– Man yra susidaręs įspūdis, kad jūs per kelerius metus pasiekėte tam tikrą nepriklausomybės nuo išorinių veiksnių lygį: subūrėte aplink save nemažą klausytojų bendruomenę (daugiau nei 4000 gerbėjų „Facebooke“), kuri vaikšto į jūsų koncertus, perka, siunčiasi, klauso ir komentuoja jūsų įrašus, paskleidžia apie juos žinią – visiems šiems dalykams jums nereikia eikvoti daug jėgų. Be tokios fanų bazės, ko gero, nebūtumėte galėję savo lėšomis išleisti minialbumo „Venera“. Tam tikra prasme jame yra užfiksuota tai, kokie jūs dabar esate ir ką esate pasiekę – ir kaip muzikantų ansamblis, ir kaip bendraminčių būrys. Tad gal galite trumpai papasakoti „Veneros“ įrašymo istoriją?
Mantas: Įrašymas, man atrodo, buvo smagioji viso proceso dalis. Mes išvažiavome į sodą pas senelius su mūsų garso operatoriumi Dariumi, susistatėme aparatūrą ir buvome ten kokias penkias dienas. Grojome, repetavome ir paskui per porą dienų viską įrašėme. Be to, atvažiavo mūsų draugai, jie taip pat dalyvavo darant įrašus.
Gabrielė: Pavyzdžiui, visi įdainavome „Childhood Song“ chorą.
Mantas: Taip, be to, būnant ten gimė mintis įrašyti violončelę, nes viena mergina tiesiog atsivežė ją su savimi. Įdomiausia buvo tai, kad mes įrašėme tam tikrą pagrindą, kuris buvo neapšlifuotas, prie jo reikėjo padirbėt, ir mes buvome juo nepatenkinti, netgi galvojome pradėti viską iš naujo, bet vienas mūsų draugas, „Baltojo kiro“ lyderis Tautvydas Augustinas, paklausęs įrašo pasakė, kad jame yra geriausia, ko iš įrašo galima norėti – tai kartu praleisto laiko pojūtis.
– O kas sukūrė albumo apipavidalinimą?
Šarūnas: Dizainą paruošiau aš, tiesiog panaudodamas vieno paveikslo, kuriame pavaizduota Venera, fragmentą. Tik, aišku, šiek tiek jį apdirbau, kad nebūtų visai iš interneto paimtas vaizdas.
Mantas: Žodis „Venera“ buvo užrašytas tiesiog patikrinti šriftui ir kompozicijai, bet jokio geresnio pavadinimo mes taip ir nesugalvojome, dėl to ir palikome. O vėliau „už to“ atsirado ir tam tikra idėja. Tiesa, ką dar darėme patys – karpėme tuos kalkinio popieriaus lapukus, kurie yra albumo viduje.
Augustinas: Iš esmės tai mes tiesiog norėjome padaryti kuo jaukesnį apipavidalinimą kuo mažesnėmis sąnaudomis.
– Man įdomu, kaip kiekvienas iš jūsų jaučiasi būdamas grupės nariu. Ar realizuojate save? Ar nebūna konfliktinių situacijų, tyčinio ar netyčinio užgožimo?
Šarūnas: Žinoma, tokių situacijų būna. Anksčiau apskritai mažai kalbėdavomės, neišsakydavome savo nuomonės, jautriai priimdavome kritiką ir tik pastaruoju metu pradėjome daugiau kalbėtis, sakyti, kaip norėtume, kad būtų, komentuoti vienas kito partijas ir panašiai. Atrodo, kad, kol nesikalbėdavome, buvo ir daugiau pykčio, ne vienas jautėmės blogai, o kai ėmėme kalbėtis atsirado kitoks santykis, gal sunkesnis, reikalaujantis daugiau pastangų, bet vis dėlto tikresnis.
Augustinas: Manau, kad grupės situaciją galima iliustruoti daržo įvaizdžiu: anksčiau galvodavome, kad pakanka palaistyti ir nupjauti žolę, o į piktžoles nekreipdavome dėmesio, nors žinodavome, kad jos yra. Šarūnas gal jautresnis, jis kartais atkreipdavo dėmesį į bloguosius dalykus, bet mums turbūt pritrūkdavo ryžto, nežinau. Nesakau, kad dabar jo yra, bet esame labiau linkę išsikelti kažkokias problemas ir jas spręsti. Atsirado ne tik žinojimas, bet ir pripažinimas, kad kažkas gali būti blogai. Gal tai ir sukelia kažkokį papildomą diskomfortą, bet kartu atsirado ir postūmio, judėjimo į priekį įspūdis.
Gabrielė: Man dar atrodo, kad grupei labai daug davė turai po Lietuvą ir Latviją. Kai prisikrauni pilną autobusiuką daiktų, miegmaišių, sumuštinių ir gitarų, ir išvažiuoji iš savo miesto bei pažįstamų rato, su žmonėmis, kurie yra tavo šeimyna. O šeimynoje visada visko būna. Laikas praleistas kartu yra be galo svarbus: tai padeda pažinti grupės narį ir atrasti galimybę čia kiekvienam realizuoti save.
 |
| Monika Daužickaitė / Turas, Ryga, 2012 m. |
– Daugiausia pašalinio darbo reikalauja būgnininko grojimas – prieš kiekvieną koncertą reikia pervežti, surinkti, suderinti, o po koncerto išrinkti būgnų komplektą. Ar emocinis atlygis už šį darbą nebūna per menkas?
Narimantas: Tai kad aš to darbo ne tiek daug ir atlieku, mes kažkaip visi jį pasidalinam. Kiti grupės nariai man padeda sunešioti būgnus, aš padedu jiems sunešioti kubus, ir taip toliau. Tik Gabrielė nenešioja. Šiaip man atrodo, kad tai paprasčiausias laiko taupymas, kas yra labai sveika. Jie net man kartais padeda būgnus sustatyt, bet aš, aišku, labiau mėgstu tai daryti vienas, nes tada galiu iškart susidėti viską taip, kaip man reikia. Būgnų statymas yra kaip koks meditavimas, išėjimas iš čia.
– Koks yra jūsų santykis su klausytojais? Ar grodami galvojate apie konkrečius žmones, ar labiau apie įsivaizduojamą klausytoją?
Augustinas: Jei aš grodamas galvoju apie publiką, tai jos nesukonkretinu, tai tiesiog žmonės, kuriems mes grojame. Koncertuojame žmonėms, kurie tuo džiaugiasi, ne taip, kaip, pavyzdžiui, repetuodami galim trukdyti kaimynams, ir panašiai. Ir ta publikos energija ir gera nuotaika kažkokiu būdu persiduoda grojantiems. Bet kai aš grodamas imu žiūrėti į konkretų žmogų, tai tas žiūrėjimas atitraukia dėmesį nuo muzikos, groji vos ne autopilotu. Ir tada aš, pavyzdžiui, galiu neišgirsti, kad Mantas pradėjo groti kažką kito, o į tai aš turėčiau sureaguoti – jei ne ausimis, tai Mantas man turėtų parodyti. Bet kadangi aš nukreipiu savo dėmesį ir žvilgsnį kitur, tai praktiškai nulemia, kad galiausiai gali atsitikti kažkas blogo. Todėl man svarbiausia yra ne galvoti apie publiką, o tiesiog būti koncerte. Tada viskas einasi kaip iš pypkės, o ji, kaip žinia, gali visaip degti.
Šarūnas: Man tai gal atvirkščiai – žiauriai svarbūs žmonių veidai, akys, šypsenos. Kai koncerto metu turi daug kalbėti ir šiaip dažnai žiūri į tą pusę, tai tau tiesiog reikia to. Man labai svarbu matyti draugus ir aš beveik visą koncertą žiūriu tik į tuos žmones, kurie man artimi ir kuriuos myliu. Jei padarai, kad jie šypsotųsi ir klausytųsi, tai ir pačiam pasidaro labai gera, ir tada galvoji, kad ir tie, kurie galbūt nepažįsta tų žmonių, matydami visą tą kažkokį bendrą džiaugsmą, irgi juo prisipildo. Ir tada jau žiūri į juos, ir jie jau irgi laimingesni, ir taip plinta viskas.
– O kokia yra įsimintiniausia reakcija, kurios esate sulaukę iš klausytojų?
Šarūnas: Aš atsimenu, kaip kartą grojome Klaipėdoje, didžiulėje scenoje, kartu su tokiomis grupėmis, kaip „69 danguje“, ir taip toliau. Ir pagrojome gan prastai, nes buvo žiauriai baisu, didelė scena, ne viską gerai girdėjome, bet po koncerto priėjo tokie du „marozai“ ir pasakė: „Blemba, tas „My Jesus“ – žiauriai geras gabalas.“ Ir tai buvo turbūt apskritai vienas kiečiausių dalykų – išgirsti tai, ko tu iš žmogaus net nesitiki išgirsti. Nes iš draugų ar iš žmonių, kurie užsiima panašia kaip tu veikla, ar panašiai atrodo, gali tikėtis tokių atsiliepimų, kaip, tarkim, „o, smagiai pagrojot“, „gražiai grojot“, „dainuoji gražiai“, bet kai ateina kažkoks visiškai plikas bičas, kuris, atrodo, duos tau į galvą, ir pasako: „Blemba, žiauriai geras gabalas“, tai imi galvot, kad vau, jėga, turbūt visgi darai tai, ką ir reikia daryti.
 |
| Emilija Vinžanovaitė / „Garbanotas Bosistas“ kosmose |
– Jūs esate susiję su tokiu paslaptingu reiškiniu kaip Tilto namai. Papasakokit, kas tai yra?
Gabrielė: Ten yra visko: kirpėjų, siuvėjų, kepėjų, grimuotojų, muzikantų...
Šarūnas: Tokia amatininkų gildija.
Mantas: Apie tai daug ir nepapasakosi. Ten gyvenam ne visai visi, bet visi užsukam. Na, tiesiog po truputį susipažinome su visu namu, ir kai atsilaisvindavo koks butas ar kambarys, pasikviesdavome ten draugus. Dabar „Ai šeip bičiukai“ ten irgi atsikraustė gyvent. Maža bendruomenė, jei taip paprastai. Žmonių, kurie labai daug veikia. Aš dirbu tam pačiam darbe, kaip ir mama, ir kartais, kai su ja einam iš darbo, aš jai pasakoju apie kiekvieną žmogų, ir ji sako: „Oho, o kažkas dar sako, kad jaunimas nieko neveikia. Tai tu parašyk kokių straipsnių.“ Nes iš tikrųjų – kai susipažįsti su tais žmonėmis, pamatai, kiek jie visko daro, ir dar kai į vieną vietą susiburia daug tokių žmonių, tai išvis galima padaryt žiauriai daug. Aš nesakau, kad mes labai daug ir padarom, nes nemažai laiko praleidžiam tiesiog laiptinėj, bet, tarkim, praėjusių metų „Gatvės muzikos diena“ yra turbūt geriausias pavyzdys. Išleidome – kiek ten – šimtą litų?..
Gabrielė: Du šimtus.
Mantas: Na, du šimtus, bet vis tiek, susimetus išėjo centai, o padarėme taip, kad susirinko labai daug žmonių, aštuonios valandos muzikos, ir, na, tikrai išėjo nuostabus reikalas.
Gabrielė: Tas renginys vadinosi „Tilto namai eina pas Bitlus ant stogo“, o grojo tiesiog mūsų bičiuliai.
– O į kieno koncertus patys vaikštote? Apskritai, kokių Lietuvos grupių klausotės?
Šarūnas: Martyno Valiaus.
Mantas: „Reed No Brass“.
Augustinas: „Ai šeip bičiukų“.
Šarūnas: Makejevo. (Visi juokiasi.)
Narimantas: Neišvengiamai klausomės tų, su kuriais patys grojame, pavyzdžiui, „Baltojo kiro“.
Gabrielė: Aš laukiu „Colours of Bubbles“ koncerto kitą savaitę. „Kamanių šilelio“ laukiu. Daug jų yra.
Šarūnas: Iš esmės tai jaunų lietuvių.
Gabrielė: Nebūtinai, ne vien jaunų.
Šarūnas: Na, bet labiau jaunų. Turiu omeny, kad aš nevaikštau į Kerbedį.
Gabrielė: Taip, bet kokie nors, pavyzdžiui, „KeyMono“ jau nebėra jauna grupė.
Šarūnas: Bet jie yra jauni.
Mantas: Žodžiu, daugiausia klausomės jaunos kartos, mūsų kartos muzikantų.
Šarūnas: Naujųjų lietuvių.
– Na, ir pabaigai: koks įvykis ar kokia patirtis paliko jums didžiausią įspūdį per visą grupės gyvavimo laiką? Galbūt turai, įrašai, o gal kokia smulkmena?
Gabrielė: Man labiausiai turas ir patinka: degalinės kavutė, daugybė Augustino istorijų, bernų kalbos ir diskusijos, nuolatinis vėlavimas į soundchecką, susikaupimas prieš koncertus, sutinkami nauji žmonės...
Šarūnas: Sunku kažką išskirti. Man labai patiko, kai buvom prie Puntuko naktį.
Mantas: Aš atsimenu savaitgalius pas Augustiną sode.
Augustinas: Bet ten buvome ne visi, Šaruko nebuvo.
Gabrielė: Ir manęs dar nebuvo tada.
Narimantas: Arba, pavyzdžiui, kaip važiavom pjauti žolės pas mane.
Augustinas: Išties labiausiai ir lenda į galvą visokie kasdieniai dalykai. Kasdienių darbų sunekasdienybinimai...
