamaniau, kad Andriaus charizma turi suveikti. Ir tai suveikė. Andrius su savo daina tikrai turi kažką magiško.
– Kokie Lietuvos šansai finale?
– Finale mes tikrai nebūsime paskutiniai. Tebūnie – treti nuo galo, bet tikrai ne paskutiniai ir ne priešpaskutiniai. Aš manau, kad mūsų daina tikrai nėra blogiausia ir nebus blogiausia tarp tų, kurios skambės šios „Eurovizijos“ finale.
Aš nemanau, kad mūsų daina gali nugalėti. Nemanau, kad ji gali patekt į penketuką, abejočiau tuo. O į dešimtuką – gal, jau nebūčiau labai nustebęs.
– Kas yra mūsų konkurentai iš tų, kurie į finalą pateko iš anksto, ir kurie ten pateko šiandien?
– Aš bijau, kad mes neturime konkurentų. Tai yra visos labai tradicinės „eurovizinės“ dainos. O konkurentais būtų galima vadinti atlikėjus, atliekančius alternatyvias dainas. A. Pojavio daina iš esmės yra poproko stiliaus, bet su tokiu gotikiniu kvapu, indie roko prieskoniu, dar bala žino kuo.
Mes konkurentų neturime, nes toliau jau – tas mainstream`inis rokas, Bonnie Tylor, kuris gali „kabinti“ visus savo vardu, ne tik daina... Ir yra visiškas popsas. Yra galbūt kiek subtilesnis italas ir t.t. Bet tokios stilistikos kaip Andriaus daina, konkurentų mes neturime.
– Jūs prognozavote, kad Lietuvos atstovas didesnio palaikymo „Eurovizijoje“ susilauks iš žiūrovų, ne iš ekspertų. Ar tai reiškia, kad jūs, kaip ekspertas, kritiškai vertinate A. Pojavio atlikimą?
– Aš, kaip ekspertas, labiau save sieju su tomis grupėmis, kurios pačios kuria, jų vokalistai patys dainuoja, kur ypač geras vokalas galbūt ir svarbu, bet ne tiek, kiek pati muzikos idėja. O tarp „Eurovizijos“ konkurso komisijos narių daug tokių, kurie patys yra vokalistai arba vokalo mokytojai, ir visi jie labai kreipia dėmesį būtent į dainavimą.
Manau, kad dainavimas nėra stiprioji Andriaus pusė. Galbūt stiprioji jo pusė – pati daina, kuri „kabina“, emocija, kurią jis perteikia, paties Andriaus charizma, bet ne vokalas. Nėra gerai paruošto vokalo, tad komisija galbūt ne tiek kreipė dėmesį į Andrių kaip žiūrovai, kurie „pagavo“ Andriaus charizmą. Taigi Andriaus pasirodymo stiprybe iki šiol laikau patį Andrių ir jo charizmą.
– Tai – mūsų koziris?
– Taip. Kitas koziris yra išskirtinumas. Kuomet yra daug atlikėjų, būtina išsiskirti. Nesvarbu kaip – kaip tik nori, bet svarbu išsiskirti. Kokia nors Moldova, pavyzdžiui, atsivežė bobutę. Ir niekas neatsimena tų moldovų, bet atsimena bobutę. Tai reiškia, jog yra svarbios detalės. Ir šiuo atveju mūsų išskirtinumas yra visiškas minimalizmas.
Mes atrodėme visiškai paprastai, be jokių fokusų, palyginus su tuo, ką darė prieš mus ir po mūsų. Tai sakykime, jog toks stovintis ramus vaizdas galėjo žmogui įsiminti. Pati daina nebloga, ritmas geras, žmogus jį gali jį įsidėmėti. Galėjo įsiminti ir vaikiną, kuris normaliai dainavo, o ne fokusus rodė, kaip prieš tai ir po to ėję pasirodymai. Ten – vien fokusai, šou, cirkas ir didžiuliai sukišti pinigai.
Galbūt ir Andriui buvo galima kažką pagalvoti. Manau, kad ir dėl finansų buvo pasirinktas toks paprastas ir ramus variantas. Bet ir pats Andrius nenorėjo atrodyti iššaukiančiai. Jo įvaizdis – toks mielas, fainas bičas.
– Kaip manote, gal „Eurovizijoje“ už dainą tapo svarbesnė atlikėjo charizma? LRT televizijos laidoje prisiminėte 2010-aisiais konkursą laimėjusią vokietę Leną, kuri nepasižymėjo įspūdingu vokalu, bet išsiskyrė charizma.
– Visos pasaulio žvaigždės yra velniškai charizmatiški žmonės. Charizma labai daug lemia. Televizijos ekrane matydamas charizmatišką žmogų, gali palinkti į jo pusę išsyk, jam dar nesudainavus.
Jeigu nesi charizmatiškas, nebūsi žvaigždė. Gali būti artojėlis, pritariantysis vokalistas, kas tik nori, bet niekada nebūsi priekyje. Šiųmetėje „Eurovizijoje“ daugelis atlikėjų yra charizmatiški. Visgi tai yra savo šalių nugalėtojai ir geriausios dainos.
Tiesa, šiemet vienas iš išskirtinių bruožų yra ir tas, kad dalyvauja kaip niekad daug atlikėjų, kurie buvo išsiųsti be jokio konkurso. Tiesiog prodiuseriai pasakydavo, ką išsiųsti. Bet šiaip ar taip, tie atlikėjai yra žinomi savose šalyse. Ir kai esi žvaigždė, tą charizmą turi.
Lenos charizma buvo ypatinga. Šiemet rusė yra charizmatiška, danė charizmatiška. O rusė ir puikiai dainuoja. Daina tokia, lyg ją būtum girdėjęs šimtą kartų, nors tai – nauja daina. Taip dažnai būdavo, kad „Eurovizijoje“ laimėdavo dainos, kurias, atrodo, jau žinai, nors iš tiesų girdi jas pirmą kartą.
– Kaip suprantu, daug šansų duodate Rusijos atstovei. Kas, jūsų nuomone, laimės šių metų „Euroviziją“?
– Man būtų sunku atsakyti. Aš sutinku, kad yra dainos favoritės, tokios kaip Danijos, Norvegijos, Rusijos, aš žinau, kad jos bus aukštai. Tačiau, ar laimės Danija, aš dar pasiginčyčiau. Galbūt Rusija, o galbūt Norvegija.
– O kam jūs pats šiemet atiduotumėte savo balsą, jei ne A.Pojaviui? Už ką šiemet balsuotumėte kaip paprastas klausytojas?
– Kaip žmogus, klausytojas, balsuočiau už kitame pusfinalyje pasirodysiančio vengrų atlikėjo ByAlex dainą „Kedvesem“. Ta daina man patiko, ji skambėjo ir „LRT Opus“ etery.
Man visada atrodė, kad vengrų kalba netinka nei roko, nei pop muzikai, jie šnypščia. O dainoje „Kedvesem“ mano ausiai vengrų kalba skamba taip gražiai, kad aš jos angliškai net neįsivaizduoju.
– Šiemet nemažai dainų skamba ne angliškai, o būtent nacionalinėmis kalbomis. Kuo dar ypatinga šiųmetė „Eurovizija“?
– Taip, ji ypatinga tuo, kad šiemet kaip niekada daug dainų nacionalinėmis kalbomis. Visi nutolo nuo anglų kalbos. Tuo ji šiek tiek skiriasi nuo ankstesnių „Eurovizijos“ konkursų.
Palyginus su pastarųjų metų „Eurovizijos“ konkursais, ji yra mažiausiai spalvinga, joje mažiausiai ryškių dainų. Iš anksto spėti, kas nugalės, yra sudėtinga, kadangi visos dainos yra tokios – nieko ir... Nieko ir tiek. Žodžiu, kažkokių išskirtinių bruožų šita „Eurovizija“ neturi ir, sakyčiau, ji yra palyginti pilka. Na, bent jau man taip atrodo. Ir ne tik man.
– Tai galbūt „Eurovizija“ išsisėmė?
– Ne, nemanau, nes su vaizdu – viskas gerai, šou vyksta. Galbūt šiemet buvo nederlingi metai, nežinau, bet muzikos prasme „Eurovizija“ iš tikrųjų šlubuoja. O šou kaip visuomet yra puikus.
Šiaip jau „Euroviziją“ galima mėgti, galima jos nemėgti, bet ta techninė šio renginio pusė, paties šou pusė, yra tikrai verta dėmesio. Visos televizijos technikos naujovės, kurios atsiranda, panaudojamos tų metų „Eurovizijoje“.
Pavyzdžiui, yra padaryta puiki „Eurovizijos“ scena. Galiu priminti, kad tą sceną, kuri buvo „Eurovizijoje“ Kijeve, nusipirko grupė „U2“ ir būtent toje scenoje darė savo pasaulinį turą. Iš tikrųjų „eurovizinė“ scena tam tikra prasme yra televizinės technikos stebuklas. Kas būna naujausia tais metais, būna panaudojama „Eurovizijai“. Tad, apibendrinant galima pasakyti, kad jeigu „Eurovizija“ ir išsisėmė, tai tik muzikos prasme.
– O kuo šių metų Lietuvos atstovas išsiskiria iš visų, kurie kada nors atstovavo mūsų šaliai? Galbūt jūsų jau minėtu alternatyvumu?
– Pati alternatyviausia mūsų daina buvo „Strazdas“, kuri buvo išsiųsta gerokai per anksti. O daina – fantastiška. Ir, mano supratimu, iki šios dienos jos dar neaplenkė nė viena kita – tai geriausia Lietuvos daina, kokią mes kada nors išsiuntėme, tik išsiuntėme ne laiku. Ji buvo be šou, ten buvo daug niuansų, bet pati daina buvo labai gera. „Skamp“ taip pat buvo alternatyvūs.
O apskritai iš tų, kurie atstovavo Lietuvai, A.Pojavis išsiskiria tuo, kad, kaip ir Aivaras, yra absoliučiai nepatyręs vaikinas. Ir jis labai rizikavo. Manau, kad prasimušęs į finalą, Andrius savo rankose įgyja daug tūzų.
– Mes dažnai esame kritiškai nusiteikę šaliai atstovaujančiųjų atžvilgiu. Visuomenės apklausos pirmojo pusfinalio dieną rodė, jog Lietuvos žmonės netikėjo A.Pojavio sėkme. Bet dabar, kai jam pasisekė, labai džiaugiamės. Kaip manote, kodėl taip yra?
– Mes apskritai mėgstame užsiimti saviplaka. Lietuviams visada daugelis dalykų atrodo blogai, ne tik muzika. Mes esame niurgzliai, matyt, dėl to, kad saulės gauname per mažai. Ir dar po žiemos esame neatsigavę. O kai pastaroji buvo ilga, tai mes esame ypač pikti.
Kai paskaitai komentarus internete, matai, kad rašo arba kompleksuoti, arba pikti žmonės, kurie tiesiog nieko teigiamo nemato. Yra didelė tikimybė, kad atlikėjas ar jo artimieji paskaitys atsiliepimus, tai geriau kaip tik palaikyti, net jei nepatinka daina. Po to gali išsidirbinėti, bet iš pradžių atlikėją reikia palaikyti. Ypač jauną – jam reikia suteikti pasitikėjimo savo jėgomis. O mūsų krašte yra atvirkščiai. Matyt, dėl to, kad mes lietuviai. Aš viską suvedu į saulės trūkumą.
– Esate sakęs, kad „Euroviziją“ sureikšminame per daug. Kaip jūs manote, ką šis reiškinys reiškia mums kaip tautai? Gal „Eurovizija“ Lietuvoje tapo tokia pat svarbi kaip krepšinis?
– Taip, aš manau, kad „Euroviziją“ galima drąsiai lyginti su krepšiniu. Iki 2001-ųjų vykdavo „Eurovizija“, bet ji nebuvo labai žiūrima. O nuo 2001-ųjų „Eurovizija“ buvo rimtai užsiimta. Aš manau, kad tai buvo geras visos komandos darbas. Kuomet mes išpopuliarinome „Euroviziją“, ji iš tikrųjų tapo vos ne krepšinio čempionatu.
Manau, visiems skauda, kad latviai, estai, ukrainiečiai nugalėjo, o mes niekaip nesugebam. Ir, matyt, to labai norisi.
Mūsų džiazmenai, pavyzdžiui, yra geresni nei latvių ar estų dėl to, kad mes turėjome gilią šios mokyklos tradiciją. Bet mūsų popso net negalima lyginti nei su estų, nei su latvių. Mes neturime raimondsų paulsų, neturime anne veskių ir pan. Dar nuo sovietinių laikų ten buvo labai stiprus popsas ir stiprios popso tradicijos. Apie 2002-aisiais „Eurovizijoje“ nugalėjusios latvių atlikėjos Marie N pasirodymą man teko kalbėtis su Laima Vaikule. Tai Laima teisingai sakė: ji parodė tai, ką aš jaunystėje darydavau – tai mano šou. Kai yra tradicijos, yra paprasčiau.
Lietuvoje popsas buvo restoraninis. Tik restoranščikai mes ir buvome. Ir dabar jau mūsų krašte atsiranda tokio normalaus, gero popso. Manau, kad anksčiau ar vėliau, jeigu dalyvaus patyrę atlikėjai... Bet jie kažkodėl pradėjo ignoruoti „Euroviziją“, tai tapo jaunųjų talentų konkursu. Tai nėra blogai, pažiūri bent jau į tuos jaunuosius talentus. Bet jeigu dalyvaus patyrusieji, kurie turės geležinius nervus ir gerą dainą, tai ir mes kada nors galime gerai pasirodyti „Eurovizijoje“.
