Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto kvietimu Vilniuje viešėjęs M.Linsky teigia, kad ėjimas į priekį reiškia dalies praeities atsisakymą ir Lietuvai siūlo pradėti apie tai galvoti. Dažnai charizmatišku lyderiu pristatomą Vladimirą Putiną jis lygina su Adolfu Hitleriu ir sako, kad tai priešingas lyderystei politiko elgesys.
– Jūs esate visame pasaulyje žinomas lyderystės ekspertas. Kaip jūs apibrėžiate lyderystę?
Lyderystė yra procesas, kuris nepriklauso nuo užimamų pareigų.
– Lyderystė yra procesas, kuris nepriklauso nuo užimamų pareigų. Žmogaus lyderystė gali pasireikšti bet kokioje organizacijoje. Tokios galimybės kiekvieno mūsų gyvenime atsiranda kiekvieną dieną – kai jūs vakarieniaujate su šeima, bendraujate su draugais ar einate į darbą. Lyderystė yra epizodiška. Visą laiką siekti lyderystės būtų per sudėtinga ir rizikinga. Lyderystės galima išmokti.
Kiekvienas mūsų mato atskirtį tarp realybės ir siekio, kokia ji turėtų būti. Ne man pačiam, bet bendruomenei, šaliai. Lyderystė – tai siekis daryti pokyčius ir griauti nusistovėjusį status quo. Kai pradedi pokyčius, neišvengiamai suerzini ir nuliūdini dalį žmonių, todėl lyderystė yra rizikinga. Didžiąją dalį savo laiko skiriu padėdamas žmonėms prisiimti šias rizikas ir tai daryti kiek galima protingiau.
– Ar galite lyderystę iliustruoti pavyzdžiu?
– Žinoma. Pavyzdžiui, mane į Lietuvą pakvietė diplomatas, kuris dirba Užsienio reikalų ministerijoje. Jis myli šią šalį ir tiki, kad daugiau lyderystės būtų gerai Lietuvai.
Jo niekas neprašė organizuoti mano vizito. Tai nėra jo tiesioginių pareigų dalis. Maža to, jis rizikuoja, kad mano vizitas bus nesėkmingas, tačiau jis vis tiek tai daro. Tai yra lyderystės pavyzdys.
– Puikus pavyzdys, bet valstybės tarnyboje dažniausiai susiduriama su priešinga problema – tokios lyderystės stoka. Kaip ją spręsti?
Labai dažnai žmonės į valstybės sektorių eina ieškodami saugumo – gera alga, sunku būti atleistam, geros pensijos. Tai traukia žmones, kurie labai bijo rizikuoti.
– Tai ne tik Lietuvos problema. Analogiška situacija JAV ir kitose valstybėse. Labai dažnai žmonės į valstybės sektorių eina ieškodami saugumo – gera alga, sunku būti atleistam, geros pensijos. Tai traukia žmones, kurie labai bijo rizikuoti.
Būtent todėl viešajame sektoriuje lyderystės tiek mažai. Visas biurokratinis valstybės mechanizmas sukurtas taip, kad asmeninė iniciatyva ir lyderystė būtų slopinami. Ir kartais tai nėra taip blogai.
Biurokratiniam aparatui leidžiamos viešos lėšos, todėl ne visoms iniciatyvoms turi būti duotas kelias.
Galima pažvelgti dar plačiau. Šiandien aš skaitysiu paskaitą, į kurią susirinks žmonės. Dalis jų apie planus eiti į šią paskaitą papasakojo savo draugams. Patikėkit, mažiausiai, ko iš jūsų norėtų artimieji, yra tai, kad jūs iš šios paskaitos grįžtumėte radikaliai pasikeitę.
Tokia realybė. Mes bijome pokyčių. Mes mėgstame tai, ką gerai pažįstame. Mums patogu bendrauti su žmonėmis, kai žinome, ko iš jų galime tikėtis. Jei įvyksta staigūs pokyčiai, tai mus priverčia suglumti ir jaustis blogai. Tokia žmogaus prigimtis.
– Kiek lyderystė svarbi politikoje?
Dažnai, kai maži vaikai sako, kad myli savo tėvus, jei tai daro ne kalbėdami apie savo tikruosius jausmus, kurių, ko gero, dar nesupranta, o norėdami paskatinti tam tikrą tėvų elgesį.
– Politikus lyderiais mes vadiname tada, kai jie daro tai, ko mes iš jų tikimės. Ir tas pats principas galioja ne tik politikoje, bet ir versle. Mes skatiname žmones už tai, kad jie nesiima lyderystės. Dar daugiau, mes jiems siūlome kyšius. Kas iš mūsų nenorėtų būti lyderiu? Žmonės taip vadina tuos, kurie jiems patogūs, kurie kalba tai, ką nori girdėti minia.
Politikai, kurie imasi lyderystės, dažnai susikuria daug problemų.
Jie griauna žmonių stereotipus ir vietoje gerų naujienų atneša blogas. Mes nebalsuojame už politikus, kad jie mums pranešinėtų blogas žinias. Mes nebalsuojame už politikus, kurie mus ragina sunkiai dirbti.
Mes į juos žiūrime kaip vaikai žiūri į mamą ir tėtį. Mes norime, kad jie nuimtų darbų ir atsakomybės naštą nuo mūsų pečių. Visi nori lengvesnio gyvenimo. Dažnai, kai maži vaikai sako, kad myli savo tėvus, jei tai daro ne kalbėdami apie savo tikruosius jausmus, kurių, ko gero, dar nesupranta, o norėdami paskatinti tam tikrą tėvų elgesį. Dažnai tai girdime, kai įteikiame dovaną arba einame su vaikais pažaisti. Tai tam tikra teigiama motyvacija tėvams ir ji veikia, nes mums tos meilės labai reikia.
Populiarus prezidentas neturi nieko bendro su lyderyste. Taip, jis gali gerai atlikti savo pareigą, bet tai nėra lyderystė. Jis priima sprendimus, kurių reikalauja minia. Jis plaukia pasroviui.
– Ar politikas turi galimybę elgtis kitaip, jei nori būti perrinktas?
Tam, kad imtumeisi lyderystės, neturi būti išrinktas. Martinas Lutheris Kingas, Mahatma Gandhis, Nelsonas Mandela nebuvo išrinkti. Svarbiausia yra jų tikslas ir ryžtas siekti įsitikinimų. Tai tikroji lyderystė.
– Tam, kad imtumeisi lyderystės, neturi būti išrinktas. Martinas Lutheris Kingas, Mahatma Gandhis, Nelsonas Mandela nebuvo išrinkti. Svarbiausia yra jų tikslas ir ryžtas siekti įsitikinimų. Tai tikroji lyderystė.
Dalyvavimas rinkimų kampanijoje taip pat neturi nieko bendro su lyderyste. Man pačiam teko aktyviai dalyvauti politikoje ir žinau, kaip atrodo rinkimų kampanijos – turi sužinoti, ko iš tavęs tikisi rinkėjai, ir tai pasakyti. Tai priešinga tam, kas yra lyderystė.
Galimybė imtis lyderystės atsiranda kitą dieną po rinkimų pabaigos. Tada asmuo turi sukauptą politinį kapitalą ir gali jį panaudoti.
Vienas lyderystės pavyzdžių galėtų būti Barackas Obama ir jo pradėta sveikatos apsaugos sistemos reforma. Kai demokratų vadovai Senate pareiškė B.Obamai, kad jo siūlomas įstatymo projektas negaus pakankamai paramos ir jį reikėtų gerokai keisti, prezidentas atsisakė tai daryti.
Jo manymu, to reikėjo šaliai. Taip jis supykdė savo partijos narius, savo politinius oponentus, didelė dalis žmonių sveikatos reformą sutiko neigiamai, tačiau tai buvo politinės lyderystės pavyzdys.
Mano mėgstamiausias lyderystės apibrėžimas yra: „Lyderystė – tai savo žmonių nuvylimas tokiu mastu, kokį jie sugeba ištverti.“
– Gyvename sudėtingais laikais. Dažnai teigiama, kad neliko stiprių politinių lyderių, kurie galėtų imtis spręsti sudėtingas problemas. Ką jūs apie tai manote?
Visi žino Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimą. Tai dviejų valstybių, kurios viena kitą pripažintų ir gerbtų, modelis, tačiau nei Izraelio, nei Palestino valdžia neturi drąsos pasakyti to žmonėms.
– Šiandienos pasaulyje lyderystės nėra mažiau, nei jos kada nors buvo, tačiau problemos, kurias pasaulis bando spręsti, yra sudėtingesnės, nei kada nors anksčiau. Bet jos nėra tokios sudėtingos techniniu požiūriu. Galima pasamdyti ekspertus, kurie daugeliu atvejų pateiks sprendimus. Mūsų dienų problemos sudėtingos emociškai.
Pažvelkime į Artimuosius Rytus. Visi žino Izraelio ir Palestinos konflikto sprendimą. Tai dviejų valstybių, kurios viena kitą pripažintų ir gerbtų, modelis, tačiau nei Izraelio, nei Palestinos valdžia neturi drąsos pasakyti to žmonėms. Kaip žmones priversti atsisakyti susipriešinimo ir objektyviai įvertinti realybę? Tai ir yra lyderystė.
Problemos sunkiai sprendžiamos dėl skirtingų vertybių, įsitikinimų, identiteto. Lietuvos situacija taip pat tokia. Jūs įstojote į Europos Sąjungą, tačiau dabar klausimas, kokia šalimi jūs norite būti pasaulyje?
Lietuva turi labai sudėtingą istoriją. Pokyčiai visada susiję su praeities atsisakymu. Žmonės turi nuspręsti, kurią istorijos dalį galėtų paleisti, o daugeliui tai labai sudėtinga. Per pastarąsias 24 valandas kalbėjausi su tiek žmonių, kurie istorijos laikosi įsikibę kaip svarbiausios vertybės. Palikti dalį istorijos ir eiti į priekį jiems dažnai reiškia prarasti save. Dėl to problemos tampa tokios sudėtingos, o lyderystė tokia rizikinga.
– Mūsų istorija glaudžiai susijusi su kaimyninių šalių politika. Ypač Rusijos. Ką jūs galvojote apie jos vadovą, kuris rusiškos žiniasklaidos dažnai pristatomas, kaip lyderystės pavyzdys?
Vladimiro Putino veiksmai neturi nieko bendro su lyderyste.
– Vladimiro Putino veiksmai neturi nieko bendro su lyderyste. Atvirkščiai, jis daro tai, ką darė Adolfas Hitleris.
Jis sako savo tautai tai, ką masės nori girdėti, o ne tai, ką jos iš tiesų turėtų girdėti.
Taip, žmonės ploja, kai girdi, kad jų problemos iš tiesų yra ne jų problemos, kad jie nuostabūs, bet tai pataikavimas. Lyderystė turi priversti žmones atsisukti į jų svarbiausias problemas, o ne jas paslėpti.
Valdžios pozicijoje esantys žmonės – prezidentai, įmonių vadovai, tėvai – nuolatos susiduria su sudėtingais pasirinkimais. Drąsieji praneša daugiau blogų žinių ir padaro sunkesnių sprendimų, nei likusieji. Geriems būti lengviau.
– Kalbame apie politiką, o kaip lyderystė apibrėžiama versle?
– Versle lyderystė apibrėžiama lygiai taip pat. Tai nėra vadovo tiesioginių pareigų rūpintis bendrove vykdymas. Aktyvios lyderystės pavyzdžiu galėtų tapti vadovo pasiūlymas akcininkams uždaryti verslą, kuris visiems svarbus emociškai, o jam pačiam ir finansiškai, tačiau neturi perspektyvos.
– Jūs teigiate, kad lyderystės galima išmokti? Kokios savybės tam būtinos?
– Pagrindinė savybė yra plataus priemonių arsenalo turėjimas, kuris leistų rinktis problemos sprendimo būdą. Kartais labai padeda kai rėkiama, o kartais reikia kalbėti tyliai. Turi mokėti ir tai, ir tai. Turi mokėti kalbėti, bet turi mokėti ir klausytis. Kuo daugiau moki, tuo efektyviau naudojiesi lyderyste.
Galima išmokti charizmos. Aktoriai to išmoksta. Kai žiūri gerą spektaklį, jautiesi sujaudintas scenoje esančių žmonių. Tu juokiesi, verki, pyksti. Dažnai patariu žmonėms mokytis vaidybos.
