– Kaip atsidūrėte Ukrainoje?
2004 m. pavasarį vienas lietuvis leidėjas gyvenantis Kijeve ir turintis savo leidyklą pakvietė mane sukurti fotoalbumą apie šio miesto architektūrą. Iki revoliucijos buvo likęs pusmetis.
– 2004 m. turėjau progą 10 mėnesių gyventi Kijeve. Iš pirmo žvilgsnio tai buvo atsitiktinumas, tačiau pažiūrėjus iš laiko perspektyvos matai, kad tave per gyvenimą kažkas veda. 2004 m. pavasarį vienas lietuvis leidėjas, gyvenantis Kijeve ir turintis savo leidyklą, pakvietė mane sukurti fotoalbumą apie šio miesto architektūrą. Iki revoliucijos buvo likęs pusmetis.
Dirbau penkias savaites. Mano fotografijos patiko ir gavau kvietimą atvažiuoti rudenį, kai bus spalvingi lapai.
Kijevas pirmiausia yra medžių miestas. Atvykau spalio 1-ąją. Po kelių dienų po mano langais prasidėjo pirmasis mitingas, kai Viktoras Juščenka grįžo po apnuodijimo iš Austrijos.
Šeši tūkstančiai studentų susirinko Kijevo Podolės rajone. Supratau, kad toliau užsiimti architektūros fotografavimu būtų nerimta. Ėmiausi fotografuoti įvykius. Po mėnesio grįžau į Lietuvą, kur išbuvau iki Ukrainos prezidento rinkimų, kai išaiškėjo klastojimai ir tauta išėjo į gatves.
Man ėmė skambinti draugai iš Ukrainos ir kvietė grįžti. Atvažiavau ir toliau fotografavau.
Iki V.Jusčenkos inauguracijos ir Julijos Tymošenko paskyrimo premjere Ukrainoje buvau šešis kartus. Susipažinau su šimtais žmonių – dailininkų, menininkų, aktorių, režisierių, operatorių, dainininkų, muzikantų. Išmokau ukrainiečių kalbą.
Mes surengėme pirmąją pasaulyje fotografijų parodą apie Ukrainos revoliuciją. Ji vyko Aukščiausiojoje Radoje. Buvo aiškiai suprantama, koks milžiniškas dvasinis šios tautos potencialas. Atėjo jauni išsilavinę žmonės.
– Tai panašu į Lietuvos įvykius 1988-1990 metais?
Ukrainietis nėra vien tautybė. Tai savimonė.
– Oranžinė revoliucija buvo lyginama su Sąjūdžiu. Tačiau pabuvęs ten galiu pasakyti, kad tai nebuvo panašu. Ukrainos istorija yra Ukrainos istorija.
Pirmiesiems pakelti 3 milijonus žmonių buvo nuostabu. Tai sukėlė persilaužimą Sovietų Sąjungoje.
Ukrainoje beveik 50 milijonų. Tai kitas mastas, kita politinė realybė. Šis ukrainiečių pakilimas yra naujos ukrainiečių tautos gimimas.
Ukrainietis nėra vien tautybė. Tai savimonė. Šiandien ir Ukrainos totoriai, ir Ukrainos rusai sako: „Mes ukrainiečiai.“ Tai yra pilietybė, ryšys su tėvyne.
– Nauja Ukrainos tautinė savimonė gimsta karo lauke?
Rusija imasi ginklų, ji nebesiskaito su niekuo, bet tai yra dvesiančio žvėries kriokimas.
– Žuvusiųjų skaičius jau viršijo 2 tūkst. Šiuo metu vyksta imperijos agonija. Rusija imasi ginklų, ji nebesiskaito su niekuo, bet tai yra dvesiančio žvėries kriokimas. Jis pavojingas, jis šluoja gyvybes, bet nieko nepadarysi.
Europa per ilgai grasė pirštu. Principus reikia ginti kietai. To, ko nepadarė Europa, išsikovos pati Ukraina.
– Kada suvokėte, kad Maidanas gali pakeisti Ukrainą net labiau, nei prieš tai įvykusi Oranžinė revoliucija?
– 2013 m. lapkričio 30-osios 4 val. ryto ruošiausi važiuoti į Ukrainą. Belaukdamas bičiulio režisieriaus Petro Olaro gavau iš kito bičiulio Ukrainoje internetu atsiųstą tiesioginės transliacijos nuorodą. Pamačiau talžomus žmones.
Reikėjo rinktis, ar važiuoti ten, ar suglausti ausis ir likti sėdėti Vilniuje. Kijeve gyvena mano krikšto dukra, seni bičiuliai, sėdau į mašiną ir išvykau. Gruodžio 1-ąją jau dalyvavau 800 tūkst. žmonių eisenoje.
Maidane sakytos kalbos, buvo giedojamas Lietuvos himnas, surengta dailininko Rimanto Radišausko paveikslų paroda „Nepamirštų protėvių šešėliai“. Paveikslai buvo atspausdinti ant tentų ir iškabinti ant iš "Berkut" milicijos perimtos vandens patrankos. Su ta mašina ir paveikslais važinėjome po Maidaną.
– Kuo šiuo metu gyvena Ukraina?
Močiutės vekuoja stiklainiukus ir siunčia barščius į frontą. Moterys siuva aprėdus. Kažkas rašo eiles ir lanko sužeistuosius ligoninėse.
– Pavyzdžiui, ansamblio „Taruta“ vadovas, kuris lankėsi ir Lietuvoje, su bičiuliais lanko karinius dalinius ir muzikuoja kariams palaikydamas jų kovinę dvasią.
Vakar koncertas buvo surengtas užvakar išvaduotame miestelyje Luhansko srityje. Koncerto metu buvo girdėti šūvių garsai.
Visi gyvena suprasdami, kad turi prisidėti, kuo tik gali. Močiutės konservauoja stiklainiukus su barščiais ir siunčia į frontą. Moterys siuva aprėdus. Kažkas rašo eiles ir lanko sužeistuosius ligoninėse.
– Ar jaučiate, kad įvykiai Ukrainoje keičia ir lietuvių savimonę?
– Nuo 2004 m. grįžęs iš Ukrainos nerandu vietos Lietuvoje. Pas mus viskas vyksta labai sulėtintai, tarsi kažkokioje kūdroje. Mes tarsi tolstam nuo sovietinės sistemos, įstojome į Europos Sąjungą ir tai mus labai užliūliuoja. Esame pernelyg savimi patenkinti.
– Ar Lietuvoje įmanomas Ukrainos scenarijus? Tokių minčių nekilo prasidėjus žmonių žūčiai?
Per daug patyrėme pažeminimų, okupacijų, kad per paskutinius du dešimtmečius išsikovotus pasiekimus lengvai atiduotume.
– Man baisu nebuvo, nes mirties iš principo nebijau. Taip, Lietuvoje taip pat gali būti sudarytos žalių žmogeliukų brigados, tačiau aš tikiu, kad atėjo galas šiai sistemai.
Matau, kaip Rusijas kanalai transliuoja žmonių apklausas Maskvos gatvėse. Devyni iš dešimties yra pasiruošę važiuoti į frontą žudyti ukrainiečių, tačiau tikiu, kad vergovė nėra prigimtinė žmogaus būsena. Dievas tautas veda į laisvę.
Mes per daug patyrėme pažeminimų, okupacijų, dvasinių praradimų, kad per paskutinius du dešimtmečius išsikovotus pasiekimus lengvai atiduotume.
