Knygos autoriaus susitikimas su kviestiniais svečiais rugsėjo 25 d. įvyko Lietuvos edukologijos universitete, – aukštojoje mokykloje, kurioje ilgus metus dėstytoju dirbo ir pats A.Klimkevičius. Pasveikinti garbaus trenerio susirinko būrys žymių asmenybių. Vieni scenoje dalijosi prisiminimais, kiti padėkos žodžius tarė eilėmis ar fortepijono garsais. Progos įteikti šventės kaltininkui istorinę Lietuvos vėliavą nepraleido ir futbolo kamuolį paspardantis krašto apsaugos ministras Juozas Olekas.
„Naujas leidinys apie sportą – šventė visuomenei. Tikiu, kad Lietuvos futbolas pakils į reikiamą vietą. Ateityje matysime pilnus stadionus. Ir tai bus didis A.Klimkevičiaus nuopelnas. Nes šis žmogus neleidžia užmiršti praeities šlovės“, – teigė J.Olekas.
Žinomo verslininko Giedriaus Klimkevičiaus tėvą sveikino ir Kūno kultūros bei sporto departamento generalinis direktorius Edis Urbanavičius: „Džiaugiuosi, jog gerbiamas Algirdas rado jėgų, sveikatos bei entuziazmo sudėti dalį futbolo istorijos į knygą. Tai svarbi dalis, nes tai – pradžių pradžia. Jei turime geras šaknis, turime ir perspektyvą ateičiai.“
Jei turime geras šaknis, turime ir perspektyvą ateičiai.
O štai futbolo treneris Vytautas Jančiauskas privertė visus šventės svečius atsistoti ir pagerbti knygos autorių garsiais plojimais. Pasak jo, A.Klimkevičius prie savo kūrinio diena iš dienos, aukodamas sveikatą, plušo penkerius metus.
Buvęs Lietuvos rinktinės treneris Benjaminas Zelkevičius prisipažino, jog A.Klimkevičius – jo pirmasis futbolo treneris. Benjaminas pasidalijo prisiminimais, kaip juos, legendinius žaidėjus, oro uoste pasitikdavo tūkstančiai gerbėjų.
Pristatymo metu scenoje pasirodė ir knygos viršelio herojus – kadaise buvęs vartininku Romas Biliūnas: „Jie (daugelis leidinio herojų – aut. past.) išėjo, mes išeisim, bet ši knyga liks.“
Vėliau tarp svečių kilo diskusija dėl dabartinės futbolo padėties. Svarstyta, kodėl policininkai, gydytojai, mokytojai sugeba piketuoti, kelti streikus, o nepatenkinti Lietuvos futbolo rinktinės žaidimu bei Lietuvos futbolo federacijos (LFF) veikla, – ne.
Po pristatymo pabaigoje ilgai trukusios autografų dalybos, knygos autorius A.Klimkevičius sutiko atsakyti į keletą 15min.lt užduotų klausimų.
– „Lietuvos futbolo istorija. Žmonės. 1911–1990 m.“ – 700 puslapių, menančių ryškiausius įvykius Lietuvos futbole. Aprašėte per 200 asmenybių, iš kurių trys – moterys. Kiek vis dėlto trukote prie šio kūrinio? Ir ką jis jums reiškia?
Šią knygą rašiau visą savo gyvenimą.
– Šią knygą rašiau visą savo gyvenimą. Joje užfiksuoti veidai kelia tokius prisiminimus! Su vienais kartu džiaugėmės pergalėmis, su kitais – liūdėjome.
Svarbu prisiminti tuos futbolo vedlius, kurių jau nebėra. Prisiminti 1911 m., kuomet karininkai sukūrė dvi pirmąsias Lietuvos futbolo komandas: „Geltonąjį ir mėlynąjį erelius“. Pirmąsias tarpvalstybines rungtynes, kuomet 1923 m. pralaimėjome Estijai 0:5. 1922 m. išleistą pirmąjį Lietuvos sporto žurnalą. Gėda, kad šiandien neturime jokio leidinio, skirto futbolui.
1924 m. Paryžiuje įvyko Lietuvos rinktinės debiutas olimpinėse žaidynėse. Knygoje aprašau tai, kaip žaidėjai paskutinę naktį prieš pirmąjį mačą praleido dar traukinyje, nes vokiečiai nenorėjo leisti pravažiuoti. Kaip apsižiūrėję Lietuvos futbolininkai suprato neturintys kamuolio. Tačiau svarbiausia, jog netrūko dešrų ir duonos. Liūdna mūsų olimpiečiams buvo pradžių pradžia – šveicarams pralaimėta 0:9.
Leidinyje taip pat galima sužinoti, kokiomis sąlygomis žaidė mūsų protėviai, kaip, panašus į pašiūrę, atrodė Kauno sporto mokyklos pagrindinis mokytojų kabinetas, kaip stadionus atstodavo karvių ganyklos, o rungtynių metu tekdavo murkdytis balose iki nariukų.
– Kodėl pasirinkote būtent tokius metus: 1911–1990 m.? Ar bus istorijos tęsinys?
Gaila, bet dabartinė Lietuvos futbolo rinktinė yra priskiriama trečiajam ešelonui. Jau pasiekėme gamyklinių, fabrikų komandų lygį.
– O kokia tai istorija? Jos nėra. Tas turtas, kurį susikrovėme iki paskutinio praėjusio šimtmečio dešimtmečio, buvo iššvaistytas per pastaruosius 25 metus. Gaila, bet dabartinė Lietuvos futbolo rinktinė yra priskiriama trečiajam ešelonui. Ritamės žemyn. Jau pasiekėme gamyklinių, fabrikų komandų lygį. Tolimesnės istorijos tiesiog nėra.
– Knygos pristatymo metu buvęs Lietuvos futbolo rinktinės treneris Algimantas Liubinskas paklausė jūsų, ar manote, jog šiuo metu mūsų šalyje – dvi futbolo federacijos? Nesutarimų futbolo bendruomenėje išties nemažai. Kas kaltas dėl prastos šiandienos situacijos?
Griekas, baisus griekas. Krapštomės 3-ioje lygoje.
– Susiskaldymas yra. Pažiūrėkite, niekas iš LFF neatėjo į knygos pristatymą, nors buvo kviesti. Jie boikotavo šį renginį. Baimė persekioja mus. Nėra demokratijos. Nėra ir susitelkimo, vienybės, kuri buvo sovietmečiu. Tuomet žinojome, dėl ko dirbame, – dėl rinktinės. O dabar? Griekas, baisus griekas. Krapštomės 3-ioje lygoje.
– Kažkada nugalėdavome Kijevo „Dinamo“ ukrainiečių stadione, pasaulinėje universiadoje skynėme pergales. O dabar vos įveikiame nykštukines valstybes, tokias kaip San Marinas. Mūsų futbolas serga? Koks būtų priešnuodis?
– Matau šviesą tunelio gale. Tereikia susirinkti į konferenciją, visai bendruomenei aptarti situaciją, paanalizuoti, ką daryti toliau. Reikia viską keisti nuo pagrindų. Ir pirmiausia – pašalinti dabartinę LFF valdžią. Jaunimas, tik jis gali kažką pakeisti. Geriau prarasti 3–5 metus, bet turėti ateityje tai, ką turėjome sovietmečiu.
Reikia viską keisti nuo pagrindų. Ir pirmiausia – pašalinti dabartinę LFF valdžią.
– Daugelis mano, jog šiais laikais Lietuvoje tiesiog nebėra talentingų vaikų.
– Visiška netiesa. Lietuvių tauta – talentinga. Tiesiog tų vaikų mes nebemokame treniruoti. Stinga organizacinių sugebėjimų juos parodyti, atskleisti jų gabumus.
– O ką patartumėte jaunam futbolininkui, kuris šiandien stokoja autoritetų, nemato gražaus nacionalinės rinktinės, į kurią anksčiau svajodavo patekti visi, žaidimo?
– Tikėjimo. Ryžto. Nerūkyti. Negerti. Mankštintis. Manote, tai paprasta? Šiais laikais tikrai ne.
– Pats išugdėte ne vieną sporto meistrą. Jūsų auklėtinių sąraše – vienas kitas Lietuvos nacionalinės rinktinės strategas. Kodėl trenerio karjerą baigėte taip anksti?
Tuo metu, 8-ajame dešimtmetyje, po mano pamatais ėmė knistis vienas žmogus.
– Suveikė moralės principai. Tuo metu, 8-ajame dešimtmetyje, po mano pamatais ėmė knistis vienas žmogus. Labai norėjo užimti mano vietą. Leidau. Tad 1976 m. kelias iš futbolo pasuko į aukštojo mokslo ministeriją. Ėmiau dėstytojauti.
– Prisiminimų, kai dar buvote treneris, tikriausiai apstu. Papasakokite kokią įsimintiną istoriją.
– Linksmiausia būdavo suvaldyti studentų auklėtinių komandą. Vykome į Lenkiją. Apsistojome viešbutyje. Ten mano ekipos jaunieji žaidėjai leido laiką spintose. Užeinu patikrinti į kambarį, o jie lenda vienas po kito iš tų spintų. Supratot, apie ką aš.
Buvo vargo. Kitą kartą Palangoje nusprendžiau nubausti linksmybių iniciatorių, – pašalinau iš stovyklos. Norėjau pamokyti kitus. Vėliau paaiškėjo, kad jį dėl to išmetė iš instituto. Jo tėvas buvo karininkas. Tokia svarbi tuomet buvo drausmė. Tokia didelė tuomet buvo sporto įtaka. Iki šiol dėl to nesmagiai jaučiuosi. Bet tas vaikis sakosi atleidęs jau seniai.
Rašysiu knygą apie sovietmečio Lietuvos futbolą.
– Galvoje tikriausiai sukasi nauji projektai?
– Rašysiu knygą apie sovietmečio Lietuvos futbolą. Didžiausią dėmesį skirsiu rajonų futbolo istorijai. Pavyzdžiui, labai įdomi ji klostėsi Gargžduose.