E. Solheimo įsitikinimu, kad būtų įveiktas skurdas tetrūksta tik vieningos politinės valios: „Jei stipriausi pasaulio politikai – pradedant Baracku Obama, Kinijos prezidentu ir baigiant Lietuvos bei kitų mažų šalių vadovais – nuspręs, kad nori įveikti skurdą, taip ir bus. Mes žinome, kaip tai padaryti, ir turime tam visus reikiamus resursus.“
– Jungtinės Tautos skelbia, kad skurdą pasaulyje pavyko sumažinti perpus, tačiau daugiau kaip milijardas žmonių vis dar priversti gyventi už dolerį ar dar mažiau per dieną. Kaip vertinate tokį skurdo mastą XXI amžiuje, kai mus supa išmaniausios technologijos, o žmonija, pasak statistikos, turtingesnė negu bet kada?
– Skurdas yra didžiulė gėda – jo neturėtų būti niekur pasaulyje. Mes žinome, kaip to pasiekti ir privalome padaryti tai kuo greičiau. Tačiau noriu pabrėžti, kad progresas šioje srityje yra didžiulis, tad žmonės, manantys, kad padėtis iš blogos tampa dar blogesnė, klysta. Dar niekada pasaulyje nebuvo tiek teritorijų, kur vyrauja taika. Vaikų mirtingumas sparčiai mažėja, o vien dėl pažangos, pasiektos per du pastaruosius dešimtmečius, išgelbėjamų vaikų skaičius prilygsta Lietuvos populiacijai.
Taigi progresas didžiulis, bet privalome stengtis dar labiau. Yra šalių, kurių sėkmė kovojant su skurdu stulbinama – tai daugiausia Azijos šalys ir Kinija, nors, pavyzdžiui, Pietų Korėjoje vidutinis gyventojas yra beveik keturis kartus turtingesnis, negu buvo 1950-aisiais. Tokiam žaibiškam kilimui reikalinga stipri valstybė, gyvybinga rinka, didelis dėmesys švietimui ir, žinoma, taika, nes vystymasis neįmanomas ten, kur vyksta pilietinis karas ir jaučiama agresija.
– Paminėjote Aziją. Profesorius Mohammadas Yunusas ir jo įsteigtas bankas „Garmeen Bank“ gavo Nobelio Taikos premiją už mikrokreditų programą, kuri padėjo sumažinti skurdą Bangladeše. Kokia jo sėkmės paslaptis ir kodėl tokios programos neįgyvendinamos visur?
– Tiesą sakant, aš esu geras M. Yunuso draugas ir buvau vienas iš siūliusiųjų jį nominuoti Nobeliui, nes esu tikras, kad jis šio apdovanojimo nusipelnė. Jo sėkmė susijusi su užsispyrimu. Jis buvo paprastas profesorius Dakos universitete, Bangladeše, kai kelios moterys paprašė jo paskolinti pinigų, kad galėtų pradėti smulkųjį verslą. Nuo tokių privačių paskolų viskas ir prasidėjo, o galiausiai virto didžiuliu banku, teikiančiu mažas paskolas žmonėms – daugiausia moterims, kad jos galėtų steigti mažas siuvyklas ar nusipirkti karvių.
Šie versliukai pamažu išsiplėtė, M. Yunusas šiandien turi vieną didžiausių bankų Bangladeše, o jo verslo partneris mobiliaisiais telefonais aprūpina beveik visus 160 milijonų šalies gyventojų, kad jie galėtų greitai susisiekti, sužinoti ryžių kainas rinkoje ar nusiųsti pinigų svetur dirbantiems artimiesiems. Progresas Bangladeše išties milžiniškas. Tai vieno žmogaus galimybių pavyzdys.
– O kodėl tokios programos neįgyvendinamos kitur pasaulyje?
– Nes kitose valstybėse tai suorganizuoti gerokai sunkiau, o mikrokreditai, nors ir labai svarbūs, nėra vienintelis atsakymas į skurdą. Svarbiausia sunkiai ir sumaniai dirbti, tačiau tiek pat svarbu suorganizuoti visuomenę taip, kad žmonės darbo vaisiais galėtų pasinaudoti.
Svarbiausia sunkiai ir sumaniai dirbti, tačiau tiek pat svarbu suorganizuoti visuomenę taip, kad žmonės darbo vaisiais galėtų pasinaudoti.
– Taip, tačiau milijardas skurstančių žmonių – vis dėlto didžiulis skaičius. Juolab kad žinome apie didžiulius kiekius išmetamo maisto. Kodėl mums nepavyksta tolygiau paskirstyti žemės resursų?
– Tai labai svarbus klausimas, nes iš tiesų moteriai Pietų Sudane, kurios vaikai miršta iš bado, nesvarbus pasaulinis gerovės vidurkis, ir paskutiniam milijardui varge likusių žmonių mes privalome užtikrinti tokią pačią gerovę, kokią pasiekė Amerika, Europa ir didelė dalis Azijos. Reikia grynųjų pinigų perskirstymo schemos, kad vargstantieji gautų juos į rankas. Jie patys geriausiai žino, kaip tuos pinigus panaudoti. Reikia mikrokreditų ir, žinoma, produktyvesnio, veiksmingesnio žemės ūkio, nes dauguma skurstančiųjų gyvena ne miestuose.
Sėkmės pavyzdžių gausu – kad ir Vietnamas. Dar paskutiniame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Vietnamas buvo vienas stambiausių grūdų importuotojų pasaulyje, o dabar yra antras didžiausias ryžių eksportuotojas. Tai pasiekta dėl gerų kelių, smulkių paskolų ūkininkams, žemdirbių mokymų ir paskatinimų investicijoms.
– Paminėjote Sudaną. Šiuo metu 38-ios iš 48-ių skurdžiausių valstybių yra Afrikoje, o Europa dažnai kaltinama dėl šios situacijos ir skatinama ją išspręsti. Ar sutinkate, kad Europai tenka ši atsakomybė ir kodėl?
– Europa savo laiku akivaizdžiai prisidėjo tiek prie prekybos vergais iš Afrikos, tiek prie Šaltojo karo, dėl kurio nukentėjo ir Afrika, ir jūsų Lietuva. Afrikoje tuo metu nebuvo vieno diktatoriaus, jie buvo remiami skirtingų vietinių blokų, tačiau žemynas paramos negavo nei iš Sovietų Sąjungos, nei iš Jungtinių Valstijų, nei kitų Vakarų šalių. Žodžiu, atsakomybės esama, tačiau manau, kad šias mintis reikia palikti praeičiai. Kai matai kenčiančius žmones, privalai jiems padėti, nes su tavimi elgsis taip, kaip tu elgiesi su kitais.
Kai matai kenčiančius žmones, privalai jiems padėti, nes su tavimi elgsis taip, kaip tu elgiesi su kitais.
– Tarptautinės pagalbos organizacijos dažnai kritikuojamos, kad tik labai maža dalis jų surenkamos paramos pasiekia tuos, kuriems ji buvo skirta. Kodėl taip nutinka ir ar to galima išvengti?
– Pilietinės visuomeninės organizacijos, kaip „Raudonasis Kryžius“, „Bažnyčios pagalba“ ar „Gelbėkite vaikus“, turi veikti kiek galima veiksmingiau, tačiau privalome suprasti, kad jos negali išvengti administracinių išlaidų – pinigų rinkimas taip pat kainuoja pinigus. Aišku, stengiamasi, kad kuo daugiau pinigų atitektų ne pačioms organizacijoms, o tiems, kuriems jų labiausiai reikia. Tokia padėtis visur – jei Lietuva nuspręstų paremti Moldovą, jai taip pat reikėtų pinigus kainuojančių žmonių.
– Ar galite pasakyti, kad žinote atsakymą, kaip įveikti skurdą?
– Manau, kad geriausias atsakymas yra švietimas – visos sėkmingiausios planetos visuomenės švietimą yra iškėlusios kaip prioritetą. Pažiūrėkime į Singapūrą, Pietų Korėją, Japoniją, Kiniją – jos sutelkė dėmesį į švietimą ir jų ekonomikos tapo vienos sėkmingiausių pasaulyje. Todėl švietimas, mano nuomone, yra pagrindas.
Be švietimo, reikia didinti ir žemės ūkio produktyvumą, padalyti vargstantiems pinigų. Aišku, taip pat svarbu ir nedaryti politinių klaidų – nei tokių, dėl kokių žlugo sovietinis modelis, nei visiško rinkos liberalizmo. Abu šie kraštutinumai turėtų likti istorijos paraštėse. Būtina stiprinti valstybes, kad jos gebėtų reguliuotų rinką.
– Užsiminėte apie Vietnamo ryžių eksportą. Kokia šios sėkmės istorijos paslaptis? Ar žinote daugiau panašių pavyzdžių?
– Vietnamą galime laikyti didžiulės sėkmės istorija dėl švietimo – vargingi penkiolikmečiai vietnamiečiai pasiekia daug geresnių rezultatų mokykloje, negu jų bendraamžiai Norvegijoje, kuri yra viena iš turtingiausių valstybių pasaulyje. Tai neabejotinai susiję su tuo, kad švietimą jie išsikėlę kaip prioritetą ir bando mokytojais įdarbinti pačius geriausius žmones. Jų visuomenė įkvepia, nes tėvai labai stengiasi dėl vaikų pažangos, o mes Vakaruose šiuo klausimu neretai pritingime.
Jų visuomenė įkvepia, nes tėvai labai stengiasi dėl vaikų pažangos, o mes Vakaruose šiuo klausimu neretai pritingime.
Sėkmės istorijų yra ir daugiau. Iš Afrikos paminėčiau Etiopiją ir Ruandą. Ta pati Turkija savo bendrąjį vidaus produktą per paskutinį dešimtmetį patrigubino, o Lotynų Amerikoje skurdas buvo radikaliai sumažintas Brazilijoje, Ekvadore ir Peru. Tai padaryti pavyko daugiausia dėl tikslingos politikos.
– Ar tikite, kad įmanoma įveikti skurdą visame pasaulyje ir kokie turėtų būti mūsų veiksmai, kad to pasiektume?
– Tai daugiausia politinės valios klausimas. Jei stipriausi pasaulio politikai – pradedant Baracku Obama, Kinijos prezidentu ir baigiant Lietuvos bei kitų mažų šalių vadovais – nuspręs, kad nori įveikti skurdą, taip ir bus. Mes žinome, kaip tai padaryti, ir turime tam visus reikiamus resursus. Pasaulyje tikrai netrūksta pinigų – kartais investuotojai net nebežino, kur juos dėti. Reikia kryptingos politikos, pastangų, kad žmonių veikla kuo mažiau kenktų klimatui, ir susitelkimo sprendžiant silpniausių bei vargingiausių žmonių problemas.
