Visą gyvenimą su naujagimiais dirbantis Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų filialo Vaikų ligoninės Naujagimių intensyviosios terapijos skyriaus vedėjas gydytojas neonatologas dr. Arūnas Liubšys iš karčios patirties sako – gimdyti namuose nesaugu.
Už teisę gimdyti namuose kovojančios moterys viešai kalba tik apie sėkmingus tokių gimdymų atvejus. Tuo metu medikai prabyla apie skaudžias, vos tragedija nepasibaigusias istorijas.
– Diskusijos apie teisę gimdyti namuose netyla. Kaip jas vertinate jūs – gydytojas, patyręs, ką reiškia iš mirties nagų traukti naujagimius, į intensyvios terapijos skyrių patekusius po nesėkmingo gimdymo namuose? – savaitraštis „15min“ paklausė A.Liubšio.
– Aš visada už konstruktyvią diskusiją, kai remiamasi ne emocijomis, bet svariais argumentais. Kiekvienoje diskusijoje žmonės privalo jausti atsakomybę už savo žodžius ir diskusijos pasekmes. Šiuo atveju girdžiu gana vienpusišką diskusiją, kai gimdymo namuose šalininkai pasakoja tiesiog ašaras spaudžiančias džiaugsmingas kūdikio atėjimo į šį pasaulį istorijas.
Tvirtinimas, kad visada viskas baigiasi laimingai, švelniai tariant, yra netiesa. Todėl nesėkmingas gimdymo namuose istorijas tenka pasakoti medikams.
Blogai, kai diskusija inicijuojama, norint būti tik išgirstiems, bet patiems nesiklausant. Todėl pateikiama informacija labai tendencinga: nė karto negirdėjau, kad gimdymo namuose pasekėjai kalbėtų apie skaudžius nesėkmingus atvejus, kai gimdant namuose kilo grėsmė gimdyvės ar kūdikio gyvybei. Pristatomos tik sėkmės istorijos, svaičiojama apie gimdymo grožį. Tačiau tvirtinimas, kad visada viskas baigiasi laimingai, švelniai tariant, yra netiesa. Todėl nesėkmingas gimdymo namuose istorijas tenka pasakoti medikams.
– Laikote tai savo pareiga?
– Saugumas, pažįstama aplinka, pakili gimdyvės emocinė būklė ir komfortas – tokius argumentus dėl gimdymo namuose girdžiu dažniausiai. Tačiau kur šioje grandinėje yra naujagimis? Kodėl kalbama tik apie moters ar šeimos interesus? Argi tai ne egoizmas?
Vaisiaus juk niekas nepaklausia, kur norėtų gimti jis? Ir jei, neduok Dieve, atsitinka kas nors blogo, naujagimio interesų irgi nepaisoma, girdi, ką padarysi, atsitiko kaip atsitiko – tokia Dievo valia.
Esu gydytojas neonatologas, su naujagimiais dirbantis visą savo gyvenimą, todėl esu priverstas ginti to mažo kūdikėlio – mūsų piliečio – interesus.
Pasakojimai apie gimdymą kaip normalų fiziologinį reiškinį, apie močiutes ir promočiutes, kurios gimdė tiesiog laukuose, manęs visiškai neįtikina. Visi žino, kad tais laikais iš dvylikos vaikų trys, keturi ar penki mirdavo. Medicinos pažanga lėmė tai, kad naujagimių mirtingumo rodikliai smarkiai pagerėjo. Nemanau, kad turėtume gręžiotis į praeitį – jau nebe viduramžiai, ne praeito šimtmečio pradžia. Todėl ne tik šeima – motina ir tėvas – atsako už į pasaulį ateinantį pilietį, bet ir visuomenė, ta valstybė, kurioje jis gimsta.
Todėl kalbant apie gimdymą namuose pirmiausia turi būti įteisinta asmeninė atsakomybė: šeimos, mediko, jei jis dalyvauja, pribuvėjos ir tų, kurie šeimą psichologiškai paruošė tokiam sprendimui.
– Gimdymo namuose teisė įtvirtinta net labai demokratiškose ir civilizuotose valstybėse, pavyzdžiui, Olandijoje.
– Olandija yra pats populiariausias gimdymo namuose šalininkų pavyzdys, tačiau Europos kontekste ji yra daugiau išimtis, o ne taisyklė. Šiandien olandai skaudžiai kenčia dėl tokio savo liberalumo – turi tikrai ne pačius geriausius naujagimių mirtingumo rodiklius Europoje. Mūsų skyriaus gydytoja profesiniais pagrindais neseniai lankėsi Olandijoje: viename iš renginių buvo atvirai kalbama apie tai, kad Olandijoje įvairiausiais būdais stengiamasi grąžinti nėščiąsias į ligonines.
Pernai turėjome naujagimį, kuris namuose gimė prieš laiką: tėvai buvo nusprendę gimdyti namuose ir priešlaikinis gimdymas jų nuomonės nepakeitė.
Norėčiau pateikti kitos šalies – Šveicarijos pavyzdį. Nėščioji ten gali pasirinkti vietą, kur ji nori gimdyti. Pavyzdžiui, ji apsisprendžia gimdyti vadinamojoje kantono (administracinio suskirstymo vienetas – red. past.) ligoninėje, kur gali būti vos 20 gimdymų per metus. Tačiau jei gydytojai, prižiūrėję moterį nėštumo metu, nustato, kad ji turi tam tikrą riziką, nėščioji automatiškai nukreipiama gimdyti į aukštesnio lygio ligoninę – universitetinę kliniką ar pan. Jei ji neatsižvelgs į šią medikų rekomendaciją ir savavališkai gimdys kantono ligoninėje ar namuose, o gimdymas bus nesėkmingas, ji negaus nė cento iš savo draudimo, o tai šeimai reiškia katastrofą.
Todėl ir mes neturėtume ignoruoti ne tik medicininių, bet ir teisinių, ekonominių šios temos aspektų. Man nesuvokiama, kad gimdyti namuose nusprendusi šeima šiandien už nieką neatsako.
Jei aš važiuodamas automobiliu netyčia partrenksiu žmogų ir jis žus, būsiu teisiamas ir galbūt atsidursiu kalėjime. Šeima, kurios naujagimis, gimdamas namuose, mirė, nes jam laiku (ar iš viso) nebuvo suteikta medicininė pagalba, neprisiima jokios atsakomybės. Kodėl vienu atveju netyčinis nužudymas baudžiamas, kitu – ne?
– Kitaip tariant, jei jau ruošiesi gimdyti namuose, turi prisiimti atsakomybę už visas gresiančias pasekmes?
– Čia tiktų patarlė: Tikėkis geriausio, bet ruoškis blogiausiam. Galime sakyti – gimdykite, kur norite, bet jei, neduok Dieve, kas nors blogo nutiks, nelaukite valstybės paramos ir sąskaitas apmokėkite iš savo kišenės: nuo greitosios pagalbos automobilio iškvietimo iki medikamentų, gydytojų darbo, priežiūros ir t.t. Kodėl valstybė turi mokėti už jūsų, atsiprašau,– svaičiojimus? Ir, neduok Dieve, neatsakingai gimdydama neteksite dar ir taip laukto kūdikio...
– Jūsų mintys skamba gana kategoriškai. Turbūt dėl to, kad esate tiesiogiai susidūręs su dramatiškomis gimdymo namuose pasekmėmis?
– Gimdymo metu gali įvykti absoliučiai netikėtų ir nelauktų komplikacijų tiek gimdyvei, tiek naujagimiui – tuo pačiu metu. Problema niekada nebūna tik nėščiosios – kenčia ir vaisius. Tarkime, atšoko placenta, prasideda kraujavimas, kas ne taip retai pasitaiko. Naujagimis gali gimti be širdies tonų, jį reikia nedelsiant gaivinti – ir ne bet kaip, o kvalifikuotai. Tuo pat metu pagalbą reikia suteikti ir gimdyvei, o tam reikia ne vienos, o keleto porų profesionalių rankų. Ką tuo metu gali pasiūlyti pribuvėja?
Nėra metų, kad savo skyriuje nesulauktume naujagimių, gimdytų namuose. Pernai turėjome naujagimį, kuris namuose gimė prieš laiką: tėvai buvo nusprendę gimdyti namuose ir priešlaikinis gimdymas jų nuomonės nepakeitė.
Naujagimiui nustojus kvėpuoti, buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, kuri jį nuvežė į artimiausią rajono ligoninę. Medikus jis pasiekė visai sušalęs – jo kūno temperatūra nesiekė 34 laipsnių. Tėvai negalėjo žinoti, kad neišnešiotas naujagimis, jei jam nesuteikiama kvalifikuota pagalba ir nesukuriama ypatinga aplinka, per 10–20 minučių gali netekti 2–3 laipsnius kūno temperatūros. Tąkart mums pavyko išgelbėti mažąjį pacientą, tačiau sušalimas gali baigtis mirtimi, net nesant kitų rimtesnių sveikatos sutikimų.
– Kokių dar atvejų yra pasitaikę jūsų darbo praktikoje?
– Turėjome naujagimį, kuris, gimęs namuose, mirė nuo kraujo užkrėtimo, vadinamojo naujagimių sepsio. Mes juk nežinome, kokiomis sąlygomis gimdoma namuose – į kokią terpę patenka mažylis, gal jam nešvariai nukerpama virkštelė... Galų gale, naujagimis, slinkdamas gimdymo takais, gali įkvėpti bakterijų. Flora, esanti moters gimdymo takuose, dažniausiai nieko blogo naujagimiui nedaro, bet, atsiradus tam tikriems simptomams, medikai gali skubiai įvertinti, kad ta pati infekcija, kuri vienu atveju nedaro žalos, kitu atveju gali sukelti tam tikrą pavojingą ligą su žaibiška eiga konkrečiam naujagimiui.
Mes juk nežinome, kokiomis sąlygomis gimdoma namuose – į kokią terpę patenka mažylis, gal jam nešvariai nukerpama virkštelė.
Pavyzdžiui, yra tokia bakterija, vadinamasis beta streptokokas, kuris lemia žaibišką naujagimio būklės blogėjimą ir dažnai baigiasi mirtimi. Dalis moterų yra tos bakterijos nešiotojos, o tai sukelia pavojų ateinančiam į pasaulį kūdikiui. Gimdant namuose tokie rizikos veiksniai neįvertinami. O ligoninėje galima užbėgti įvykiams už akių, jei prieš gimstant naujagimiui moteriai suleidžiama vienkartinė antibiotikų dozė. Tokia taktika riziką sumažina keliolika ar keliasdešimt kartų.
Kitas pavyzdys: naujagimis gimė pridusęs, kaip mes sakome, asfiksijoje. Teisingai gaivinant, šansai išgyventi ir likti visiškai sveikam – milžiniški. Tačiau, jei pagalba nebus suteikta ar ji bus nevisavertė, naujagimis arba mirs, arba liks invalidas visą likusį gyvenimą – su pažeistomis smegenimis, cerebriniu paralyžiumi ar pan. Ir ką pasakys tėvai – tokia Dievo valia?
– Teko girdėti, kad moterys namuose ryžtasi gimdyti net dvynius.
– Visai neseniai susidūrėme būtent su tokiu atveju. Moteris laukėsi dvynukų – prasidėjo priešlaikinis gimdymas. Manote ji važiavo į ligoninę? Ne! Priėmė visiškai neatsakingą sprendimą – gimdyti namuose.
Vienam dvyniui gimus, gimdyvei prasidėjo komplikacijos. Buvo iškviesta greitoji medicinos pagalba, kuri nugabeno moterį į ligoninę. Gelbėjant antrą vaisių, ligoninėje buvo nuspręsta gimdymą užbaigti Cezario pjūvio operacija. Nepatikėsite – šiam gydytojų sprendimui ėmė priešintis gimdyvės vyras, absoliučiai nesuvokdamas pavojaus nei žmonai, nei kūdikiui. Galų gale medikams pavyko įtikinti, kad Cezario pjūvis – neišvengiamas. Neišnešiotukai irgi buvo patekę pas mus, jų būklę pavyko stabilizuoti.
– Tėvai tokiais atvejais, turbūt, iš gėdos neturi kur akių dėti? Ir kaip išreikšti dėkingumą?
– Gal nuskambės keistai, bet šie tėvai dažnai nejaučia nei per didelės gėdos, nei išreiškia savo dėkingumą. Savo įtarumą ir nepasitikėjimą medikais jie rodo net tada, kai bandome išgelbėti jų atžalą: turime paaiškinti ir pagrįsti kiekvieną veiksmą, kiekvieną savo žingsnį. Nesakau, kad tai blogai – tėvai turi būti informuoti apie tai, kas vyksta, tačiau jie klausimus dažniausiai kelia ne tam, kad sužinotų apie vaikų būklę, bet tam, kad pasipriešintų bet kokiems medikų veiksmams. Jaučiame visišką nepasitikėjimą savo darbu, lyg būtume priešai, o ne tie, kurie nori padėti.
Tiesą sakant, iš gimdančių namuose tėvų labai dažnai sulaukiama priekaištų. Jie tarsi užsiprogramavę ir nesugeba pakeisti savo mąstymo pagal susiklosčiusias aplinkybes. Jų filosofija tokia: gimė vaikas – jis turi žįsti krūtį. Naujagimis vos gyvas, o jie klausia, kodėl maitiname per zondą, o ne guldome prie krūties? Mes aiškiname, kad jis vos kvėpuoja, apie ką jūs kalbate?!
– Turbūt kyla noras papurtyti ir sušukti – atsikvošėkite! Ir kaip jūs ištveriate nemoralizavę?
– Nejaučiu pykčio, agresijos jų atžvilgiu ir neturiu noro moralizuoti. Dauguma tų žmonių atrodo tiesiog suklaidinti: gimdyti namuose jie neapsisprendė per dieną. Emociškai ir psichologiškai jie tam buvo programuojami mėnesių mėnesius. Lankant tam tikrus šeimos ar tėvystės kursus jiems įteigiama, kad gimdymo grožis atsiveria tik namuose, o medikai baltais chalatais ir ligoninės yra blogis. Ilgiau pabendravus su tokiais tėvais, pelnius jų pasitikėjimą, supranti, kad jų nuostatos buvo kažkieno įteigtos.
Neretai gimdyti namuose ryžtamasi, laukiantis pirmo vaikelio. Iš kur kyla tokia mintis? Man pačiam teko dalyvauti, atsiprašau už pasakymą, viename smegenų plovimo renginyje, į kurį buvo sukviesti 16–18 metų jaunuoliai. Jiems pasakojama apie gimdymo grožį ir jau pradedama piršti mintį, kad jis atsiveria tik gimdant namuose. Medikai – siaubūnai, keliantys stresą.
Jaučiame visišką nepasitikėjimą savo darbu, lyg būtume priešai, o ne tie, kurie nori padėti.
Tų suklaidintų žmonių nekaltinu, stengiuosi juos suprasti ir pakeisti jų požiūrį, kad medikai nėra žvėrys, kad mes viso labo stengiamės padėti. Turėti skirtingas pažiūras nėra blogai. Problemų kyla tada, kai žmogaus mąstymas tampa panašus į tam tikrą priklausomybę ir dvelkia sektantizmu. Kiekvienąkart, kai bendrauji su tėvais, kurių vaiką išgelbėjai, nesi tikras, ar taip neatsitiks dar kartą.
– Tačiau nelaimingų atvejų pasitaiko ir ligoninėse – naujagimiai miršta ir čia.
– Deja, visko būna. Kai kada ir medikai yra bejėgiai išgelbėti mažylį, darydami viską, ką gali. Be to, pacientas turi teisę gintis, jei jis mano, kad nelaimė įvyko dėl gydytojų kaltės. Tam skirtas pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymas, formuojasi teismų praktika. O už ką atsakys pribuvėja?
– Negi ši kelias savaites verdanti diskusija vieną dieną tiesiog nurims be jokių sprendimų?
– Tikiuosi, kad ji privers medikus, ligoninių administraciją dar labiau pasistengti kurti nėščiosioms patrauklias sąlygas, kurios būtų kuo labiau priartintos prie namų aplinkos. Pastaraisiais metais daug daroma, kad gimdyvė ir šeima ligoninėje jaustųsi kuo jaukiau, gimdant gali dalyvauti nėščiosios vyras ar kiti artimieji, moteriai suteikiama gimdymo padėties ar kitų gimdymo sąlygų pasirinkimo laisvė. Galbūt vertėtų sukurti darbo grupę ir į ją įtraukus gimdymo namuose šalininkus paklausti, ko, jų nuomone, reikėtų, kad gimdyklos būtų dar jaukesnės ir komfortiškesnės. Mes pasiruošę konstruktyviam dialogui.
Vakaruose klesti praktika, kai šeima prieš gimdymą atvyksta į ligoninę susipažinti su sąlygomis, apžiūri gimdyklą, būsimiems tėveliams paaiškinama, kaip viskas vyks. Prisiimu kaltę dėl to, kad pacientams kartais pritrūksta elementaraus gydytojų dėmesio, gal mes per mažai bendraujame, kalbamės. Vis dėlto sukurti namų sąlygas ligoninėje, kur gimdymas būtų saugiausias tiek gimdyvei, tiek ir naujagimiui, valstybei kainuotų kur kas mažiau nei perkelti ligoninę į gimdyvės namus.
SUSIJĘ: Žilvinas Pekarskas: (Ne)legalūs, bet išgyvenę kūdikiai
