– Jūs teigiate, kad Lietuvos ekonomika per artimiausius keletą metų augs maždaug trimis procentais, nors visos Europos Sąjungos augimas bus pusantro procento. Ar tai geros naujienos Lietuvai?
– Žinoma, juk ilgalaikis Lietuvos tikslas – kad pajamų lygis prilygtų Vakarų Europai: Vokietijai, Jungtinei Karalystei. Ir tie trys procentai – žingsnis į tą pusę. Žinoma, nuo 2000 m. iki 2008 m. augimas buvo daug spartesnis. Tačiau staigus kilimas ir kritimas parodė, kad galbūt tempas nebuvo tvarus ir sukėlė problemų, ekonomika staigiai susitraukė. Taigi trys–keturi procentai yra daugiau nei pasaulinis ekonomikos augimas, ir to rezultatas gali būti gerėjantys gyvenimo standartai, didesnis darbo užmokestis, o juk tai ir yra pagrindiniai šalies tikslai.
Reikia užsienio kompanijoms, kurios nori čia įžengti, suteikti tam tikrų kredito garantijų ir užtikrinti tai, ką tikrai vertina užsienio investuotojai – geros transporto jungtys, saugi ir pigi energija.
– Lietuvos pramonininkų konfederacija sako, kad vienas didžiausių iššūkių – pritraukti užsienio investicijas, nes jų lygis, priešingai nei kitų sričių, prieškrizinio lygio nepasiekė. Centrinėje ir Rytų Europoje pagal užsienio investicijas, kaip rodo tyrimai, pirmauja Lenkija ir Čekija. Ką Lietuvai daryti, kad jas prisivytų?
– Visiškai teisingai, tiesioginės užsienio investicijos yra būtinybė. Žvelgiant į Estiją, kurioje jų bene dvigubai daugiau nei Lietuvoje, akivaizdu, kad yra ką veikti: gerinti verslo aplinką, galbūt reikia daugiau regioninio bendradarbiavimo bandant pritraukti užsienio investuotojus, taip pat bendros Baltijos užsienio investicijų tarybos.
Be to, reikia užsienio kompanijoms, kurios nori čia įžengti, suteikti tam tikrų kredito garantijų ir užtikrinti tai, ką tikrai vertina užsienio investuotojai – geros transporto jungtys, saugi ir pigi energija. Jei šie du šios Vyriausybės strateginiai tikslai bus pasiekti, Lietuva išliks patraukli investuotojams.
– Šiandien kai kurie žmonės turi daug su euru susijusių baimių. Jūs savo pranešime kalbėjote apie tai, kad pirminės grėsmės bendrai Europos Sąjungos valiutai yra dingusios. Tad galbūt verta nuraminti žmones, kad milžiniško kainų šuolio nebus ir perkamoji galia per daug nekis? Kokios jūsų prognozės?
– Manau, įmanomas dalykas, kad kainos pakils, įvedus eurą. Kitose šalyse juk įmonės irgi dažniausiai apvalindavo kainas į didesnę pusę. Yra rizikos, kad ateityje infliacija Lietuvoje bus didesnė nei kitoje euro zonos dalyje – dabar taip nėra, kainos krenta.
Yra rizikos, kad ateityje infliacija Lietuvoje bus didesnė nei kitoje euro zonos dalyje – dabar taip nėra, kainos krenta.
O artimiausiu laiku matysime, kaip pajamos auga – nes juk ir energijos kainos turi kristi iš dalies dėl susitarimo su „Gazprom`u“, ir iš dalies dėl šaltinių diversifikavimo bei Suskystintųjų gamtinių dujų terminalo. Tačiau neleisti pakilti infliacijai yra labai svarbu, ir man atrodo, iš dalies Vyriausybė tą supranta ir toliau vykdys griežtą fiskalinę politiką. Taip pat svarbu išlaikyti įmonių konkurenciją ir produktyvumą, kad nesusitrauktų darbo rinka, nes tai galėtų reikšti staigų ir netvarų darbo užmokesčio augimą.
– Kalbant apie augimą, ar Lietuva ir toliau atsiliks nuo Estijos?
– Artimiausiu metu tikriausiai taip, tačiau nematau, kodėl Lietuva negalėtų tam tikrose srityse pasekti Estijos pavydžiu. Tarkim, tos sritys, kuriose intensyviai naudojamos žinios. Tai Estijos niša, į kurią galėtų įsitraukti ir Lietuva.
Manau, kad, apskritai kalbant, visos trys Baltijos šalys ir toliau eis Vakarų standartų keliu. Tai ilgalaikis procesas, ir, kalbant realistiškai, per artimiausius du dešimtmečius pajamos Lietuvoje vis dar bus žemesnės ir nominaliame, ir realiame lygyje, lyginant su Europos Sąjungos vidurkiu.
– Kalbėdamas apie pasaulio ekonomikos vaizdą, minite Rusiją ir Iraką kaip veiksnius, kurie gali neigiamai paveikti augimą. Tačiau kalbant apie Lietuvą, kaip Ukrainos krizė paveiks ekonomiką?
– Čia yra keli veiksniai. Pirmiausia, toks, kurį galima pavadinti teigiamu, – akivaizdus „užaštrinimas“ Briuseliui, kad būtina diversifikuoti energetinius išteklius. Kad Rusija energetikoje nėra patikima partnerė. Todėl bus daugiau fondų ir daugiau dėmesio bandant užtikrinti, kad šalys susietos tarpusavyje, kad yra tiekimo trasos, ir mes nesame „Gazprom`o“ malonėje.
Antra, sulėtėjimas Ukrainoje ir Rusijoje gali turėti neigiamų padarinių Lietuvai, nes juk Rusija išlieka svarbi prekybos partnerė. Nors didžioji to dalis – paslaugų sektoriuje, per transportą, o ne netiesioginį eksportą. Tačiau netolimoje ateityje Rusijos augimo sulėtėjimas gali turėti įtakos.
Kinijoje auga poreikis paslaugų, maisto, kitų prekių, ir Lietuva, man atrodo, čia turi privalumą, nes jos produktai suvokiami kaip „aukštesnės kokybės“.
Tikiuosi, jei politinė situacija stabilizuosis, kitąmet į Ukrainą turėtų grįžti šioks toks augimas, ir yra galimybė, kad jei institucinė aplinka gerės, šalies laukia geresnės perspektyvos. Tačiau reikia daug nuveikti, bus labai sunku, ir, tiesą sakant, kalbant apie Ukrainos perspektyvas, nesu labai optimistiškai nusiteikęs.
– Negaliu nepaklausi ir to, ką Pramonininkų konfederacijos 25-mečio minėjime pabrėžė bene kiekvienas ekspertas – Lietuvos būtinybė labiau integruotis į Azijos rinkas. Ką Lietuva turi daryti, norėdama labiau bendradarbiauti su Azijos šalimis?
– Vienas įdomus paminėtas dalykas – Kinijos besiplečianti vidurinė klasė. Kinijoje auga poreikis paslaugų, maisto, kitų prekių, ir Lietuva, man atrodo, čia turi privalumą, nes jos produktai suvokiami kaip „aukštesnės kokybės“, o buvimas Europos Sąjungoje yra tarsi dar vienas labai stiprus „prekės ženklas“.
Taigi tikrai yra daug galimybių eksportuotojams plėstis. O kalbant plačiau, auganti Kinija labai svarbu, ir ji vis intensyviau investicijų ieško užsienyje. Šiuo metu jos santaupos laikomos labai saugiuose ižduose Jungtinėse Valstijose, bet ji norės didesnio grįžtamojo pelno.
O tai reiškia – didesnių kapitalo investicijų užsienyje, taip pat ir „kylančiose Europos ekonomikose“ (jei galime vartoti tokį terminą), tarp kurių ir Baltijos šalys. Ir jei Lietuva gali save pristatyti kaip patrauklią žemų kainų, bet aukštų įgūdžių ekonomiką, kuri gali aptarnauti visą Europos Sąjungą, tai ji gali tapti labai patraukli Kinijos kompanijoms, siekiančioms patekti į Europos rinką. Todėl svarbu išlaikyti gerus įgūdžius, bet ir tobulinti transporto jungtis – tiesti geležinkelius tarp Baltijos šalių, naikinti tiesioginių skrydžių trūkumą.
– Klausantis ekspertų kalbų, tampa akivaizdu, kad Europos Sąjunga Kinijos augimu jau nebepralenks. Kiek tuomet truks, kol galėsim Europos Sąjungos ekonominį augimą vėl vadinti tvariu?
– Tai nuo daug ko priklauso. Ir pirmiausia reikia kelti klausimą: kaip greitai išsivysčiusios šalys apskritai auga? Per 30 metų, nuo šeštojo iki devintojo dešimtmečio, augimas buvo daug didesnis nei trys procentai.
Kad Europos Sąjunga veiktų kaip pinigų sąjunga, vis dar reikia daug institucinių reformų, vis dar, mano nuomone, neturime veikimo plano Bankų sąjungai.
Tačiau šalims, kurios arčiau ekonominių ir technologinių ribų, realistiškesnis vieno–dviejų procentų augimas. Svarbiausia, žinoma, kad augimas būtų tvarus ir viską apimantis. Ir krizė tai sutrukdė – padidėjo nelygybė, atsirado kartų skirtumų, galimybių skirtumų – tarp vyresnių žmonių, kurių gyvenimo kokybė nedaug, bet blogėjo, ir tarp jaunesnės kartos, kurios gyvenimo ir darbo galimybės dėl krizės tikrai suprastėjo. Nelygybė bus didžiulis iššūkis per artimiausius dešimtmečius.
Bet svarbu ne tik įgūdžiai, investicijos, technologijų plėtra – euro zonoje yra ir politinių iššūkių. Kad Europos Sąjunga veiktų kaip pinigų sąjunga, vis dar reikia daug institucinių reformų, vis dar, mano nuomone, neturime veikimo plano Bankų sąjungai, ir išlieka rizika, kad nelygumai tarp augimo tempų ir konkurencingumo sukels įtampą euro zonoje ir atskirs šalis, kaip nutiko 2008–2009 m.
