– Kokios nuostatos LGBT asmenų atžvilgiu vyrauja Juodkalnijos visuomenėje?
– Remiantis statistika, daugiau nei 70 proc. juodkalniečių mano, kad homoseksualumas yra nepriimtinas reiškinys, net liga. Dažniausiai girdimas teiginys, kad homoseksualumą į mūsų šalį importavo Vakarai. Kai kurie žmonės mąsto: kol mūsų nebuvo pasiekusi MTV ir kiti Vakarų popkultūros elementai, homoseksualumas čia neegizistavo.
Ilgą laiką homoseksualumas buvo didžiulis tabu ne tik Juodkalnijoje ar Serbijoje, bet ir visame Balkanų regione. Apibendrintai galima teigti, kad visuomenės nuotaikos šiuo klausimu yra neigiamos.
– O kaip buvo socialistinėje Jugoslavijoje? (Juodkalnija buvo viena iš Jugoslavijos respublikų – red. past.)
– Įdomus klausimas. Tais laikais nebuvo jokios šių žmonių teises ginančios organizacijos. Buvo manoma, kad tokie santykiai neegzistuoja. Jei kas nors turėdavo atsitiktinių homoseksualių lytinių santykių, buvo stengiamasi kuo labiau nuslėpti. Apie tai visai nebuvo kalbama.
Jei tėvai sužino apie vaikų homoseksualumą, 8 iš 10 atvejų išsižada jų ir išvaro iš namų.
Kaip tik dabar darome tyrimą apie homoseksualus tuometėje Jugoslavijoje. Aiškinamės, kur šie asmenys slapta rinkdavosi, renkame pasakojimus ir fotografijas. Tikiuosi, šis projektas padės susidaryti aiškesnį vaizdą apie to meto kasdienybę.
– Dėl kokių priežasčių homofobija įsitvirtinusi Juodkalnijoje?
– Pagrindine laikyčiau čia labai paplitusią macho kultūrą. Žmonės laikosi tradicinių nuostatų, didelį vaidmenį atlieka religija. Nors religinis faktorius Juodkalnijoje nėra toks stiprus kaip Serbijoje ar Kroatijoje, ir čia tiek bažnyčia, tiek mečetė tebeformuoja žmonių nuomonę apie homoseksualumą, kaip apie nepriimtiną dalyką. O veikiama tradicijų ir religijos vyresnioji karta tokį požiūrį perduoda savo atžaloms.
– Kokia dažniausia tėvų reakcija išgirdus, kad jų vaikas homoseksualus?
– Tokios situacijos nėra itin dažnos. Jei tėvai vis tik išsiaiškina, 8 iš 10 atvejų išsižada savo vaikų ir išvaro juos iš namų. Norėdami, kad vaikas nebeturėtų homoseksualių polinkių, daug tėvų sūnus ar dukras veda pas psichologus arba dvasininkus, galvodami, kad tai kaip nors pakeis situaciją.
Kai kurie homoseksualai susituokia su priešingos lyties asmeniu ir susilaukia vaikų vien tam, kad išvengtų visuomenės pasmerkimo. Kitaip tariant, kartais santuoka naudojama kaip priedanga, kad šeima ir aplinkiniai nieko neįtartų.
Žinoma, pasitaiko atvejų, kai tėvai priima savo vaiką tokį, koks yra. Akivaizdu, kad dauguma tėvų pasąmonėje nujaučia, kad jų sūnus ar dukra yra homoseksualus, bet veja nuo savęs tokias mintis ir nenori sau to pripažinti.
– Ar pats esate atsiskleidęs savo tėvams bei draugams?
– Mano draugai, bendradarbiai ir didžioji dalis žmonių, su kuriais bendrauju, žino, kad esu gėjus. Vienintelis to nežinantis žmogus yra mano tėtis. Jam nesakiau ne dėl to, kad bijočiau reakcijos, bet dėl to, kad manęs su juo nesieja emocinis ryšys. Nesvarbu, ar turėčiau vaikiną, ar merginą, tikriausiai jam to nesakyčiau.
„Kad esu gėjus, nežino vienintelis mano tėtis. Mama reagavo ramiai.“
Mamai atsiskleidžiau pernai rugsėjį. Ji reagavo visai ramiai, mes apie tai daug kalbėjomės. Supratau, kad ji nutuokė, todėl mano prisipažinimas tik galutinai išsklaidė abejones.
– Minėjote, kad organizacijoje įsikūrusi prieglauda asmenims, kurie kenčia smurtą dėl savo priklausymo LGBT bendruomenei. Kiek asmenų jau prašė leidimo apsistoti?
– Per vienerius mūsų organizacijos gyvavimo metus prieglaudoje buvo apsistoję apie 30 žmonių. Priimami tik asmenys, kurie atstumiami dėl lytinės orientacijos ir patiria smurtą iš šeimos narių arba draugų. Žmogus gali likti prieglaudoje iki 3 mėnesių. Išskirtiniais atvejais šis laikas gali būti pratęstas.
Projektą beveik metus finansavo Nyderlandų ambasada. Tuomet Juodkalnijos vyriausybė pareiškė pati skirsianti lėšų.
– Kiek asmenų Juodkalnijoje viešai prabilo apie savo netradicinę orientaciją?
– Vienas – mūsų organizacijos vykdantysis direktorius. Jis yra vienintelis apie savo homoseksualią orientaciją viešai prabilęs juodkalnietis ir LGBT teisių aktyvistas mūsų šalyje.
Laikraščiuose buvo pasirodę straipsnių apie du viešai prabilusius translyčius asmenis, tačiau jie neprisidėjo prie LGBT bendruomenės veiklos.
– Smurtas prieš homoseksualius asmenis Juodkalnijoje nėra retenybė?
– Tikrai ne. Man pačiam yra tekę bent penkis sykius jį patirti. Kartą į mane mėtė akmenis. Kitą sykį į galvą buvo sudaužytas butelis. Tai įvyko dar prieš pradedant dirbti šioje organizacijoje. Nežinojau, kad apie incidentus galiu anonimiškai pranešti policijai, todėl tylėjau.
Sunku nustatyti tikslų smurto prieš homoseksualius asmenis mastą. Mat dalis žmonių vengia apie tai pranešti bijodami, kad viešumoje pasklis žinia apie jų seksualinę orientaciją ir tai pridarys daugiau žalos nei žodinės ar fizinės atakos.
Nebūtina ypatingai elgtis, kad sulauktum smurto. Užtenka vien to, kad truputį išsiskiri iš minios, tavo šukuosena yra kiek kitokia nei daugelio ar vilki aptemptus džinsus.
– Kokia yra teisinė LGBT asmenų padėtis?
– Prieš keletą metų buvo priimtas antidiskriminacijos įstatymas, kuriuo remiantis draudžiama bet kokia diskriminacija dėl seksualinės orientacijos. Tačiau jame yra silpnų vietų. Neapykantą kurstančios kalbos (hate speech) nepripažįstamos nusikaltimu, todėl siekiame, kad šis punktas būtų įtrauktas į įstatymą.
„Nebūtina ypatingai elgtis, kad sulauktum smurto. Užtenka, kad išsiskiri iš minios, šukuosena yra kitokia ar vilki aptemptus džinsus.“
– Šiuo metu ruošiamas civilinės partnerystės įstatymas, vyksta mūsų organizacijos derybos su vyriausybe, tačiau manau, kad toks įstatymas galėtų pasirodyti ne anksčiau kaip po kelerių metų.
Norėčiau pasidžiaugti, kad pastaruoju metu vyksta daug mokymų policijos pareigūnams apie LGBT asmenų teises. Kiekviename Juodkalnijos mieste smurto ir netolerancijos atvejais galima kreiptis į pareigūną, kuris dirba išimtinai su šios bendruomenės nariais. Asmuo gali būti ramus, kad jo asmeninė informacija nenutekės į viešumą.
– Ar smarkiai skiriasi žmonių tolerancijos lygis sostinėje Podgoricoje ir kituose Juodkalnijos miestuose?
– Podgorica, nors ir labai mažas miestas, yra šalies centras, todėl čia vyksta viskas, kas yra susiję su LGBT bendruomene. Ypač bloga padėtis, kalbant apie homofobiją, tradicijų besilaikančioje šiaurinėje šalies dalyje, kur itin stiprus religijos vaidmuo. O Nikšićius (antras pagal dydį Juodkalnijos miestas – red. past.) laikomas homofobiškiausiu miestu.
– Jūsų organizacija vadinasi „Progres“. Kokį progresą per pastaruosius kelerius metus matote Juodkalnijoje ir kokio laukiate netolimoje ateityje?
– Prieš keletą metų net neturėjome jokio įstatymo, kuris gintų nuo diskriminacijos. Didžioji dalis nežinojo, ką žodis „gėjus“ reiškia. Šiandien žmonės yra labiau informuoti, vyksta įvairūs renginiai LGBT asmenims. Organizacijos patalpose veikia bendruomenės centras, kur homoseksualai gali susitikti. Pagaliau yra įkurta minėtoji prieglauda, kur asmenys gali jaustis saugūs.
Mūsų pastangomis buvo pakeistas sveikatos draudimo įstatymas. Dabar translyčiams asmenimis, norintiems pasikeisti lytį, valstybė apmoka 80 proc. išlaidų. Ateityje planuojamas civilinės partnerystės įstatymas. Vos per dvejus mūsų organizacijos gyvavimo metus pasiekėme tikrai daug ir dėl to džiaugiames. Tikiuosi, toks pokyčių tempas bus išlaikytas ir ateityje.
– Koks artimiausias organizacijos tikslas?
– Šiuo metu galvojame apie galimybę organizuoti LGBT asmenų eitynes Podgoricoje. Konsultuojamės su bendruomene, klausiame narių nuomonės, ar jau metas tokiam renginiui ir ar jie sutiktų jame dalyvauti.
– O ar pats tikite teigiamu tokių renginių rezultatu?
– Manau, mūsų šalyje toks renginys turėtų teigiamą efektą. Kita vertus, egzistuoja rizika, kad tai tik dar labiau padidins homofobijos lygį. Tačiau manau, kad tokių renginių tikslas – parodyti visuomenei, kad mes, kaip žmonių grupė, egzistuojame. Kad nesame tik nematomi žmonės, kuriems atstovauja vienas oficialiai atsiskleidės homoseksualas, bet egzistuoja didelė ir stipri LGBT bendruomenė.
Būtina parodyti, kad esame visur, kiekviename visuomenės sluoksnyje. Esame jų pažįstami, broliai, seserys, geriausi draugai, tik jie to nežino. Tokie renginiai ne vien atkreipia dėmesį į nelygiateisiškumo bei netolerancijos problemas, bet ir padidina bendruomenės matomumą bei skelbia žinią, kad galime kalbėti vienu balsu ir būti išgirsti.
