Vienintelė bėda – tai, kad menininkai nė nežada ieškoti finansavimo šiai idėjai įgyvendinti. Gitenio nuomone, šiuolaikinėje visuomenėje menininkai nepelnytai verčiami tapti verslininkais ir viešųjų ryšių specialistais. Taip atsitinka todėl, jog nesuvokiame, kokia yra meno svarba visuomenėje. Pokalbis su G.Umbrasu – apie menininko vietą visuomenėje.
– Esate miesto menininkas – kuriate darbus Vilniaus viešosioms erdvėms. Vilniečius džiugina jūsų sukurti „Meilės krantai“, plytelė „Stebuklas“ tapo neatsiejama Katedros aikštės dalimi, Žvėryno rajone pastatytas „Čiulbantis kryžius“. Ar čia buvo tam tikras vidinis apsisprendimas eiti į viešąsias erdves?
– Labai tuo džiaugiuosi, nes matau ne suinteresuotų klanų atstovų, o kokio nors įsimylėjėlio akis arba vaiko reakciją. Džiugina, kai matau, kad darbas gyvena.
Kai pradėjau 1988 metais tapyti miniatiūrines freskas medžių drevėse arba kai prasidėjo pirmoji skraidanti tapyba ant aitvarų, tai buvo noras nepriklausyti nei nuo Parodų rūmų direkcijos, nei nuo kitų organizacijų, kurios tave cenzūruotų ir tau nurodinėtų. Norėjosi išeiti į platesnį – dangaus kontekstą, aplinkos kontekstą. Tada dar nebuvo išgalvota, kad norint tapyti medžio drevėje, reikia leidimo.
Kartais tiesiog matai, kaip kūrinys galėtų atrodyti miesto erdvėje. Galima sakyti, jog tai vizija – nors žodis „vizija“ skamba mistifikuotai.
Tiesiog virš aikštės prie savivaldybės ir „Europos“ prekybos centro mačiau skrendantį Vytį. Įsivaizdavau naująjį Vilnių kaip stiklo kalną. Kaip pasakose karalaitis ant sidabrinio žirgo joja į kalną, kur rūmuose sėdi mergelė su aukso obuoliu. Taip atsirastų semantinė prasmė visam stikliniam rajonui. Tačiau šios idėjos negaliu įgyvendinti, nes negavau „Hanner“ vadovybės leidimo vieną iš konstrukcijos taškų prikabinti prie jų pastato. Sakė, kad ir taip nuo vėjo apdaila byra. Tačiau juk apdaila nėra pastato konstrukcija.
– Dalyvavote Lukiškių aikštės „Laisvės“ skulptūros konkurse, jūsų projektas laimėjo trečiąją vietą. Skulptoriai protestavo prieš pirmos ir antros vietos laimėtojus, dėl neskaidraus konkurso organizavimo. Kodėl manote, kad laimėjęs darbas yra prastesnis negu jūsų?
– Būtų neetiška vertinti laimėjusius darbus. Tačiau siūlau į šį konkursą įtraukti tautą. Būtų juk galima balsuoti – kaip „Eurovizijoje“ telefono skambučiais, kuris darbas geriausias. Tauta turi dalyvauti renkant skulptūrą, kuri gali tapti mūsų laisvės simboliu. Tačiau mažai kas išvis žino, kad vyko toks konkursas.
Jei mūsų valstybės simbolis kuriamas neskaidriai, negalime išvis kalbėti apie valstybės buvimą. Tuomet tėra tik valstybės imitacija, tada gal ir tinka Lukiškių aikštėje pastatyti skulptūrą, kuri primena krentantį, pamuštą paukštį arba kartuves. Juolab, kad pirmosios ir antrosios vietų nugalėtojai jau anksčiau 2008 m. buvo dalyvavę konkursuose ir inkognito jau negalėjo antrą kartą dalyvauti konkurse 2013 metais, o pagal konkurso sąlygas mes visi turėjome dalyvauti slaptai. Tačiau Kultūros ministerija pažiūrėjo į sąlygų pažeidimą pro pirštus.
– Gal taip yra, nes Lietuvoje nėra supratimo, kad menas reikalingas ne tik tam, kad erdvę papuoštų. Mažai kas į meną žiūri kaip į tai, kas atveria dvasią.
– Mąstau, kad po Nepriklausomybės atgavimo dvasinė plotmė yra atiduota Bažnyčiai. Vietoje bendradarbiavimo matau konkuravimą. Kadangi su Bažnyčia valstybės vyrai skaitosi, su menininkais nėra ko skaitytis – kaip su kokiais anarchistais. Todėl visuomenei ir neaišku, ką dabar veikia menininkai – ar verslą daro, ar tiesiog girtuokliauja ir palaidauja. Menas tapo prabangos dalimi, kai jis galėtų būti esaties dalis.
– Politikai galėtų paprieštarauti – o kas trukdo menininkams bendradarbiauti su Bažnyčia?
– Sovietų okupacijos metais paveikslas būdavo tuo geresnis, kuo daugiau jame nupiešta žvaigdžių ir generolų. Kai kur Bažnyčioje yra panaši tendencija – kuo daugiau kryžiukų ir ženkliukų, tuo gražiau. Apie vidinę kultūrą, dvasią ir susimąstymą ne visada tenka kalbėti. Padėk Dieve, kad taip atsitiktų dažniau.
Sovietų okupacijos metais paveikslas būdavo tuo geresnis, kuo daugiau jame nupiešta žvaigdžių ir generolų. Kai kur Bažnyčioje yra panaši tendencija – kuo daugiau kryžiukų ir ženkliukų, tuo gražiau.
– Ką jums pačiam duoda kūryba?
– Sunku pasakyti. Kūryba gali būti kaip apsėdimas, kai mintis sukasi tol, kol randa formą ir kažkas išsisprendžia. Čia kaip sapnai. Sapnas gali tau kažką pasakyti. Gali tiesiog pailsinti, gali varginti. Sapnai gali būti dienos įvykių arba vaikystės išgyvenimų tęsinys. Sunku pasakyti, kam išvis sapnai reikalingi, bet žmogus numirtų be jų.
Kūryba taip pat yra subalansavimas, susikalbėjimas su savimi, kelias į savo sielą. Tai gali būti į aplinką ištransliuota informacija. Tačiau žmogus gali visą gyvenimą daug dirbti ir likti grafomanu – jis rašys, bet neturės ką pasakyti. Mano akimis, menininku tampama, kai atsiranda kokybės elementas.
Tai nebūtinai turi būti profesionalus menas. Tiesiog kabina dūšią arba nekabina. Tačiau tai gali kabinti ne kiekvieną dūšią. Štai jaunystėj po penkis kartus kai kurias knygas skaitydavom, dabar jau kitas skaitom. Nebūtinai meno kūrinys yra universalus – skirtas visiems amžiams, visiems žmonėms. Bet jeigu nors kažkam tai yra įvykis dūšioj, tai jau yra menas.
– Ar nėra taip, kad menas tampa vis mažiau vertinamas, nes savo forma jis primena mėgėjiškus darbus? Iš tikrųjų dažnai tai tėra paplekšnojimas per popieriaus lapą ir žmonės nesuvokia, kam to reikia.
– Tiesiog pamano: „Ir aš taip padaryčiau“. Tai ateina iš modernizmo laikų, kai H.Matisse‘as tapė plokštumines figūras, per daug nekreipdamas dėmesio į detalizavimą. Kai tai pamatai, atrodo, kad visi taip galėtų – truputį dailės mokykloje pasimokęs šeštokas galėtų panašiai nupaišyti.
Jis buvo novatoriškas, bet tie, kurie pieš taip, kaip jis, arba kopijuos, arba profanuos jo kūrybą. Spalvinio lygio, novatoriškumo ir koncepcijos jie nesugebės pakartoti.
Tačiau šis dailininkas išgrynino iki tokio paprastumo savo tapybą – tais laikais tai buvo iššūkis. Jis buvo novatoriškas, bet tie, kurie pieš taip, kaip jis, arba kopijuos, arba profanuos jo kūrybą. Spalvinio lygio, novatoriškumo ir koncepcijos jie nesugebės pakartoti.
– Turbūt lengviausiai kopijuojamas darbas yra K.Malevičiaus „Juodas kvadratas baltame fone“.
– Aišku, tokį nukopijuoti lengva. Tačiau išrasti sunkiau. Kita vertus, visai neseniai pasirodė informacija, kad vienas K.Malevičiaus kvadratų yra nutapytas ant svetimo tapybos darbo, kuriame vaizduojama moterų pirtis. Tai man primena tuos juodus kvadratėlius, kurie dedami ant necenzūrinių nuotraukų vietų. Toks gyvenimo paradoksas. O jei žiūrėtume rimčiau, K.Malevičius sukūrė visą teoriją, kad prieitų prie minimalistinių formų.
Tame kontekste, kuriame visi tapo nuglaistytas figūrines kompozicijas, tai buvo darbas, kuris šokiravo. Tai buvo pokštas, už kurį autorių galėjo sušaudyti.
Šiais laikais galima padaryti taip pat, kaip darė jie, ir už tai gauti stipendiją. Eiti pirma laiko ir sukurti kažką radikaliai naujo, kad žmonės ant šakių pakeltų autorių, nėra taip paprasta, nes viską matėm, viską žinom ir nieko nesupratom.
– Iš tikrųjų žmonės dažnai sako, kad šiuolaikinio meno suprasti neįmanoma.
– Jie ir neprivalo suprasti. Atominės fizikos mes irgi nesuprantam, bet tai nereiškia, kad jos nėra. Ji yra, nepaisant to, kad mes nesuprantam.
Jie ir neprivalo suprasti. Atominės fizikos mes irgi nesuprantam, bet tai nereiškia, kad jos nėra. Ji yra, nepaisant to, kad mes nesuprantam.
Kita vertus, pažiūrėjus įspūdingą kino klasikos filmą ir išėjus iš kino teatro dar gal dešimt minučių aplinka atrodydo lyg to kino stilistikoje. Tai čia galbūt ir yra tas kitoks požiūris, kurį pajėgus formuoti menas.
– Prisimenu, esu bandžiusi piešti, susikoncentruodama į linijas. Išėjusi į gatvę, visur ėmiau matyti linijas.
– Taip. Gal ir priėjome bendromis jėgomis prie išvados, kad menas formuoja požiūrį. Ir gal nelabai svarbu, kaip sudėtingai tai medžiagoje išreikšta. Jeigu randi dar vieną galimybę žiūrėti į pasaulį, tai pasaulis platesnis ir turtingesnis pasidaro.
– Dabar plinta įvairios meno terapijos. Į meną pradedama žvelgti kaip į procesą, kuris vertingas pats savaime. Kas keičiasi, jei iš meno nustojame reikalauti rezultato?
– Jei iškart pradėsime reikalauti rezultato, gali atsitikti, kad žmogus išsigąs ir išvis nieko nepradės daryti. Šiaip galime kalbėti, kad visas menas yra terapija – ir tas, kuris genialus, ir tas, kur vaikas paėmė dažų, paplekšnojo ant stalo ir džiaugiasi. Tegul džiaugiasi, paskui jis užaugs ir jau kitaip kažką darys.
Jei iškart pradėsime reikalauti rezultato, gali atsitikti, kad žmogus išsigąs ir išvis nieko nepradės daryti.
Kažkada organizuotame įvade į psichoanalizę Šveicarijos Ciuricho Jungo instituto man buvo patikėta vesti terapinio piešimo užsiėmimus užsimerkus. Užsimerkęs negali panaudoti savo profesionalių įgūdžių. Vėl tampi trejų metų vaiku. Profesionaliam menininkui kartais sveika pasijusti tokiu bejėgiu – taip išeini iš savo išmoktų schemų, sugrįžti į pirminę būseną.
Man atrodo, kad meno kūrinys gali būti atradimas arba „copy paste“ kartojamas svetimas atradimas – tuomet yra grafomanija.
– Gal dėl to taip dažnai yra kopijuojama, kad visuomenėje tai priimtina. Mus nuo pat vaikystės moko mėgdžioti meno kūrinius. Tikima, kad kurti galime išmokti tik mėgdžiodami.
– Mėgdžiojimo tradicija turbūt labiausiai išpuoselėta Kinijoje – ten mokymas yra kopijuoti meistrus. Neneigiu, kad išmokus kopijuoti, galima išmokti ir nekopijuoti. Tačiau taip gali atsitikti, jei pripažinsime, kad kopijuojame, o ne apsimetinėsime, kad kažką naujo padarėme. Ypač tada, kai neišeina nukopijuoti, yra noras save pateisinti ir manyti, kad sugalvojome kažką naujo.
Mokyklose dažnai labiau vertinama ne kūryba, o lankomumas arba sugebėjimas padaryti taip, kaip mokytojas daro. Netgi Dailės akademijoje būna, kad studentai dirba kaip dėstytojas. Tuomet jie išmoksta tam tikrų metodų ir per atsiskaitymus būna gerai įvertinti. Tačiau ką jie toliau gyvenime veiks, neaišku.
Netgi Dailės akademijoje būna, kad studentai dirba kaip dėstytojas. Tuomet jie išmoksta tam tikrų metodų ir per atsiskaitymus būna gerai įvertinti. Tačiau ką jie toliau gyvenime veiks, neaišku.
– Bet nebūtinai jiems turi nesisekti, kartais prisitaikantys menininkai sėkmingesni už genialiuosius.
– Aišku. Rinkoje juk reikia greitai, reikia vakar. Puikiai žinote, žurnalistikoje juk tas pats. Pradedi kopijuoti nors ir pats save, nes nėra laiko įdėti dūšios, kad subrandintum naują vaisių. Jeigu taip nuolat dirbi, atsitinka, kad išvis nebesinori. Žurnalistika irgi kūryba. Ne kasdien atsitinka, kad parašote tai, kas atrodo vertinga jums arba keliems žmonėms, kurie gali suprasti. Kartais reikia ir palaukti, ir išnešioti.
Net jei atrodo vertinga, po kelerių metų gali pasižiūrėti ir matyti, kad galėjai geriau. Bet būna ir atvirkščiai – neatrodo vertinga, o vėliau pasižiūri – ačiū Dievui, kad išvis išnaudojai progą.
– Taip atsitiko su jūsų „Stebuklo“ plytele, kurią Katedros aikštėje kasdien aplanko tūkstančiai žmonių?
– Taip, kai dariau „Stebuklo“ plytelę, tai buvo tik humoras. Dabar tai jau yra visuomenės reiškinys. Ir čia nėra autoriaus nuopelnas.
Mes planuojam, o Dievas juokiasi. Todėl yra juokinga, kai reikalaujama rašyti projektus ir
numatyti, kiek žmonių ateis tavo kūrinio pasižiūrėti. Taip žmogus verčiamas meluoti. Mes negalime žinoti, kaip bus.
– Tokių projektų reikalavimai tinka verslui, bet ne menui?
– Taip, genialus menas netepa į tos dienos formatą. Verslo pasaulyje vertinamas trumpalaikiškumas. Jei padarysi batus, kurie nesusidėvi šimtą metų, tai niekas daugiau batų nepirks. Jeigu elektros lemputė neperdegs, tai daugiau nereikės gaminti. Norima, kad ir menas būtų vienkartinis. Pažiūrėjai, cha cha cha, ir viso gero. Papuošei paveikslu kontorą dvejiems metams, tada pakeitei į naują.
Taip nutinka, kad ne tiek jau daug meno kūrinių perkama, kuriuos norėtųsi išsaugoti ir palikti testamentu kitoms kartoms.
Nors nesu nei prieš verslą, nei prieš vienkartinius dalykus. Ar rodžiau jums mano studento padarytą viešojo transporto bilietą? Jis sukūrė viešojo transporto bilietą – degtinės butelį. Išpreparavo pakrautą Vilniečio viešojo transporto bilietą ir užklijavo elektroninę schemą kitoje etiketės pusėje. Pridėjus prie tablo autobuse su juo galima atsiskaitinėti, internetu galima vėl papildyti. Galima kontrolieriui parodyti ir pasižiūrėti, kaip pasikeis jo veido išraiška.
Ne taip lengva sukurti anekdotą, kuris juokingas – ypač tada, kai už tai pažymį rašo.
– Nenustebčiau, jog tokią idėją panaudotų reklamos specialistai.
– Taip. Tik galėtų ir studentui sumokėti už idėją. Autoriaus vardas – Martynas Nevulis. Sumanymas yra vertas patento, tik patentuoti studentui yra per brangu.
– Gal šiuolaikinėje visuomenėje meną tikrai pakeičia įvairios verslo formos? Pavyzdžiui, visai neseniai mugėje mačiau šokoladinius įrankius – gera idėja.
– Mačiau tuos įrankius. Į Kaziuko mugę jau buvo atvežę, matyt, dabar pakartojo arba kiti nukopijavo. Sutinku, kad sukeisti medžiagas yra gera idėja. Galima priimti kaip humorą arba kaip absurdą.
Kažkada mačiau skardinėse pardavinėjamą Lietuvos tūkstantmečio orą. Tiesiog tuščiose skardinėse. Juokinga. Gerai, kad egzistuoja tokios verslo formos. Tik klausimas, ar humoras papildo meną, ar jį pakeičia.
Kažkada mačiau skardinėse pardavinėjamą Lietuvos tūkstantmečio orą. Tiesiog tuščiose skardinėse. Juokinga. Gerai, kad egzistuoja tokios verslo formos. Tik klausimas, ar humoras papildo meną, ar jį pakeičia.
– Kokie darbai gali dabar sukrėst visuomenę?
– Paviršutinišką, vartotojišką visuomenę, kai visi produktai vienkartiniai, gali sukrėsti ilgalaikės vertybės.
Galima kartu surengti ir provokaciją, ir sukurti išliekantį darbą. Štai kartu su rašytoju Liudviku Jakimavičiumi sugalvojome, jog būtų galima palaidoti litą. Jis siūlė surengti laidotuves, o aš – įrengti kapą. Reikėtų nupirkti kapinėse žemės. Padaryti iš kokios nors medžiagos padidintą litą.
Galima palaidoti karste, galima ir be karsto. Susitarti, kad ateitų raudotojos, štai jūs galėtumėte būti viena iš jų. Tada ant kapo pastatyti akmeninį paminklą litui – tokio antkapio kaina būtų apie 35 tūkst. litų. Čia kalba yra ne apie akmenų krūvelę, bet apie profesionaliai padarytą meno kūrinį, kuris ir po šimto metų išliktų.
Tačiau pirmiausia reikėtų rasti finansuotojus. Gal būtų galima kreiptis į bankininkus – duokit litų, kad galėtume palaidoti litą. Tik čia jau ne aš turėčiau eiti į banką su projektu, o iš banko turėtų ateiti pas mane ir paklausti, ar neturiu sugalvojęs ko nors įdomaus. Tuomet bendromis jėgomis galėtume ką nors nuveikti.
