– Ne viename interviu esate minėjęs, kad jūsų tėvai ilgą laiką dirbo Kauno muzikiniame teatre, jame prabėgo ir jūsų vaikystė. Neseniai išleidote knygą „Kartą operoje“, kur veiksmas taip pat sukasi teatro, operos užkulisiuose. Kodėl Herkus Kunčius nusprendė tapti rašytoju, o ne teatro aktoriumi, režisieriumi ar dainininku?
– Tiesiog taip susiklostė, nes niekada nesiejau savęs su teatru. Neįsivaizdavau savęs scenoje. Vaikystėje teko būti statistu spektakliuose. Už vaidmenį gaudavau 1 rublį 60 kapeikų, kitaip sakant, labai praturtėdavau. Ypač jei per mėnesį būdavo trys ar keturi spektakliai. Premjeros dar daugiau pridėdavo.
Bet didelio potraukio atsidurti scenoje neturėjau. Pradėjus rašyti teko padirbėti ir su pjesėmis, tai ryšys su teatru visiškai nenutrūko. „Kartą operoje“ atsirado logiškai. Jau senokai planavau parašyti teatrui, operai skirtą knygą, kuri būtų ir suaugusiam, ir vaikui, būtų teatro užkulisių ir intrigų.
– Ar sprendimas rašyti knygą, kuri tiktų ir vaikams, ir suaugusiems buvo planuotas? Skaitę ankstesnes jūsų knygas turėjo šiek tiek nustebti dėl tematikos pasikeitimo.
– Tai nėra pirma mano vaikams skirta knyga. Buvo ir „Virtuvės tarakono nuotykiai“, yra rašytos ir pjesės vaikams ir paaugliams. Su Alvydu Šlepiku kurtas „Dviejų karalysčių kaimas“, buvo ir jaunimui skirtas „45 minutės pagal Goldingą“. Taigi nėra nieko ypatingo. Rašytojas profesionalas gali ir turi pereiti iš vienos srities į kitą, keisti žanrus. Tai ir įdomu, ir savotiška terapija. Taip pailsi nuo romaną rašant apsėdusių demonų.
– Praėję metai buvo jums produktyvūs ir sėkmingi. Išleistos trys knygos, jūsų apsakymas „Belovežas“ pateko į geriausios Europos prozos antologiją.
Ar kaip rašytojas jaučiatės subrendęs?
– Vis dar bręstu. Visada galvoju, kad kita knyga bus brandesnė. Jei to nebūtų, turbūt nieko ir nebeišeitų parašyti.
– Čekų rašytojas Milanas Kundera yra minėjęs, kad net ir daug šaukdami apie tai, kad norime pakeisti ateitį, iš tiesų esame labai prisirišę prie praeities, kuri mus provokuoja ir verčia apmąstyti. Žmonės nori tapti ateities architektais tik tam, kad pakeistų praeitį.
Tiek A.Šlepikas, tiek Sigitas Parulskis, tiek jūs nevengiate praeities tematikos. Praeities kontekstas svarbus ir jūsų naujausioje knygoje „Dervišas iš Kauno“. Šis praeities apmąstymas – lietuviškos literatūros tendencija, kartos bruožas ar tiesiog atsitiktinumas?
– Man tai nėra susiję su kažkokia mada. Jau anksčiau esu parašęs apsakymų rinkinį „Išduoti, išsižadėti, apšmeižti“, kur būtent yra liečiama praeities ir dabarties tematika. Man svarbus tas dalykas, kad aš 25 metus gyvenau sovietinėje sistemoje, o dabar 25 metus gyvenu laisvoje Lietuvoje, kur įvyko įvairios transformacijos, sąmonės lūžiai.
Nepriklausomoje Lietuvoje gimę vaikai net negali įsivaizduoti, kokios buvo aplinkybės. Gyvenome aksominėje šizofrenijoje, kuri iš dabarties taško žiūrint sunkiai suvokiama.
Man įdomu, kokius pokyčius jie paliko žmogaus elgsenoje, mąstysenoje, kaip mutuoja prisiminimai, praeities suvokimas. Kiek jis virsta nuskausminančiu dalyku, kiek laikui bėgant atsiranda juodų dėmių, kurios trukdo suvokti dabartį.
Socialistinė ir komunistinė praeitis man įdomi, nes gyvenome siurrealistiniame pasaulyje.
Nepriklausomoje Lietuvoje gimę vaikai net negali įsivaizduoti, kokios buvo aplinkybės. Gyvenome aksominėje šizofrenijoje, kuri iš dabarties taško žiūrint sunkiai suvokiama – kaip žmogus turėjo gyventi, prisitaikyti.
Būtinai turime reflektuoti praeitį, nes mes esame ta karta, kuri susidūrė su ja ir dabar gali pažvelgti iš perspektyvos.
– Jūsų knygos puikiai suprantamos žmonėms, gyvenusiems sovietinėje realybėje, bet ar lengva suvokti jų tematiką ir problemas vakariečiams, nepatyrusiems komunizmo absurdo?
– Žinoma, kad jie žiūri į tai, kaip į siurrealizmą, nors aprašomi dalykai yra visiškai realūs ir nenukabinti iš dangaus. Natūralu, kad suvokimas yra kitoks, nes ir aš, pirmą kartą skaitydamas Vakarų autoriaus knygą ar tekstą, jaučiu, kad kai kuri problematika yra visiškai svetima.
Suprantu, kad kokiam vakariečiui sovietinė realybė irgi gali būti neįdomi. Kaip ir karas Ukrainoje gali būti neįdomus. Bet mes turime nemažą regioninės literatūros plotą, kuriame ir čekai, ir vengrai, rytuose gyvenę vokiečiai, lenkai… Ta mūsų grupė yra didelė. Ir man įdomu skaityti kitų regiono rašytojų knygas, kuriose aprašomos lokalinės situacijos.
– Jūsų proza šiurpina konservatyvesnius skaitytojus, reikalaujančius, kad rašytojas rašytų tik apie gražius dalykus. Vienas puikių pavyzdžių – „Pijoko chrestomatija“, kuri sulaukė jautresnių skaitytojų pasipiktinimo. Kodėl H.Kunčius nerašo apie gražius dalykus, neugdo savo skaitytojo estetinio pojūčio?
– Kalbant apie „Pijoko chrestomatiją“ – tai buvo seniai ir netiesa. Galbūt dabar nerašyčiau tokios knygos, nes šiuo metu man tai tikrai nėra įdomi tema. Net nekalbant apie „Pijoko chrestomatiją“, aš laikausi pozicijos, kad turi rašyti tai, ką žinau, o ne tai, ką sugalvoju.
Kapstytis po jausmus man nėra įdomu. Daug smagiau tyrinėti istorines, politines realijas, totalitarizmą, kuriame žmogus patenka į sudėtingas sąlygas, bando jose išgyventi. O ta realybė ne visada būna tokia maloni, kokios norėtume. Kai rašai romaną, nemanai, kad jį skaitys koks mokytojas, kad kažkam patiks ar nepatiks.
– Bandėte įsivaizduoti, koks yra H.Kunčiaus knygų skaitytojas? Kokie žmonės nuolat ateina į susitikimus, tampa pažįstamais veidais?
– Manau, kad tai istorikai, dailininkai, išsilavinę žmonės – ta terpė, kurioje aš gyvenu. Lietuvoje nėra daug skaitytojų, tad ir įvairovės ne tiek daug.
– „Knygų mugėje“ vėl bus pilna prie knygų besibraunančių žmonių. Lyg ir būtų galima teigti, kad knyga išlaiko savo populiarumą, bet akivaizdu, kad skaitymo procesas kinta – žmonėms vis sunkiau koncentruoti dėmesį, įveikti rimtesnį romaną. Ar rašytojas nesusiduria su problema, ieškodamas, kaip išlaikyti skaitytojo dėmesį?
– Be jokios abejonės. Laikas kur kas greitesnis. Įsigyti knygą ir rasti jai laiko yra sudėtinga. Keičiasi ir pats rašymo pobūdis. Tiesa, skaitymas ir rašymas man neatrodo tiesiog savaiminis procesas.
Gal nuskambės patetiškai, bet tai man ir savotiško ženklo istorijoje palikimas. Kad žmonės po trisdešimties ar keturiasdešimties metų galėtų susidaryti vaizdą, kokiame pasaulyje mes gyvenome.
– Panašu, kad ilgą laiką gyvavusi tradicija, kurioje buvo įsivaizduojama, jog knygos, rašytojų mintys keičia pasaulį, vis labiau nyksta. Ar turite iliuzijų, kad jūsų istorinės ar politinės idėjos pakeis tikrovę?
– Niekada nežinai. Žinoma, aš mesianizmu netikiu. Bet kai pasaulis taip greitai keičiasi, tai negali žinoti – galbūt ir vėl grįšime į tą pačią vietą. Gali būti, kad pasikeitus politinėms aplinkybėms ar iškilus kažkokioms grėsmėms, tas rašytojo vaidmuo gali tapti svarbesnis.
Prisimenu mano labai mylimą austrų rašytoją Robertą Musilį ir jo fundamentalų romaną „Žmogus be savybių“, kur visa problematika, žlungant Austrijos-Vengrijos imperijai, sukosi apie tai, kaip žmonės bando surasti vienijančią idėją.
Austrija-Vengrija nesurado tos idėjos ir žlugo. Galbūt kažkada, byrant sistemai knygoje pavyks rasti tą idėją, kuri suvienytų.
Vėl grįžtame į situaciją, kuri buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai rašytojai susipyko tautiniu pagrindu – prancūzas su vokiečiu, austras su prancūzu ir taip toliau.
– Ar egzistuoja Rytų Europos rašytojus vienijančių idėjų? Galbūt bendros tapatybės paieškos pastangos?
– Savaime suprantama, kad vienijančių idėjų yra. Jos fundamentalios – žodžio, žmogaus, kalbos laisvė.
Tiesa, jei ieškosime vienybės Ukrainos įvykių kontekste – jos nebus. Visi gana stipriai persipyko.
Vėl grįžtame į situaciją, kuri buvo prieš Pirmąjį pasaulinį karą, kai rašytojai susipyko tautiniu pagrindu – prancūzas su vokiečiu, austras su prancūzu ir taip toliau. Šitą tendenciją aš stebiu ir dabar. Rusijoje tvyro didžiulė priešprieša net tarp pačių rusų rašytojų.
– Ar dar verta vaizduoti, kad menininkas gali likti apolitiškas? Jūs pats netiesiogiai kritikavote kai kuriuos menininkus dėl jų Kremliui prielankios pozicijos.
– Man nepatinka infantilios, nebrandžios pozicijos. Visada egzistuoja pilietinė atsakomybė, nes jei eini į viešumą nebūdamas politiku, bet atstovauji kažkokiai pozicijai, būdamas dailininkas ar režisierius, tai privalai išlaikyti moralinį stuburą, parodyti savo vertybes.
– Retai matome, kad rašytojai dalyvautų politinėse diskusijose, išsakytų savo nuomonę valstybės klausimais. Ar tai sąmoningas atsiskyrimas nuo politinio dalyvavimo ar menininkų pilietiškumo trūkumas?
– Tokia yra Lietuvos realybė. Kai kurie gal norėtų sureikšminti rašytojo amatą, kad būtų taip, kaip buvo prieš trisdešimt metų, kai dar nešiodavo ant rankų, dėdavo ant galvos vainikus. Laikas pasikeitė. To nebereikia.
Jei tave ir kviestų į politinę diskusiją, tu privalai turėti kompetenciją, sugebėti kažką atsakyti, turėti aiškias pažiūras, kriterijus. Tam reikia ne tik stebėti pasaulį, bet ir rimtai pasiruošti.
– Kokie yra artimiausi jūsų tikslai? Gauti nacionalinę premiją, patekti į vadovėlius, parašyti epinį veikalą?
– Aš sau keliu mažus tikslus. Nuo knygos prie knygos. Dabar yra susidėliojusi tokia knyga „Pramanytos šalies pasakos“.
Tai yra knyga, skirta Lietuvai kaip fikcijai. Tos kalbos apie lietuviškumą, valstybę nėra blogai, jei mes nereflektuosime, tai ir nesukursime naujų prasmių. Jei nesidomėsime savimi, tai nedidelė tikimybė, kad ir koks Senegalo gyventojas susidomės Lietuva.
