„Klausimai praktiškai liko tie patys, kurie buvo, esant pavaduotoju: spaudos laisvė, žurnalistų problemos. Visame pasaulyje žūsta tikrai daug žurnalistų. Ne tik ten, kur vyksta karas. Daug žurnalistų žūsta, nes yra persekiojami mafijos Lotynų Amerikoje, Meksikoje. Narkomafija žudo ne tik žurnalistus, bet ir jų šeimos narius. Rusijoje per 20 metų žuvo daugiau kaip 300 žurnalistų“, – sako H. Juškevičius.
– Kokios mintys Jums kyla, apie ką pamąstote pabudęs gimtadienio rytą?
– Turbūt kaip ir visi 80-mečiai, tokią dieną pagalvoji apie savo praeitį: kas buvo gero, sunkaus. Žinoma, visada prisimenu ir Lietuvos radiją ir televiziją, kur prasidėjo mano karjera. Pradėjau dirbti Lietuvos radijo telecentre eiliniu inžinieriumi 1958 m. rugpjūčio 1 d.
– Visas Jūsų gyvenimo kelias susijęs su televizija, jos vystymu. Įnešėte nemažą indelį, kad televizija, jos techninė, inžinerinė pusė būtų tokia, kokia yra šiandien. Kaip atsitiko, kad pasirinkote būtent tokį gyvenimo kelią?
– Tai prasidėjo dar vaikystėje. Būdamas dar vaiku susidomėjau radijo technika, pasidariau detektorinį radijo imtuvą. Paskui viskas vyko labai paprastai: nuvažiavau į Kauno politechnikos institutą. Mano tėvukai negalėjo man labai materialiai padėti. Staiga, žiūriu, Leningrado elektrotechnikos institute penkios [laisvos – LRT.lt] vietos, stipendija – 395 rubliai. Universitete tada, prisimenu, pirmame kurse stipendija buvo 220 rublių. Dar Lietuva papildomą stipendiją moka. Taip ir nutariau studijuoti radijo techniką. Nesigailiu.
– Pradėjęs darbą Vilniaus radijo ir televizijos centre, gana greitai tapote televizijos ir radijo komiteto vyriausiuoju inžinieriumi. Lietuvos televizija tuo metu darė pirmuosius žingsnius. Kokia tai buvo televizija?
– Tikrai aš pakilau labai greitai. Pradėjau dirbti 1958 m., o 1960 m. mane paskyrė Lietuvos radijo ir televizijos komiteto vyriausiuoju inžinieriumi, kolegijos nariu. Tai tikrai buvo pirmieji žingsniai. Reikėjo vystyti televiziją. Ji buvo juodai balta. Trūko įrengimų. Reikėjo viską pradėti nuo pačių pagrindų.
Įrengimai buvo didelė problema. Reikėjo važiuoti į Maskvą, juos gauti. Žinoma, kad tada televizijai tai buvo tik patys pirmieji žingsniai ne tik technikoje, bet ir Lietuvos televizijos programose.
– Iki šiol daugeliui kyla klausimas, kaip lietuviui sovietmečiu pavyko užimti Tarptautinės televizijos ir radijo organizacijos Prahoje vadovaujantį postą?
– Žinot, gyvenime viskas susiklosto truputį atsitiktinai. Tai, kad man pavyko nuvažiuoti į Prahą ir kad mane išrinko Tarptautinės televizijos ir radijo organizacijos direktoriumi, nulėmė mano anglų kalbos mokėjimas.
Prisimenu, atėjo anglų kalbos dėstytojas į klasę, paėmė vadovėlius, metė į šiukšlių dėžę ir pasakė – jūs pas mane, raudoni paršeliai, po trejų metų kalbėsite angliškai. Po to nei vieno žodžio lietuviškai nepasakė. Po ketverių metų jį išvežė į Sibirą už nesovietinius mokymo metodus.
Mokiausi Klaipėdos gimnazijoje, kurioje buvo nuostabūs dėstytojai. Jiems esu neišpasakytai dėkingas. Tikrai gavau, pasakyčiau, klasikinį išsilavinimą. Prisimenu, atėjo anglų kalbos dėstytojas į klasę, paėmė vadovėlius, metė į šiukšlių dėžę ir pasakė – jūs pas mane, raudoni paršeliai, po trejų metų kalbėsite angliškai. Po to nei vieno žodžio lietuviškai nepasakė. Po ketverių metų jį išvežė į Sibirą už nesovietinius mokymo metodus. Jis iš ten grįžo, pragyveno iki105 metų. Ne per seniausiai sužinojau, kad jis mokėjo 35 kalbas.
Literatūrą dėstė Salys Šemerys, poetas, futuristas, kuris pirmas išvertė Vladimiro Majakovskio kūrybą į lietuvių kalbą. Istoriją dėstė dėstytojas, kuris atėjo į klasę ir pasakė – vaikai, imperijos turi savo vystymosi dėsnius, jos auga, pasiekia kulminaciją ir paskui žlunga, taip atsitiks ir su šia imperija. Man buvo 10 metų. Tai prisimenu iki šiol.
Taip pat dėstė Vladas Nausėda, kuris išvertė visą vokiečių poeziją į lietuvių kalbą: Johanno Wolfgango Goethe`ės kūrybą, „Nybelungų giesmę“. Buvo tokie dėstytojai.
Paskui nuvažiavau į Maskvą. Man sako – klausykit, gal jūs mokate kažkokią užsienio kalbą, nes mes užmiršome, kad reikia išrinkti direktorių į Tarptautinę televizijos ir radijo organizaciją. Yra labai daug gerų specialistų, bet nemoka užsienio kalbų.
Sakau – moku, truputį angliškai: galiu parašyti, kalbėti. Sako – gal jūs sutiktumėte būti kandidatu. Sakau – gerai. Galvojau, kad tai – nelabai rimta kalba, bet paskui pasirodė, kad viskas buvo rimta.
– Aplinkybės, Jūsų mokytojai iš dalies kalti dėl Jūsų įspūdingos biografijos. Esate vienintelis lietuvis, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) apdovanotas „Emmy“ statulėle už ypatingus nuopelnus pasaulio televizijai. Kiek svarbus Jums šis apdovanojimas?
– Man šis apdovanojimas svarbus, nes esu apdovanotas už savo darbą žiniasklaidoje Šaltojo karo metu. Panašiai kaip dabar vyksta informacinis šaltasis karas, tuo metu irgi buvo toks šaltasis karas. Tikrai tais laikais sugebėjau padėti ir Vakarų televizijai, ir JAV žurnalistams, kurie atvažiuodavo į Maskvą. 1991 m. tai įvertino. Tai – vadinamasis direktorinis įvertinimas, duodamas vienam žmogui per metus.
Panašiai kaip dabar vyksta informacinis šaltasis karas, tuo metu irgi buvo toks šaltasis karas.
Dabar, kai žiūriu į šaltąjį informacinį karą, kuris vyksta, kartais esu truputį nusivylęs – kodėl Lietuvos radijui ir televizijai šaltojo informacinio karo metu skiriama tiek mažai pinigų biudžete?
Lietuvos radijas ir televizija, net po to, kai biudžetas buvo padidintas, turi mažiausią biudžetą vienam Lietuvos žmogui iš visos Europos Sąjungos (ES). Ir estai, ir latviai turi didesnius biudžetus.
Nekalbu apie Prancūziją, Vokietiją, kur tie biudžetai kelias dešimtis kartų didesni. Jei kalbame apie informacinį karą, tai ruoškimės jam. Jeigu NATO įmokas ruošiamės padidinti keturis kartus, tai keturis kartus padidinkime Lietuvos radijo ir televizijos biudžetą.
– Ko gero, daugiau kreipiatės į Lietuvos politikus?
– Kalbu Lietuvos vadovams.
– Koks Jūsų darbas pastarąjį dešimtmetį – UNESCO generalinio direktoriaus patarėjo poste?
– Visų pirma, buvau generalinio direktoriaus pavaduotoju. Pagal suvienytų tautų tvarką nuo tam tikro amžiaus negali užimti šio posto. Todėl dabar esu patarėju informacijos ir komunikacijos klausimais.
Klausimai praktiškai liko tie patys, kurie buvo, esant pavaduotoju: spaudos laisvė, žurnalistų problemos. Visame pasaulyje žūsta tikrai daug žurnalistų. Ne tik ten, kur vyksta karas. Daug žurnalistų žūsta, nes yra persekiojami mafijos Lotynų Amerikoje, Meksikoje. Narkomafija žudo ne tik žurnalistus, bet ir jų šeimos narius. Rusijoje per 20 metų žuvo daugiau kaip 300 žurnalistų.
Daug žurnalistų žūsta, nes yra persekiojami mafijos Lotynų Amerikoje, Meksikoje. Narkomafija žudo ne tik žurnalistus, bet ir jų šeimos narius. Rusijoje per 20 metų žuvo daugiau kaip 300 žurnalistų.
Visi tiek klausimai yra UNESCO akiratyje. UNESCO daug neskelbia pirmuose puslapiuose apie visas tas problemas, bet turiu pasakyti, kad mano UNESCO darbo metu pavyko ištraukti iš kalėjimo ne vieną žurnalistą ir netgi kai kuriuos išgelbėti nuo mirties bausmės. Žodis „įdomus“ gal ir netinka, bet darbas tikrai yra turiningas.
– Esate minėjęs, kad, net ir atostogaujant, Jūsų lagaminai visada parengti. Ne kartą buvote staigiai iškviestas į kitą pasaulio šalį. Kokiu ritmu dirbate ir gyvenate šiandien?
– Šiandien kol kas nesėdžiu vien Paryžiuje. Kai generalinis direktorius sako – dabar neturiu galimybės, gal jūs galėtumėte nuvykti į Kazachstaną, ten bus pasitarimas, kuriame turėtų dalyvauti UNESCO atstovas, aš skrendu ten.
Gana dažnai būnu Maskvoje, nes manęs Maskvos universiteto Žurnalistikos fakultetas paprašė, kad skaityčiau paskaitas. Jau seniai dirbu ne tiek televizijos ir radijo srityje, kiek žurnalistikos srityje. Žurnalistikos fakultetas Maskvoje, žinote, yra toks, nepasakyčiau, kad disidentinis, bet truputį pasišiaušęs. Man labai įdomu dirbti ten su bakalauro ir magistrantūros studijų studentais. Į Lietuvą atvykstu kas mėnesį, nes mane įkalbėjo būti Lietuvos edukologijos universiteto tarybos pirmininku.
