Knyga sudaryta iš trijų dalių: pirmojoje pasakojama apie Amžinąjį miestą, jo istoriją, architektūrą, įdomiausias lankytinas vietas. Jos autorius – italų kalbos mokyklos „Ciao Italia“ dėstytojas, gidas ir vertėjas Simonas Jurkevičius. Romos mados pasaulį pristato mados apžvalgininkė Jurga Jurkevičienė, apie Italijos sostinės ir Lacijaus regiono gastronomiją rašo Paulius Jurkevičius.
Pokalbis su pagrindiniu knygos autoriumi Simonu Jurkevičiumi.
– Romoje praleidote beveik du dešimtmečius, kodėl nutarėte grįžti į Lietuvą?
– Myliu Romą ir Italiją, tačiau mano šaknys ir namai yra Lietuvoje. Visada buvau įsitikinęs, kad gyvensiu Lietuvoje. Prieš trejus metus, kai baigiau studijas Pizos universiteto filosofijos fakultete ir nusprendžiau grįžti, man sakydavo: “Palikai gražią ir šiltą Italiją, tam, kad čia grįžtum, ar išprotėjai?”.
Jeigu atvirai – manau, kad Lietuvoje jaunam žmogui yra daug daugiau galimybių nei, pavyzdžiui, Romoje. Be to, į Italiją nuvykstu palyginti dažnai.
– Knygoje ne kartą užsimenate apie Danielą Lozoraitis, diplomato Stasio Lozoraičio jaunesniojo žmoną. Kokie jūsų prisiminimai apie šią Romos gyventoją?
– Niekada nepamiršiu jos akių – Danielos žvilgsnis buvo kupinas švelnumo ir drąsos. Pamenu, kaip ji man, dar mažam vaikui kantriai pasakodavo apie Romą, meną, įdomias gyvenimo istorijas.
Mano akyse D.Lozoraitienė įkūnijo tobulą italę, Romos moterį. Ji buvo maloni, temperamentinga ir be galo elegantiška. Kadangi ji buvo Stasio Lozoraičio žmona, joje buvo ir kai kurių lietuviškų bruožų. Turėjau progos bendrauti su Lozoraičių šeimos – tikrojo Lietuvos elito su itališku atspalviu atstovais.
– Kuo dažniausiai nusiviliama Romoje?
– Dažniausiai nusivilia tie, kurie Italijos sostinėje ieško Lietuvos: piktinasi, kad nėra lietuviško karbonado, stebisi, kai prie picos neatneša kečupo, niršta, nes Romoje viskas stringa ir vėluoja, įtarinėja italus, kurie tik ir taikosi juos apmauti, „prikabinti makaronų ant ausų“.
Žinoma, reikia būti budriems, tačiau nereikia reikalauti, kad šis miestas pritaptų prie atvykėlio. Verčiau jau pačiam įsilieti į miestą. Roma nėra lengvas, patogus miestas, tad dažnai lieka nepatenkinti ir tie, kurie į Romą važiuoja „truputį pailsėti“.
Jei norite pailsėti, važiuokite į Toskaną, Siciliją ar Riminį. Romoje reikia būti budriems ir pasiruošti viskam – įspūdžiai ir netikėtumai tyko ant kiekvieno kampo.
– Ko neturėtų daryti pirmąsyk į Romą atvykęs keliautojas?
– Romoje nepatartina skubėti ir tikėtis suspėti visur laiku, – tai yra vėluojantis miestas. Tad jei turite išvykti į oro uostą, geriau tai padarykite valanda anksčiau nei planavote.
Viena iš didžiausių klaidų, kurią galima padaryti atvykus į Romą – išsinuomoti automobilį. Tuomet atostogos virs tikru košmaru. Kita dažna klaida Romoje yra prisėsti pavalgyti išvaizdžioje vietoje, pavyzdžiui, priešais Koliziejų arba Navonos aikštėje. Tai turistams skirtos vietos, kuriose mokama daug, o valgoma prastai.
Moterys kartais susigundo ir perka afrikiečių parduodamus garsių dizainerių falsifikatus – rankines, akinius, laikrodžius, diržus. Tai – prastos prekės, nors iš išvaizdos beveik nesiskiria nuo originalų, be to, Italijoje gresia baudžiamoji atsakomybė ne tik falsifikatus parduodantiems, bet ir juos perkantiems.
– Kokios jūsų mėgstamiausios vietos Romoje?
– Jų yra ne viena. Galbūt skambės banaliai, tačiau Koliziejus kiekvieną kartą mane stulbina, kaip patį pirmąjį kartą, kai jį išvydau būdamas 9 metų. Ypač didingai jis atrodo naktį, apšviestas žibintų ir be šurmuliuojančios turistų minios.
Romoje yra daugiau nei 900 bažnyčių. Žinoma, nemačiau jų visų, tačiau labiausiai mane žavi Panteonas – tai tarsi siurrealistinė šventovė, kurioje žmogus turi tiesioginį ryšį su dangumi. Taip pat myliu San Lorenzo kvartalą – ten nueinu išgerti alaus su draugais, pažiūrėti kaip rungtyniauja „Roma“ arba šiaip pasivaikščioti.
– Kiek reikėtų dienų skirti pažinčiai su Roma?
– Manau, kad užtenka ir vienos dienos, kad įsimylėtum šį miestą. Paprastai nutinka taip: jei atvykėliui patiko Roma, jis į ją sugrįžta antrą kartą, paskui trečią, galbūt ir daugiau. Aš per 17 metų Romoje nesugebėjau pamatyti visko, ką „reikia pamatyti“.
Na, o jei miestas nepatiko iš pirmo žvilgsnio, abejoju ar ilgesnis laikas pakeis žmogaus nuomonę. Turbūt atvirkščiai – tik dar labiau erzins ir piktins.
– Roma – intelektualus miestas, jame daug geros architektūros ir meno. Ar yra čia ką veikti jaunimui?
– Jaunimas Romoje jaučiasi puikiai, nes tai šurmulingas, gyvybe pulsuojantis miestas. Jauni žmonės nebijo įsilieti į minią, klajoti po neturistinius maršrutus, atrasti miesto netikėtumus. Dar niekada neteko girdėti sakant: „Nėra čia ką veikti.“
Merginos žavisi itališku stiliumi, jas traukia gausybė aprangos parduotuvių, butikų. Vaikinai mėgsta itališką futbolą, domisi vynu, itališkais automobiliais. Be to, Romoje yra gausybė diskotekų, alaus barų ir kitų vietų, kur jaunimas gali pramogauti tiek dieną, kiek naktį.
– Ką būtina nuveikti Amžinajame mieste?
– Romos charakteris atsiskleidžia tarsi puokštė – pirmiausia keliautojas apžiūri centrą, Antikos paminklus, toliau gilinasi į meno galerijas, muziejus, bažnyčias. Jei dar kartą atvyksta į Romą, tada jau pradeda domėtis enogastronomija, dairosi į Romos apylinkes.
Net ir patys paprasčiausi dalykai Romoje teikia malonumą. Pavyzdžiui, espreso puodelis bare. Romoje kava yra visur gera ir visur nebrangi (apie eurą). Būtina nuvykti į Trasteverės kvartalą vakare – tiesiog jame paklaidžioti, net ir pasiklysti.
Be abejo, mėgautis gastronomija – ragauti picos su buivolių pieno mocarela, tikros pasta alla carbonara (makaronai su šonine ir kiaušiniais) arba pasta cacio e pepe (makaronai su pekorino sūriu ir juodaisiais pipirais), ledų, Lacijaus baltojo vyno, tiramisù.
Romos “Stiliaus gidas” padės neabejingiems madai
Roma – Italijos aukštosios mados alta moda sostinė. Apie tai rašo mados apžvalgininkė Jurga Jurkevičienė. Autorė knygoje aptaria brangias, elegantiškas parduotuves, tačiau pateikia nemažai patarimų tiems, kurie vertina demokratišką madą ir neįpareigojantį pirkinių ritualą. Štai ištrauka iš Romos „Stiliaus gido“.
Ne kartą atvedusi lietuves viešnias į Romos Condotti gatvę girdžiu klausimą: „O kokios tos moterys, kurios šias brangias sukneles perka?“
Prieš dvidešimt metų, kai mano šeima – aš, Paulius ir Simonas – apsigyveno Romoje, nežinodavau, ką atsakyti. Ir pati susimąstydavau – kokios tos Romos moterys, varstančios brangių butikų duris? Kas jos? Gal tai tos solidžios sinjoros, kurios vilki audinių kailinius prie aukštakulnių batelių, o gal tai damos, kurias šiandien sutinku Romos aukštosios mados savaitėse, – lieknos, spindinčios brangakmeniais, Amžinajame mieste vadinamos donna di classe (liet. – kilminga, elegantiška moteris), ir jų pavardės kilmingos: Ruspoli, Torlonia, Boromei, Odescalchi.
Man pasisekė: radau tikrąjį Romos moteriškumo simbolį. Tai buvo Lietuvos diplomato Stasio Lozoraičio (jaunesniojo) žmona Daniela Lozoraitis. Ji pirmoji mane ėmėsi vedžioti po Romos aukštosios mados labirintus. Dolce vita mieste prabėgo du mano gyvenimo dešimtmečiai. Per tą laiką pažinau Romos moteris iš arti ir galbūt tapau viena iš jų.
Jau ne kartą pasakojau, kad Romos moterys kitokios. Reikia pripažinti, tai nėra mielos, siekiančios patikti būtybės. Atvirkščiai, jos mažai kam patinka, nes yra pernelyg išskirtinės, ir joms visai nusispjauti, ką ir kas apie jas galvoja. Jos tokios, kokios yra. Nesumeluotos, nesuvaidintos, natūralios.
Šios moterys pakerėjo filmų „Saldus gyvenimas“, „Amarkordas“ (Amarcord), „Kabirijos naktys“ (Le Notti di Cabiria), ,‚8 1/2“ filmų kūrėją režisierių Federico Fellini. Jos padėjo jam pelnyti net keturis „Oskarus“. Šios moterys įspaudė pėdsaką Veneto gatvėje, „Cinecittà“ kino studijoje ir Romos mados istorijoje, naujoms kartoms paliko keistą laimingos moters įvaizdį. Jos ir mane prisijaukino keistumu, nes nuo pirmos dienos Romoje supratau, kiek daug turime bendra.
Kokios yra šių dienų Romos moterys? Kodėl ta elegancija, stilius ir šiandien gatvėje užgniaužia kvapą, suerzina, verčia atsigręžti?
Manau, išskirtinumo Romos moterims netrūksta, nes jos išliko tikros – fatališkos, feliniškos. Ir šiandien lyg įsibėgėjęs greitasis traukinys jos trykšta energija, yra aistringos, isteriškos, kvatojančios ir raudančios tuo pačiu metu. Ant balto marmuro savo būste jos atrodo dieviškai elegantiškos, nes kaukši dailiais aukštakulniais, o spagečius su raudonuoju padažu gamina nė negalvodamos brangią suknią apsaugoti prijuoste.
Štai dėl ko jos skleidžia aristokratėms būdingą eleganciją, kurią taip lengva pajusti užsukus į „Luisa Spagnoli“, „List“, „Naracamicie“, „Sandro Ferrone“ butikus, nors kainos juose tikrai demokratiškos. Moterys atrodo kilmingos, išpuoselėtos, išpaikintos vyrų, nors nė kiek netramdo emocijų. Nė viena jų gyvenimo neįsivaizduoja be kambarinės, dukart per savaitę lyg bažnyčioje išblizginančios grindų marmurą, vyno taures. Ir be mažordomo, kuriam lyg kunigui kas rytą išpažįsta nuodėmes.
„Gattinoni“ mados namų stilistas Gulliermo Mariotto man pasakoja apie Romos moteris. Jos įkvepia ir verčia jį gyventi, kurti šimtus tūkstančių kainuojančią suknelę, skirtą tik tai vienai. Jos suteikia galimybę jam tikėti ateitimi ir pasijusti laimingam, sužadina emocijas, priverčia pakilti aukščiau kasdienybės, o kūrėjas, savo ruožtu, moka prakalbinti, priversti išsilieti, atsiverti lyg gėlės žiedą. Tik tada matuoja, kerpa, kuria.
Romos moterys yra laimingos. Būtent todėl joms paklūsta Condotti gatvės butikų apsaugininkai. Šių vyrų šypsena verta ne vienos ir ne dviejų šioje gatvėje parduodamų suknelių. Ji verta milijonų, nes tai brangiausios pasaulyje emocijos, kurios mums visiems taip reikalingos, kad gyventume, kad jaustumėmės laimingi. Už kiek jas galima nupirkti? Tai sužinosite pasivaikščioję kartu su stiliaus gidu Romoje.
Roma – geros kavos, puikios picos ir aperityvų miestas
Apie tai knygoje „Sava Roma“ rašo gastronomijos apžvalgininkas Paulius Jurkevičius.
Septynios skonio kalvos Romoje
Kokie svarbiausi gastronominiai atradimai laukia pirmąsyk į Italijos sostinę atvykusio keliautojo?
I. Kava. Į Romą verta atskristi vien dėl espreso puodelio. Palyginti su kitais Italijos regionais ir miestais, vidutinė kavos kokybė Romos baruose yra tikrai puiki.
II. Ledai. Mažose ledainėse (it. gelateria artigianale) gimsta autentiški šedevrai. Ledų kokybė, receptūrų fantazijos, patiekimas ir tradicijos Romoje pasiekė tobulumą.
III. Picos. Italijos picų sostinė yra Neapolis. Tačiau Roma neatsilieka. Plona Romos pica (it. pizza alla romana) visiškai ramiai konkuruoja su neapolietiškąja.
IV. Lacijaus virtuvė ir pirmieji patiekalai. Anksčiau gurmė nekreipdavo jokio dėmesio į tokį dalyką kaip „kiauri“ spagečiai su kiaulių pažandėmis ir pekorino sūriu (it. bucatini all’amatriciana). Dabar pastebimas ryškus liaudiškos Romos virtuvės atgimimas.
V. Aukščiausios klasės garsių šefų restoranai. Jų Romoje yra. Jie įdomūs. Ir brangūs. Nes šefų vardai – žinomi ir gerai įvertinti svarbiuose restoranų giduose.
VI. Gurmė parduotuvės ir vyninės. Jų – devynios galybės. Jose – unikalūs produktai. Puikus vynas. Kietai prikimštoms piniginėms – vienas, plonesnėms – kitas.
VII. Naktiniai kioskai (it. grattachecche). Jų yra tik Romoje ir niekur kitur. Skirti ištroškusiems gerokai po vidurnakčio. Tinka ir tvankų rugpjūčio vidurdienį.
