– Politologas Vladimiras Laučius rašė apie tai, jog Lietuvoje dvi iš trijų valstybingumo dedamųjų – kultūra ir ekonomika – labai stipriai užgožia politinį dėmenį, kuris yra itin svarbus šalies egzistavimui. Žmonės nesuvokia savęs kaip piliečių, nebenori būti aktyviais politinės bendruomenės nariais, taigi Lietuva tiesiog nebenori politiškai būti. Kaip vertinate šią problemą? Kiek tai yra grėsminga informacinių karų akivaizdoje?
– Sutinku su V. Laučiumi. Manau, Lietuvoje politiškumas daugeliu atžvilgių yra nususintas iki Seimo aplinkos. Tai nebėra bendras pilietinis reikalas, kaip buvo Sąjūdžio laikotarpiu. Tačiau, kai sakau „bendras pilietinis reikalas“, neturiu mintyje ideologinės tautos ar partijos vienybės, politiškumą aptariu kaip įvairių žvilgsnių ir poreikių komunikaciją, atvirą įvairovės visuomenę.
Aš teigiu, kad būdas atsispirti propagandai, kuriančiai mitus, yra racionalus, apsišvietęs protas. Kaip tik šio proto politiškumo nususinimas, aktyvios pilietinės dimensijos nykimas yra puiki aplinka įvairiausioms politinėms mitologijoms, propagandinėms kampanijoms plėstis, nevaržomai taikyti šiuolaikinių politinių technologijų instrumentus.
Būdas atsispirti propagandai, kuriančiai mitus, yra racionalus, apsišvietęs protas
Pilietiškumo nususinimas iki Seimo bei jo aplinkos reikalų svarstymo taip pat reiškia, kad Lietuvoje užimama aukos pozicija.
Lietuva nuolat vaizduojama kaip propagandos auka. O turėtume būti aktyvūs, bandyti plėsti demokratiją pasaulyje ir mažinti proputinišką pasaulį bei jo valstybės didingumo mitologiją.
– Pastebėjote, kad save ne tik kaip ekonominį, kultūrinį, bet ir kaip politinį darinį lietuviai suvokė Sąjūdžio laikais. O kodėl ta politinė dimensija sumenko, ėmė stigti pilietiškumo?
– Sąjūdžio laikotarpiu, ypač iki nepriklausomybės atkūrimo, piliečiai užsiėmė labai aktyvia saviugda. Lietuvoje buvo daug leidinių apie tautos istoriją, atviros kritikos Sovietų Sąjungos ideologijai, buvo vis daugiau bendradarbiaujama su kaimyninėmis šalimis. Ne tik su Latvijos, Estijos laisvės frontais, bet ir su Rusijos, Baltarusijos bei Vakarų disidentais, aktyvistais. Ta saviugda reiškė tiesioginę ir nuolatinę propagandos kritiką.
Iškart po Sąjūdžio, 1990–1991 metais, Lietuva užėmė labai aktyvią poziciją įtikinėjimo laukuose. Ji skleidė demokratiją, bendradarbiaudama su kaimyninėmis šalimis. Tačiau po 1991 metų buvo įsivaizduojama, kad prasidės tam tikras laisvos kūrybos ir savo kelio atvėrimo, formavimo laikas, o po 1993-iųjų, kai Sovietų Sąjunga, rodės, subyrėjo visai, buvo tarsi nusiraminta, kad jau nebereikia užsiimti bendruoju laisvės projektu, jo plėtoti, reikia užsiimti savais reikalais.
Tai, kad aktyvusis solidarumas, bendradarbiavimas su kaimyninėmis šalimis, bendrų visuomeninių projektų kūrimas, demokratijos plėtra, aktyvi propagandos kritika buvo nustumti į šalį, mano manymu, buvo klaida. Kodėl susidarė nuomonė, kad to nebereikia? Tuo metu Rusija buvo įklimpusi į pirmąjį Čečėnijos karą, vėliau – į antrąjį, todėl tarsi ir nesimatė, kad ten atsibus koks nors labai aktyvus agresijos židinys. Pirmiausia propagandinės agresijos židinys prieš kaimynines šalis.
Bet šiandien jis prabudo, susiliejo su ekonomine agresija, tapo ekonominio, energetinio ir propagandinio spaudimo dariniu, kurio pasekmes mes juntame. Turint mintyje, kad, ko gero, artimiausi karai arba artimiausios agresijos vyks būtent propagandiniu, informaciniu, ekonominiu, anaiptol ne strateginės ginkluotės būdu, šis klausimas yra nepaprastai aktualus.
– Ar tai reiškia, kad šalies ir jos gyventojų politinė, pilietinė savivoka sustiprėja kritiniais momentais, kai iškyla svarbūs egzistenciniai klausimai?
– Kritiniai momentai ir egzistenciniai klausimai visada yra svarbūs žmogaus būties raiškai. Tačiau reikalas tas, kad propaganda pirmiausia yra nusitaikiusi ne į protą, o į širdį. Kitaip tariant, svarbiausias informacijos taikinys yra jausmai. Tam, kad atsispirtum propagandai, jausmai turėtų būti išvystyti, išplėtoti.
Žmogus, kad ir kaip banaliai tai skambėtų, turi turiningai ir dvasingai gyventi. Tada jis atsispirs pigiems rusiškiems ideologiniams serialams, nesiklausys pigios rusiškos propagandinės estradinės muzikos.
Neabejotina yra ir tai, kad kritiniai egzistenciniai laikotarpiai priverčia žmogų rinktis. Tačiau jei žmogus turi tvirtus įsitikinimus, kurie remiasi dar sovietiniu laikotarpiu suformuotais ar rusiškos emocinės propagandos formuojamais jausmais, jis krizės laikotarpiu rinksis visiškai ne laisvę, o tai, kuo jį įtikinėja, kuo jis mano tikįs. Ir tai yra gana pavojinga.
– Pastaruoju metu suaktyvėjo kalbos apie Rusijos informacinį karą su Lietuva. Viešojoje erdvėje galima pastebėti du požiūrius į šią informaciją: pirmas – Vladimiras Putinas ir realios jo grėsmės laikomos Lietuvos vidaus kovų įrankiu, antras – įžvelgiamos rimtos Rusijos prezidento užmačios kurti savo pasaulinę imperiją. Kaip vertinate šiandienos įvykius?
– Po Sovietų Sąjungos žlugimo buvome nurimę, nes nejutome Rusijos agresijos. Tačiau po ilgo snaudulio, apie 2002-uosius, prezidento Rolando Pakso apklausos metu aptikome, jog esame nuolatinės Rusijos propagandos instrumentų taikinys.
Tuomet prasidėjo šiokios tokios diskusijos, bet jos truko labai trumpai – iki R. Pakso apkaltos pabaigos. Po to kalbos nurimo ir labai aktyvių veiksmų kovojant su rusiška propaganda niekada nebuvo.
Dar vienas trumpas prabudimas, ko gero, buvo tik 2004-aisiais, Kijevo Maidano laikotarpiu. Dabar ir vėl matome prabudimą, kai dėl Rytų partnerystės viršūnių susitikimo Vilniuje teko atvirai susidurti su Rusijos propagandos pasekmėmis.
Pastaruoju laikotarpiu informacinėms Rusijos atakoms skiriamas išties nemažas dėmesys. Galbūt todėl, kad Rusijos propaganda, Dmitrijui Kiseliovui pradėjus vadovauti informaciniams kanalams, tapo labai atvira ir nepaprastai agresyvi. Ji lyg įžengė į kitą etapą.
Dar prieš pusę metų rusiška propaganda buvo palyginti chaotiška, nesukūrusi savo ideologinių nuostatų. Šiandien tos ideologinės nuostatos yra labai aiškios – jungti visą istoriją. Neaišku, kas iš to išeis, bet bandoma apjungti Ivano Žiauriojo laikus su jo opričnikais ir bajorų, oligarchų naikinimu, Petro I reformistines vizijas, nepriklausomai nuo to, kiek aukų tam reikės, Romanovų imperiją.
Dar prieš pusę metų rusiška propaganda buvo gana chaotiška, nesukūrusi savo ideologinių nuostatų. Šiandien tos ideologinės nuostatos yra labai aiškios
Taip pat siekiama apjungti stalinistinį režimą, jo negailestingą kovą su priešais, V. Putino atveju – su teroristais, Leonido Brežnevo laikotarpį su visa nomenklatūra ir saugumo hierarchija.
Ir šios naujos ideologinės vizijos taikinyje esame ir mes. Mes nesame išskirti kaip išskirtinis taikinys, bet esame toje grupėje šalių, į kurią nusitaikiusi Rusijos propaganda.
– Viešojoje erdvėje kalbant apie propagandą, informacinį kartą dažniausiai minimi Rytai, Rusija. O ar pelnytai pamirštami Vakarai ir jų informaciniai karai? Kokios yra jų grėsmės, kiek jos skiriasi palyginti su Rusijos žaidimais?
– Bet kokia propaganda yra žalinga. Tačiau tvirtos valstybės vaizdo gynėjai mano, kad sava propaganda yra gera, o išorinė – bloga. Ir čia matomi du sprendimai. Vienas – formuoti stiprią savo ideologiją. Šį aš kritikuočiau. Manau, tai nėra teisingas pasirinkimas. Palaikyčiau sprendimą kurti atvirą, kupiną alternatyvų visuomenę, skatinti racionalaus proto, įvairaus dvasinio gyvenimo formavimą.
Toks pasirinkimas būtų nukreiptas ne tik prieš rusišką propagandą, tačiau ir prieš bet kokį įtikinėjimą, ar jis ateitų iš Jungtinių Amerikos Valstijų, ar iš didžiųjų korporacijų, kurios siektų vienokių ar kitokių politinių tikslų Lietuvoje, ar būtų per prievartą bandoma suformuoti tam tikras vertybes (religines, nacionalines, klasines, ideologines). Mano nuomone, pažangiau būtų kurti visuomenę, gebančią atsispirti įvairioms propagandoms, nepriklausomai nuo to, ar jos yra Rytų, ar Vakarų.
– Kaip ir kokiais pavidalais skleidžiasi politinė propaganda, vyksta manipuliavimas žmonėmis?
– Propaganda turi daug pavidalų. Dažniausiai ji pasirodo kaip į meno kūrinius integruota ideologija. Ji įpinama į kino filmus, televizijos serialus, muzikines programas, fotografijas, medijų meną. Tiesiogiai nepasirodo ir patys propagandininkai. Tai yra viešųjų ryšių, ryšių su visuomene institucijų darbas. Tai gali būti susiję su politine reklama, politinėmis technologijomis, su viešąja diplomatija. Daugelis institucijų, kurios tiesiogiai bando veikti Baltijos šalis, vadinasi politinių technologijų arba visuomenės informavimo centrais.
Propaganda veikia labai įvairiais lygiais, yra labai daug įvairių jos rūšių. Tai gali būti ilgalaikė propaganda, kuri reiškiasi edukacinėmis priemonėmis ir ilgalaikę vertę turinčiais kino filmais. Taip pat išskiriama mikropropaganda, kuomet yra naudojamos specialios politinės technologijos, skirtos paveikti tam tikrus politikus. Pavyzdžiui, papirkti juos ar konsultuoti. Iš šių dviejų propagandos rūšių mes galime žiniasklaidoje nė vienos nepamatyti.
Daugiausia dėmesio žiniasklaida kreipia tik į trumpalaikę propagandą, kuri yra efektyvi, kada kyla koks nors skandalas, sukuriamas koks nors įvykis. Bet tada atsiranda ilgalaikė propagandinė kampanija, kuri žiniasklaidai įkyri. O geri propagandos analitikai, specialistai kaip tik ir bando veikti tada, kai įprastinė, paprastoji žiniasklaida nebeveikia.
– Minėjote, kad propaganda dažnai yra nepastebima. To nepastebi netgi žiniasklaidos priemonės. Ar tai labiausiai lemia, kiek ji yra paveiki?
– Nebūtinai. Juk mes pastebime, kai, pavyzdžiui, Sergejus Dorenka su savo visiškai purvinos ir nepaprastai įžūlios juodosios propagandos kūriniais puola kokias nors šalis. Jis, tiesa, Lietuvos beveik niekada nepuola, daugiausiai dėmesio šiuo metu skiria Ukrainai.
Bet štai Aleksandras Nevzorovas juodosios propagandos priemonėmis Baltijos šalis, taip pat ir Lietuvą, puldavo.
Pilkosios propagandos priemonėmis į įvykius savo televizijos laidose, pritraukiančiose ir Lietuvos žiūrovų dėmesį, reaguoja D.Kiseliovas. Jie kalba aktualiomis temomis ir žiniasklaida paprastai tokias temas atpažįsta, puola ginčytis, jog tai – propaganda.
Lietuvoje politikos žurnalistai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos televizijos kanalai transliuoja labai daug įvairių rusiškų serialų. Vieni jų turi ideologinį pamatą, kiti – ne. Ypatingai paveikūs ir griežtai ideologiškai, propagandiškai sukonstruoti yra kariniai filmai, susiję su Antruoju pasauliniu karu.
Tai veikia ne mažiau, nei D.Kiseliovas ar S.Dorenka, tokių filmų žala yra ne mažesnė. Tačiau į juos niekas nekreipia dėmesio, nediskutuoja, mano, kad tai nėra žalingas dalykas.
Dar egzistuoja vadinamieji propagandos filtrai. Tai priemonės, dažniausiai finansinės, dėl kurių į žiniasklaidą nepakliūva alternatyvi informacija. Tie filtrai yra susiję su reklama, kapitalu, valdančiu žiniasklaidą. Taip formuojamas bendras gana monolitiškas, vienmatis informacinis laukas. Ir šiame vienmačiame lauke labai lengva paskleisti vieną ar kitą politinį mitą.
O protas yra gyvas ir gabus atsispirti propagandai tik tada, kai turi daug alternatyvų, gali jas lyginti. Apskritai laisvoji žiniasklaida ir turi pateikti įvairias nuomones, alternatyvas tam, kad protas, o ne širdis galėtų apsispręsti.
– Minėjote, kad žiniasklaida turi sukurti platesnį informacijos lauką, kad protas, o ne širdis galėtų spręsti. Tačiau ar šiandien visuomenės protas nori kažką spręsti?
– Šiuo metu tai iš tiesų yra labai didelė problema. Kiekvienas rinkodaros specialistas nuo Karlo Marxo laikų žino, kad vartotojas yra ugdomas. Per vieną dieną netampame kitokiais.
Prisiminkime, kad perestroika truko pakankamai ilgai – bendroji Sovietų Sąjungos kritika prasidėjo jos viduje nuo 1985 metų. Iki 1988-ųjų Lietuvoje sklido pertvarkos idėjos: buvo kritikuojamas sovietinis režimas, remiantis sovietiniais argumentais. Kitas saviugdos žingsnis – ugdomas pilietiškumas. Tai yra ilgas saviugdos procesas.
Šiandien tas saviugdos procesas yra savotiškai nutrūkęs ir laisvoji komercinė žiniasklaida nėra linkusi užsiimti šiuo ugdymu. Komercinė žiniasklaida norėtų uždirbti kaip galima greičiau, kaip galima daugiau. Ir kaip tik tokiomis sąlygomis pradeda veikti komerciniai informacijos filtrai – sukuriamas jau minėtasis vienmatis informacinis laukas.
Kai kalbame apie visą visuomenę, be papildomų investicijų, įstatymų, kurie reguliuotų, kokio tipo serialai iš kokių šalių galėtų būti perkami, atsispirti didelių šalių propagandai aš nematau galimybės. Atsispirti propagandai gali atskiros bendruomenės, investuodamos į saviugdą, laisvo, savarankiško proto ugdymą, bet tai nebus efektyvu visos šalies požiūriu.
– Kas yra ta reikalinga injekcija ydingai savivokai, informacinių karų suvokimui pa(si)keisti? Kaip, jūsų manymu, išvengti destrukcijos ir savidestrukcijos informacinių karų ir realių jų grėsmių akivaizdoje?
– Jei propaganda veikia pirmiausia emociškai, tai atsiginti nuo propagandos galima trimis būdais. Pirmas ir efektyviausias – labai racionaliai ją atmesti. Užuot bandžius širdimi pajausti, ar tai tiesa, ar ne, reikia pažvelgti kritiniu protu, remiantis įvairiomis alternatyvomis ir įvertinti situaciją kaip lapės kerus varnai.
Kitas kelias – gyventi turtingą dvasinį-emocinį gyvenimą. Tada propaganda bus tiesiog nepaveiki. Dar vienas būdas, kuris, mano manymu, pats neefektyviausias, yra tiesiog niekada nežiūrėti į propagandą.
Tačiau jokios iracionalios injekcijos negali būti. Atsispyrimas arba yra racionalus, kai mes atpažįstame ir atmetame prievartinius pririšimus, arba emocinės pagundos mūsų neveikia tada, kai patys plėtojame kūrybingą, turtingą dvasinį gyvenimą. Jokių kitų injekcijų, ypač ideologinių, negali būti, nes ideologinės injekcijos lygiai taip pat yra propagandinis įrankis, suvaržantis protą.
