Atsiimdamas jį kompozitorius šmaikštavo, kad jis skiriamas ir per vėlai, ir per anksti. Per vėlai, nes kūrinių, už kuriuos galėtų būti įvertintas, G.Kuprevičius į pasaulį buvo paleidęs ir anksčiau. Per anksti, nes produktyvus menininkas kuria iki šiol ir savo stalčiuje, kaip pats sako, slepia dar ne vieną šedevrą.
Nepaisant garbaus amžiaus, jo pilna visur. Štai šį savaitgalį jis, kaip ir kasmet, dalyvaus festivalyje „Kaunas Jazz“, kur balandžio 24 dieną karilionu improvizuos visiems gerai žinomų muzikinių kūrinių motyvais. Pokalbyje su maestro užgriebėme daug temų. Tvirtą, o dažnai ir griežtą nuomonę turintis menininkas turi ką pasakyti.
Laukia apsivalymas nuo nemokšų
– Esu universalus tipažas, – šypteli G.Kuprevičius, su kuriuo kalbėjomės „Kaunas Jazz“ pristatyme. – Nesu organizatorius, bet esu spaudos konferencijoje. Nesu džiazmenas, bet dalyvauju festivalyje su kariliono projektu. Pagaliau nesu muzikos kritikas, bet kalbu apie džiazo džiaugsmus ir problemas.
Iš tiesų man labai rūpi kultūros klausimai. Situacija gana sudėtinga, ir kalbu ne apie pinigus. Galima duoti ir 2–5 mln. festivaliui, tačiau, jei nebus žmonių – muzikantų ir publikos, pinigai bus tik išplauti.
TAIP PAT SKAITYKITE: Jubiliejinis „Kaunas Jazz 2015“ plečia renginio geografiją
Per daug metų įsitikinau, kad festivalio kokybė priklauso ne nuo pinigų kiekio, bet nuo festivalio filosofijos. „Duokit pinigų, o tada jau mes kažką sugalvosime“ – taip neturi būti. Pirmiausia turi eiti filosofija, o jau tuomet tam skirti pinigai. Deja, ydinga meno projektų finansavimo praktika Lietuvai ir Kaunui būdinga.
Su kultūros projektais panašiai kaip su statybomis: kai ateina lengvi pinigai, statoma greit ir nebūtinai kokybiškai – tokius statinius nebeaišku, kaip ir kam naudoti. Panašiai ir su kultūros projektais.
– Ar jūs pats randate renginių Lietuvoje, į kuriuos malonu eiti?
– Yra. Negali sakyti, kad pas mus organizuojami tik „plovikliai“ – renginiai, skirti pinigams „išplauti“. Yra labai rimtų – liaudies muzikos, kino meno – renginių. Šaudyti iš medžio nenoriu, todėl konkrečių pavadinimų nepasakysiu. Tačiau net ir tokius, aukštesnės kokybės renginius atakuoja „polipai“ – žmonės, mažai išmanantys meno srityje, bet sugebantys prisiklijuoti.
Rengėjai kai kada iš bado priversti paimti tuos „polipus“. Jie labai muša festivalio kokybę: pinigus suvalgo, o kokybės neduoda. Todėl manau, kad vienas svarbiausių tikslų, kuriuos turėtų išsikelti ir spręsti festivalių rengėjai, ne koncertų skaičius, bet meninė kokybė. Tegul bus mažiau, bet geresnių renginių.
– Esate minėjęs, jog tam tikros ligos būdingos ne tik meno renginiams, bet ir masinei kultūrai.
– Viena didelė bėda, kurios nenorime pripažinti, mūsų masinę erdvę yra užvaldę nemokšos. Kas vyksta komerciniuose TV, radijo kanaluose, spaudoje ir portaluose? Ten dirba nemokšos. Su jais aš susiduriu nuolat. Tarkime, mane dar neseniai vienas žurnalistas sveikino su jubiliejumi, kuris buvo pernai. Kai kurie laikraščiai rašo, kad aš esu režisierius. Ir tai skelbia žmonės, laikantys savo rankose medijas.
Televizijai aš esu reikalingas tik kaip garsus žmogus. „Bet geriau jūs nieko nekalbėkite“, sako jie man. Viename konkurse, kuriame turėjau būti komisijos nariu, instruktažo metu buvo pasakyta, ką aš galiu kalbėti, o ko ne. Žinoma, aš išėjau, nes negaliu kartoti kažkieno kito teksto.
Televizijai aš esu reikalingas tik kaip garsus žmogus.
Su tuo susiduriu ne kartą ar du, bet nuolat. Tada supranti, kad tos priemonės, kurios turėtų ugdyti žmogų, naikina save.
Jei pasižiūrėtume giliau, matytume, kad žiniasklaida pradeda laikytis ant publikos, kuri neturi nei pinigų, nei įtakos. Tik skaitlingumą. O tie, kurie gali, masine produkcija nesidomi.
Tada visi šitie dariniai artėja prie bankroto, nes be turtingų, mąstančių žmonių joks laikraštis, portalas, radijas, televizija neišsilaikys.
– Kokį receptą siūlytumėte, kad patys savęs nesunaikintume?
– Laiką. Aš mačiau, kaip sudėtinga buvo įeiti garso režisūros studentams į rinką, kurią valdė šio darbo neišmanantys, nemylintys, bet vis tiek daug metų dirbantys žmonės. Dabar svarstyklės jau pradėjo svirti į profesionalų pusę. Dėl to laimėjo visi, bet pirmiausia publika, kurią stebina, kad teatre muzika taip gerai skamba. Tarkime, Kauno valstybiniame muzikiniame teatre – garsu tikrai galima džiaugtis. Tas pats profesionalumas turės ateiti ir į kitas sritis.
– Jūsų karta dažnai kritikuoja jaunimą. Tačiau jūs pats priešingai – neretai giriate jaunus žmones.
– Tikrai, nes mes turime daug įdomių ir gabių jaunų žmonių. Tačiau jų nematome. Jie nėra aktyvūs, be to, sunkiai parodomi, nes yra neformatas.
Jie – ne Selas. Su vienos televizijos vadovais bariausi dėl to, kam jiems reikėjo daryti laidą su Selu. Visi pripažino, kad tai negerai. Internetas buvo pilnas komentarų, kuriuose žmonės rašė, kad to nereikėjo daryti.
Manau, turi būti prestižiniai dalykai, pavyzdžiui, laidos. Jei į ją „įdėsi“ prastą dalyką, atkurti prestižą gali būti labai sunku.
– Na, bet kai kuriuose renginiuose grupės „Sel“ lyderio Egidijaus Dragūno ir panašių personažų nepamatysime. Kalbu apie „Auksinių scenos kryžių“ apdovanojimus, kurie šiemet ir jums buvo dosnūs. Atsiimdamas Padėkos premiją ir „Auksinį scenos kryžių“ šmaikštavote, kad jį gaunate per anksti...
– … sakiau keturis žodžius: kad tai yra nelaimė, netikėta, per vėlai ir per anksti. Dėl dalies „per vėlai“ viskas aišku – teatre aš nuo 1968 metų, mane tikrai galima buvo pastebėti, nes per tą laiką sukūriau 20 muzikinių sceninių veikalų. Iš jų 6 šiuo metu teatrų repertuaruose. „Per anksti“, nes niekas nežino, ką aš dar sukursiu.
– Kažką turite paslėpęs stalčiuje?
– Žinoma. Pavyzdžiui, esu seniai parašęs operą „Su visu šiuo pasauliu“ pagal amžiną atilsį rašytojo Petro Dirgėlos libretą. Ta opera buvo siūloma statyti Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Tačiau teatro administracija medžiagos nepaėmė – matyt, pasirodžiau pernelyg jaunas.
Bet aš manau, kad jai dar ateis laikas, nes fabula fantastiška! P.Dirgėlos tekstai labai meniški: lietuviški, bet kartu pasaulietiški. Opera paruošta – tik imk, ir statyk. Dar vienas kūrinys, kurį galima leisti į žmones jau dabar, baletas „Atviros jūros vaikas“.
– Ar nėra gaila, kad visiškai užbaigti kūriniai nedomina kūrėjų? Kaip juos bandote sudominti naujais savo darbais?
– Labai įvairiai. Baletą „Čiurlionis“ Lietuvos nacionaliniam operos ir baleto teatrui įsiūliau pats – tai buvo vienintelis kartas, kai neturėjau iš anksto užsakymo. Iki šiol už jį nesu gavęs honoraro. Tačiau baletas rodomas teatre bendru sutarimu, jis puikiai lankomas, o tai man finansiškai naudinga.
Būtent šis mano kūrinys atvėrė kelią dar vienam darbui, susijusiam su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu. Kalbu apie M.K.Čiurlionio kūrinio, kurio iki šiol niekas nežinojo, partitūrą, kurią užbaigiau. Buvo likęs tik klavyras. Profesorius Darius Kučinskas, išgirdęs baletą „Čiurlionis“, įkalbino mane peržiūrėti šią medžiagą.
Atkurdamas niekam nežinomą kūrinį pasijutau kriminalistu: nebuvo nei ženklų, dinamikos, raktų, bemolių – viską turėjau atsekti pats, kaip koks Puaro.
Tai buvo simfoninė poema, kurią M.K.Čiurlionis parašė likus metams iki savo mirties. Su dvasios liga kovojęs kompozitorius ją skyrė žmonai Sofijai – muzikoje atsiskleidžia visa jo tuometinė būsena.
Atkurdamas niekam nežinomą kūrinį pasijutau kriminalistu: nebuvo nei ženklų, dinamikos, raktų, bemolių – viską turėjau atsekti pats, kaip koks Puaro.
Partitūra baigta, pusės valandos simfonija orkestrui viešai pirmą kartą skambės rudenį festivalyje „Iš arti“. Sakau iš karto: tai bus sensacija. Ne dėl to, kad ją atkūriau aš. Dėl to, jog tai yra kūrinys, kurio niekas iki šiol nežino.
Dar vieną kūrinį, kurį parašiau specialiai Mykolo Kleopo Oginskio 250-osioms metinėms, visi norintys galės išgirsti šiai sukakčiai skirtuose renginiuose – vasarą ir vėliau vyksiančiuose festivaliuose ir koncertuose. Apie tai žino ir lenkai – jie ten irgi turi savo planų mano kūriniui.
– Ar tokio kalibro menininkui, kaip jūs, nėra sunku siūlyti savo kūrinius?
– Kai kurie kolegos, pavyzdžiui, kompozitorė Onutė Narbutaitė, atvirai sako, jog dirba tik pagal užsakymus. Aš, priešingai, daug idėjų generuoju be išankstinių užsakymų. Dėl to pradžioje gal ir nukenčiu materialiai, tačiau galiausiai darbas atsiperka. Taip nutiko su baletu „Čiurlionis“.
Kai yra užsakymas, autorius geresnėje pozicijoje. Didesnis išbandymas, kai jis savo kūrinį siūlo. Kita vertus, tokiu atveju jauti didesnį smagumą, jei pavyksta įsiūlyti kūrinį.
Nepasakyčiau, kad rašydamas užsakytą kūrinį jautiesi įspaustas į rėmus. Paprastai užsakovai moka už pavardę, o į tai, ką darai, mažai kišamasi. Užsakovų tolerancija mene labai didelė. Žymiai didesnė nei reklamos užsakovų, kurie „viską išmano“, tad iš menininko reikalauja padaryti nežinia ką.
– Nors gręžiotis į praeitį nesinori, tačiau jūsų darbų bagažas toks, jog tai daryti verta. Ar jaučiatės įvertintas?
– Tai žinoma. Pirmiausia savo tėvų, kurie mane rėmė ir globojo, paskui šeimos, kurie yra didžiausi sirgaliai, taip pat draugų, artimųjų, kolegų, muzikantų.
Aš atsieju nesėkmingus pasirodymus, kurių recenzijos buvo nepalankios, nemalonios. Būna, praeina šiek tiek laiko – recenzijos pasikeičia. Nepriimu rimtai kraštutinės kritikos, kurioje rašo: „Būtų gerai, kad nerašytumėte daugiau muzikos.“ Taip, turiu ir tokių įvertinimų (šypteli – aut. past.).