Prasidėjus konfliktui su Ukraina, Rusijai pradėtos taikyti sankcijos, bet po kelių mėnesių jos nustos galioti ir nežinia, ar bus pratęstos, net jei Krymas nebegrįš Ukrainai. Kaip tuomet reikėtų paaiškinti žmonėms, kodėl pusiasalio okupacija anksčiau buvo blogas dalykas, o dabar nebe? – retoriškai klausia politikas.
Lietuvos politikas neseniai buvo paskirtas pagrindiniu ataskaitos apie ES ir Rusijos santykius Ukrainos krizės fone rengėju. Europos Parlamento (EP) Užsienio reikalų komiteto nurodymu rengiamoje ataskaitoje bus įvertinta dabartinė ES ir Rusijos santykių padėtis įvairiose srityse – politinėje, ekonominėje, energetikos ir pan. Taip pat laukiama rekomendacijų dėl tolesnio bendravimo su Rusija. Parengtą dokumentą turės patvirtinti Europarlamentas, taigi jis bus viso EP nuomonė apie santykių ateitį, politinė linija ir Europos Komisijai.
– Ką ketinate paskelbti ataskaitoje? – portalas 15min.lt pasiteiravo europarlamentaro. – Parlamente kalbama, kad tai bus vienas sudėtingiausių raportų, kuriuos šiuo metu gali kas nors rašyti.
– Kiekvieną dieną kažkas keičiasi. Pažiūrėkite, kokios vien šiandien antraštės, kas vyksta. Rusija iš esmės darosi nebemoki valstybė, palūkanos pakeltos iki 17 proc., vartojimas stoja. Labai sudėtinga prognozuoti kitus žingsnius. Galutinė raporto pridavimo data – kitų metų gegužės pabaiga. Jei vien dabar kasdien turime naujienų, kurios lemia Rusijos veiksmus, ką ji gali daryti kaip valstybė, įsivaizduokite, kiek dalykų gali pasikeisti iki to laiko. Rusijos įmonės kitąmet turi grąžinti bene 138 mlrd. dolerių užsienio paskolų. Kas laukia jos ekonomikos kitais metais? Tai lemia ir kitą dalyką – pagrindinis kolegų iš Europarlamento, su kuriais susitinku kiekvieną dieną diskutuoti apie raportą, prašymas – taip, dabar yra sudėtinga situacija, bet uždavinys yra „žiūrėti po“. Kaip sakoma, look beyond (angl. žiūrėk toliau, perspektyvoje).
Rusijos įmonės kitąmet turi grąžinti bene 138 mlrd. dolerių užsienio paskolų. Kas laukia jos ekonomikos kitais metais?
Taigi braukiame ribą – Rusija atsidūrė kryžkelėje. ES nėra palikusi uždarytų durų. Dabar esminis yra Rusijos apsisprendimas. Akivaizdu, kad sankcijos veikia. Prisidėjęs naftos kainos kritimas visiškai žlugdo Rusijos ekonomiką. Rusijai atėjo kritinio pasirinkimo metas – kokiu keliu ji toliau eis. Vienas kelias – visai neblogas. Rusijai yra aiškus planas, ką ji gali padaryti. Manau, kad ES bus nemažai valstybių narių ir politikų, kurie galės nubraukti nuodėmes ir sėsti prie stalo. Kitas kelias – jei Rusija vis dėlto nesupranta, kad ji pati save įvėlė į visą šitą košę ir toliau eskaluoja konfliktą, nepaisydama visų sankcijų ir jai pačiai kylančios grėsmės, manau, kitas kelias yra, jog Europa griežtins sankcijas, toliau suks varžtus, kad Rusija galų gale susivoktų.
Raportas turi kalbėti apie tuos kelius, kuriais Rusija gali eiti. ES šiandien turi didesnę laisvę pasirinkti. Esu susikūręs tokią metaforą, kaip įsivaizduoju ligšiolinius ES ir Rusijos santykius. ES buvo labai patikėjusi savo transformacine galia. Tai matėme pastarųjų plėtrų atveju, įskaitant ir nare tapusią Lietuvą, tikėjomės Rytų partnerystės valstybių transformacijos ir, aišku, Rusijos. Pakviesime ją, pasodinsime prie stalo ir ji transformuosis. Galbūt ne greitai – per penketą, dešimt metų. Pamatėme priešingą efektą – ne ES transformuoja Rusiją, o ji pradeda transformuoti mus. Vienas geriausiai tai iliustruojančių pavyzdžių – prieš keletą savaičių paskelbta informacija, kad rusų bankai finansuoja Prancūzijos nacionalistų partiją.
Ne ES transformuoja Rusiją, o ji pradeda transformuoti mus. Vienas geriausiai tai iliustruojančių pavyzdžių – prieš keletą savaičių paskelbta informacija, kad rusų bankai finansuoja Prancūzijos nacionalistų partiją.
Rusija šiandien keičia senųjų ES valstybių politinį žemėlapį. O dar pagalvojus, kad Marine Le Pen laimėjo partijos – populiariausios valstybėje – rinkimus, o 2017 metais planuoja dalyvauti prezidento rinkimuose, klausimas, kam sėkmingesnė buvo transformacijos politika. Yra daugybė kitų dalykų – Rusijos investicijos senosiose Europos sostinėse, veikiančios politinį gyvenimą, energetinė jėga, kuri privertė ir Vokietijos politikus tapti Rusijos, o ne ES lobistais, interesų gynėjais. Pastaruosius 15 metų vyko įdomus pasivažinėjimas, kuris atrodė kontroliuojamas, o dabar atrodo, kad nebe visai. Turėjome tai pamatyti dar 2008 metais, kai Rusija okupavo Osetiją.
Bet tada kažkodėl atrodė, kad dar ir tą galime po kilimu pašluoti, nekreipti dėmesio. Dabar jau nebėra kaip nekreipti dėmesio, Europai atėjo pabudimo metas. Raportas turėtų kalbėti apie teisės viršenybės principą. ES yra nepaprastai galinga institucija. Ta mūsų bendra jungtinė galybė yra nepaprastai stipri. Didžiausios antimonopolinės bylos pradėtos ES – prieš “Google”, “Microsoft”, “Boeing”. Jos buvo laimėtos – buvo nustatytos taisyklės, kaip Amerikos kompanijos veiks Europoje. Po tų bylų kompanijos visame pasaulyje pradėjo kitaip formuoti savo veiklą.
ES sugeba transformuoti pasaulį, tik turi būti nepaprastai ryžtinga, įjungti turimą teisinį, institucinį variklį ir gali pralaužti didžiausius ledus.
Taigi ES sugeba transformuoti pasaulį, tik turi būti nepaprastai ryžtinga, įjungti turimą teisinį, institucinį variklį ir gali pralaužti didžiausius ledus. Manau, kad atėjo laikas siūlyti ES suprasti, kad šitas variklis turi būti įjungtas ir santykiuose su Rusija. Yra “Gazprom” (byla) – reikia ją baigti iki galo. Jei nustatėme, kad “Gazprom” naudojasi monopoline padėtimi Europos valstybėse, turi būti taikomos tos pačios taisyklės, kaip buvo pritaikytos kitoms kompanijoms. Jei matome, kad Rusija nešvariais pinigais daro įtaką kažokiems procesams ES valstybėse, o valstybės yra per silpnos susitvarkyti, ES turėtų pasiūlyti pagalbą ir ekspertizę, stabdant Rusiją.
Pagal tokias taisykles turėtume kurti savo santykius su Rusija. Jų prirašytos ištisos knygos, tereikia laikytis ir nebesitikėti, kad transformuosime. Manau, transformuosime daug geriau ne nuolaidžiaudami, o turėdami taisykles, kurių tarpusavyje laikomės.
Nemažai laiko praleidžiu diskutuodamas su Ukrainos delegacijomis – verslininkais, ambasadoriumi, važiuoju į Kijevą. Kalbame apie reformas, akcentuojame, ką Ukraina turi padaryti, kodėl tai svarbu. Imame ES normas ir sakome: jei norite būti kartu, turite jų laikytis. Ukrainiečiai neturi pasirinkimo. Bet gerai yra tai, kad jie po rinkimų ir sudėtingo vyriausybės formavimo turi politinės valios reformas įgyvendinti. Bėda yra kitur – bijau, kad mes atnešime jiems reikalavimų sąrašą, padėsime ant stalo ir išvažiuosime: darykite.
– Tuomet tikriausiai bus kaip pernai, prieš planuotą Asociacijos su ES sutarties pasirašymą, kai Briuselis turėjo konkrečių reikalavimų, o Kijevas jų nevykdė.
– Taip. Jie šį kartą turi politinės valios, sako: mes norime daryti, bet turite mums paaiškinti, ką tai reiškia, nuo ko pradėti. Valstybės administracinis aparatas nėra aukščiausios kvalifikacijos. Jiems labai sunku rasti žmonių, kurie galėtų perprasti ES prekybos direktyvas ir bandyti perkelti į savo įstatymus. Tą klausimą kėliau kalbėdamas su EK sukurta Paramos Ukrainos grupe. Sakiau: stovėkime šalia, nebūkime arogantiški, neprimeskime taisyklių, veskime Ukrainą, jei ji rodo norą eiti kartu.
– Kaip vertinate ES reakciją į situaciją Kryme ir Rytų Ukrainoje? Ar nebuvo per vangi? Kiek tikėtina, kad sankcijos – panašu, kad jos tikrai veikia, – gali sugriežtėti?
– Situacija nėra lengva. 28 valstybės turi rasti sutarimą. Tai, kad šiandien taikomos gana plačios sankcijos, rodo, jog ES geba susitarti, ypač kritiniais momentais. ES nėra karinė organizacija, bet prekyba ir yra didžiausias ginklas, kurį turi ES. Prekyba ir vienybė. Mūsų bendra galia yra tokia didelė, kad skauda iš karto. Jei situacija nebus eskaluojama, apie papildomas sankcijas kol kas sudėtinga kalbėti. Dabar yra tas momentas, kai Rusija pradeda justi pirmą skausmą, – pradeda trūkti pinigų, nebėra, iš ko skolintis. Neatsitiktinai paminėjau tą paskolų sumą – ką daryti? Refinansuoti? Nėra iš kur, niekas negali jiems skolinti. Kinijai neparsiduosi, lieka vidaus resursai. Atimti iš pensininkų? Tai yra didžiuliai pinigai, kuriuos reikia iš kažkur surinkti. Reiškia, stoja investicijos ir visa kita. V.Putinas žada kasmet po 10 proc. kelti pensijas. Šiemet, atrodo, pirmą kartą pasakė, kad to nebebus. Kariuomenei duotas pažadas kasmet po 20 proc. didinti išlaidas. Turbūt tai bus paskutinis dalykas, ką nubrauks. Įsivaizduokite – kariuomenė sudaro kontraktus 5-10 metų ir staiga pradeda trūkti pinigų. Su kariuomene niekas nenori pyktis.
Labai laukiu kitų metų, nes tada pasirodys visa ES sankcijų galia. Raportas pasirodys prieš pat prekybos sankcijų pabaigą. Kovą baigiasi sankcijos dėl vizų. Įsivaizduoju, kad bus valstybių ar atskirų politikų, kurie ragins sankcijų nebeatnaujinti. Sprendime dėl sankcijų nurodyta, kad jos taikomos dėl Krymo okupacijos ir nustatytos metams. Praeina metai, Krymas tebelieka okupuotas. Kaip tuomet paaiškinti, kodėl netaikome naujų sankcijų? Jei sankcijos nebus pratęstos, ES turės rasti paaiškinimą žmonėms, kodėl prieš metus Krymo okupacija buvo bloga, o dabar staiga tapo gera. Esminiai tų dokumentų principai turi likti ir po metų. Jei nustatėme, kad turi būti įgyvendinta tas, tas ir tas, tai turi tęstis.
Dabar esminis dalykas yra Minsko protokolai. V.Putinas yra pažadėjęs nebetiekti paramos, prižiūrėti sieną iš savo pusės ir dar keletą dalykų. Jis to nedaro. Vienas mūsų frakcijos narys pasiūlė nustoti apsimesti, kad Rusija laikosi Minsko susitarimų. Toks vaizdas, kad dabar ES lyg pro pirštus žiūrime. V.Putinas sako, kad ukrainiečiai nevykdo susitarimų, o ES neprotestuoja.
– Kaip vertinate dabartinę Rusijos poziciją? Vieną dieną ji lyg ir už paliaubas, nebekovoja Donecko ir Luhansko sričių, kitą dieną kariniai veiksmai atsinaujina. Kiek tikėtina, kad Rusija grąžins savo karius namo ir Rytų Ukrainą paliks ramybėje? Kas bus su Krymu po metų? Jau dabar jį daugelis primiršo.
Palaukime, kol naftos kaina nukris iki 40 dolerių ir nebebus iš ko mokėti algų kariuomenei, gal tuomet jis pasakys: turėkite tą Krymą.
– Manau, kad nebebus nieko naujo. V.Putino tikslas greičiausiai yra įšaldytas konfliktas, kaip nutiko su Padniestre Moldovoje ar atplėštomis Gruzijos teritorijomis, blogiausiu atveju – kaip kokiu Kalnų Karabachu, kontroliuojamu konfliktu tarp dviejų valstybių, kurio pabaigos visai nematyti. Taip sustabdoma efektyvi prekybinė Ukrainos integracija į ES ar kitas struktūras – jokios perspektyvos, kelias perkastas. Dėl Krymo, manau, V.Putinas įvarė save į kampą. Palaukime, kol naftos kaina nukris iki 40 dolerių ir nebebus iš ko mokėti algų kariuomenei, gal tuomet jis pasakys: turėkite tą Krymą.
Bet kaip reikės paaiškinti savo visuomenei, kurios 80 proc. narių okupaciją palaiko? Lyg gambitas šachmatuose, kai iš abiejų pusių stovi du bokštai. Šiuo atveju vienoje pusėje yra visuomenės nuomonė, kitoje – sankcijos. Sunku prognozuoti konkrečius veiksmus, nes situacija keičiasi kasdien. Mes kol kas nežinome, kiek Rusijos visuomenė pajėgi veržtis diržus. Dabar viskas brangsta, pinigai nuvertėja, kasdien žmonės laikraščiuose skaito, kad už savo pinigus gali nusipirkti vis mažiau prekių. Atsivežti nėra iš kur. Dėl to kaltina Vakarus.
Kiek žmonės visa tai klausys, sunku pasakyti. Galime tik istorinius pavyzdžiui imti. Per Antrąjį pasaulinį karą ilgai Vokietijos žmonės tikėjo Adolfu Hitleriu, kad viską pradėjo Amerikos bankininkai, kol įsibėgėjus karui žmonių sąmonė staiga pabudo. Kai prasidėjo pralaimėjimai Rusijoje, žmonės tiesiog nebejungdavo radijo ir televizijos. Ten tiesos vis tiek nesužinosi, o melas neleidžia priimti sprendimų. Jie pradėjo daugiau bendrauti su kaimynais, nes iš jų sužinodavo daugiau tiesos. Mes nežinome, kur yra Rusijos visuomenė – paveikta propagandos, atspari nepritekliui ir sunkumams…
– ES ginklais nekariaus, ekonominės sankcijos veikia, o kaip informacinis karas – ar jo dar nepralaimėjome?
– Ukrainiečiai atsidūrę unikalioje situacijoje. Tai yra demokratinė valstybė, kuri moderniais laikais turi kariauti informacinį karą. Nėra kito tokio pavyzdžio. Ukrainiečiai visus teorinius metodus išbando tikro karo sąlygomis. Jie dabar žiūri, kaip veikia socialinė medija, kaip kovoti su propaganda. Rusai Ukrainoje daro siaubingus dalykus – baisiausia, kad pigius ir paprastus, bet nepaprastai veiksmingus. Teko dalyvauti viename pristatyme, kur mums parodė dešimtis “Twitter” žinučių su nuotraukomis iš karo Sirijoje, protestų Egipte, įvairių nelaimių vaizdais. Prie jų pridėti vadinamieji hashtag – žodžiai “Ukrainos fašistai”.
Nuotraukos – kuo baisesnės. Viena buvo visai absurdiška – iš kažkokio Holivudo filmo apie zombius, kurioje karys laiko neva nutrauktą vaiko ranką. Žmonės tuomet dalijasi tomis nuotraukomis, diskutuoja ir prasideda viruso efektas. Rodė nuotrauką, kuria buvo pasidalinta 54 tūkst. kartų. Ir paneik po to, kad ji netikra.
“Google” paieška leidžia surasti, iš kur nuotrauka paimta. Ukrainos Užsienio reikalų ministerija paleidžia žinią, kad tai yra melagingas vaizdas, bet 54 tūkst. tuo nebepasidalins. Mes iki šiol esame kalbėję apie tai tik teoriniu lygmeniu. Viskas yra nauja ir tik dabar išbandoma. Manau, tai yra sritis, kurioje ES gali aktyviai reikštis. Ji turi milžinišką biudžetą viešinimui, vertybių sklaidai. To nenaudojame kaip informacinio ginklo. Atėjo laikas į šitą dalyką pažiūrėti rimtai.
NATO sunkiau naudoti “minkštąją galią”. Tik vykstant kažkokiems veiksmams jie gali aiškinti visuomenei: jus puola, “žalieji žmogeliukai” nori jus užimti. ES rankos atrištos. Neramina nepaprastai agresyvi Rusijos informacinės erdvės plėtra ES. Rusijos televizijos kanalo RT biudžetas – apie 500 mln. eurų. Šiemet jie paleido interneto versiją Vokietijai. Kitais metais paleidžia ispanišką ir prancūzišką versijas. Biudžetas didėja 50 proc. – iki 750 mln. eurų. Specialistai sako, kad tai bus viena turtingiausių pasaulyje žiniasklaidos priemonių.
Bet vilties suteikia tai, kad Europarlamente apie informacinį karą kalbame kiekvieną savaitę. Kai prasidėjo darbas – birželį, – tai nebuvo tema, kurios link žmonės nuolat pasukdavo. Užsimindavome gal Saugumo ir gynybos komitete, dar kažkur. Dabar girdžiu, kad turi būti rašomi net atskiri raportai, reikia darbo grupių, komisijų, kviesti ekspertus, peržiūrėti finansavimą. Ta tema atgulė ant politikų stalų. Vilties teikia ir visuomenė. Vokietijos, kur buvo paleistos vokiškos RT transliacijos, gyventojai iš to šaiposi. Jie pradėjo kurti komedijinius variantus – vaidina Rusijos kanalus, suprasdami, kad tai yra nesąmonė. Vilties yra, bet darbas tik prasideda.
