„Minčių skaitytuvai nustatė, jog kalba užima tik penktadalį smegenų aktyvumo. Galima vertinti emocijas, pavyzdžiui, ką jauti žiūrėdamas reklamą. Tarkim, nukreipsi dėmesį į reklaminį skydą, pamatysi jame batus ir pajusi, kad nori jų. O, sakykim, „Nike“, jiems sumokės daugiau, kad reklama buvo ne tik parodyta, bet ir paveikė“, – sako I. Laursas, pakalbintas Vilniaus inovacijų forume.
– T. Bernersas-Lee šiandien kalbėjo, kad tokiuose renginiuose labai svarbu ne tik gražiai pašnekėti, pristatyti idėjas ir pan. Jis mano, kad daug laiko turėtų būti skiriama neformaliems susitikimams, kavos pertraukėlėms, nes būtent tada mezgami kontaktai, galima daugiau išgauti ir sužinoti. Ar sutiktumėte su šia mintimi?
– Ne tik pritariu, bet dar pasakyčiau, kad, jei aš organizuočiau konferencijas, visą laiką skirčiau neformaliems susitikimams. Maždaug prieš 10 metų konferencijos buvo įrankis, leidžiantis pasidalinti informacija. Kitais žodžiais tariant, specialistai važiuodavo, kad sužinotų, kas naujo vyksta pasaulyje, ar pristatytų, kas naujo vyksta jų kompanijoje. Dabar, interneto laikais, nėra nieko, ko nebuvo pasakyta šitose ar kitose konferencijose, ko nebūtų galima internete sužinoti per penkias minutes. Bet patirtis rodo, kad konferencijos auga – per paskutinius metus aplankiau gal keletą šimtų tokių konferencijų. Iš tikrųjų konferencijos tapo žmonių bendravimo vieta. Kaip verslininkas aš jas vertinu nebe kaip žinių, informacijos šaltinį, bet kaip įrankį kurti savo verslą. Verslą kuria žmonės: kerta rankomis, pasirašo kontraktus. Drįsiu pasakyti, kad nuo žmonių santykių priklauso daug daugiau negu nuo produkto kokybės, kainos ir pan.
Kartais konferencijose dalyvauju kaip pranešėjas ir savo pranešimo kokybę įvertinu pagal tai, kiek žmonių yra pasilenkę prie savo telefonų ar skaito elektroninius laiškus. Mano, kaip pranešėjo, tikslas yra tą kiekį sumažinti – buvau pasiekęs, kad klausė pusė žmonių. Tačiau suvokiu, kad žmonių yra daug ir neįmanoma parinkti temos, kuri būtų vienodai įdomi visiems. Geriausiu atveju būsi įdomus pusei, trečdaliui ar ketvirtadaliui žmonių. Todėl būčiau linkęs palikti konferencijose labai mažą informacinį aspektą, kai yra labai svarbi naujiena ar labai garsus pareiškimas. Ir stiprinčiau neformalią dalį, nes ji labai sveika verslui ir galiausiai prisideda prie to, kad verslas tampa gyvenimo būdu. Juk verslo tikslas net nėra uždirbti ar sukurti produktą. Tikslas – ir sukurti bendravimą, aplinką, kur gali tiesiog gyventi. Tai labai didelė gyvenimo sudedamoji dalis.
– Ar galite atskleisti, apie ką per pietų pertrauką kalbėjotės uždaroje erdvėje su interneto įkūrėju T. Bernersu-Lee ir kitais žmonės?
– Paslapčių, pasaulio užkariavimo plano tikrai nebuvo. Tai buvo labai šiltas neformalus pokalbis. Tradicinės temos su T. Bernersu-Lee yra apie internetą, nes jis laikomas viso interneto kūrėju. Man labai imponuoja jo atvirumo filosofija – mes matome internetą tokį atvirą, koks jis yra šiandien, nes tokį jį T. Bernersas-Lee ir sukūrė. Mes kalbame apie tai, kad šiandien internetas labai pasikeitė. Pavyzdžiui, atvirumas ir uždarumas, privatumas ar neprivatumas, ar iš tikrųjų turi teisę interneto svetainės rinkti duomenis apie žmogų, ar ne. Žmonės valdo įrankį, kurio pasekmių iki galo nesuvokia. Mane kartais šokiruoja statistika – šiandien 25 proc. JAV skyrybų yra dėl „Facebook“. Jei tai būtų vienetai, galima būtų sakyti, kad tai atsitiktinumas, bet ketvirtadalis – jau dėsningumas. Tikrai negalime to ignoruoti. Technologijos taip vystosi, kad tam tikri aspektai pradeda kirstis su mūsų vertybėmis, etika, morale. Jei nenuspręsime, ar keičiame požiūrį į atvirumą, ar, atvirkščiai, apribojame technologijas, kad jos neleistų mums žaisti kaip vaikams su degtukais, greičiausiai patirsime daug daugiau problemų, negu galime sau leisti. Taigi turime iš anksto galvoti apie pasekmes.
– Šio forumo tema – inovacijos. Pats vakar mačiau, kaip aklas žmogus naudojosi programėle, kuria galėjo rašyti trumpąsias žinutes. Tokių dalykų prieš 10 metų net negalėjome įsivaizduoti. Kaip mobiliosios programėlės keičia visuomenę?
– Be abejo, aš labai susijęs su programėlėmis ir aplikacijomis. Tačiau nebelaikau to didele naujove, nes „GetJar“ įkūrėme 2006m., palyginti labai seniai. Dabar, kaip investuotojas, domiuosi daug pažangesnėmis technologijomis negu aplikacijos. Išskirsiu minčių skaitymą – „Mind Reader“. Žinoma, dar labai toli, kad jos identifikuotų, ką iš tikrųjų galvojame, bet jau šiandien biure turiu prietaisus, su kuriais galiu žaisti. Užsidėjus minčių skaitytuvą kaip ausinuką (tik tiek, kad daviklis yra ant kaktos) galima valdyti žaidimą. Pavyzdžiui, nebereikia spausti mygtukų, kažko judinti – tiesiog sėdi ir galvoji, kad mašinėlė važiuotų į kairę, dešinę, tiesiai ir pan. Tai palieka didelį įspūdį. Šiandien tai nėra labai tikslu – kas antro posūkio man dar nepavyksta įveikti, nes reikia labai susikoncentruoti. Tačiau po penkerių metų tie patys kompiuteriai veiks be klaviatūros, laiškus galėsime diktuoti mintimis. Labai laukiu tų technologijų, nes medicina, neįgalūs žmonės galės sau leisti tai, ko anksčiau negalėjo.
Kai pagalvoji, ką gali minčių skaitymas, pasidaro fantastiškai įdomu. Klaviatūra – banaliausias pavyzdys. Iš tikrųjų galima daug daugiau. Turint omenyje, kad minčių skaitytuvai nustatė, jog kalba užima tik penktadalį smegenų aktyvumo. Galima vertinti emocijas, pavyzdžiui, ką jauti žiūrėdamas reklamą. Tarkim, nukreipsi dėmesį į reklaminį skydą, pamatysi jame batus ir pajusi, kad nori jų. O, sakykim, „Nike“, jiems sumokės daugiau, kad reklama buvo ne tik parodyta, bet ir paveikė. Arba meniu pajus, kad esi alkanas, ir kažką pasiūlys. Įdomiausia, kad tai tikrai netoli – po penkerių metų matysime tokius produktus.
Mane pribloškė aplikacijų statistika. Bandau lyginti aplikacijas su muzika. Muzikos industrija vystėsi keletą šimtų metų. O aplikacijų industrija, prasidėjusi tik prieš penkerius metus, jau dukart pagal pajamas viršija visą muzikos industriją. Muzika atneša apie 25 mlrd. dolerių per metus, aplikacijos – 50 mlrd. dolerių. Man, kaip investuotojui, smalsu, kad mes kalbame apie savotišką technologijų pagreitį: muzikos industrijai prireikė poros šimtų metų, o aplikacijos atsiranda visiškai iš niekur ir dvigubai pralenkia. Taigi galima tik nuspėti, kiek technologijos, apie kurias kalbu (ir minčių skaitymas, ir trimatis spausdinimas), pakeis gyvenimą. O kai suvoki, kad patys tai pamatysime, pajusime ir panaudosime, pasidaro fantastiškai gerai.
– Šiandien konferencijoje kalbėta, kad lietuviai turi gerą verslo aplinką, gerų tyrėjų, inžinierių, tačiau trūksta investicijų. Taip pat mažai panaudojamos struktūrinių fondų lėšos. Vykdant programą „Horizontas 2020“, lietuviai tikrai turės kovoti dėl pinigų, pasiūlyti kažką naujo. Kaip Lietuva galėtų tuos pinigus gauti ir kažką naudingo, naujo pasiūlyti Europai ir pasauliui?
– Aš asmeniškai labai skeptiškai žiūriu į bet kokius valstybinius pagalbos pinigus, finansavimus ir pan. Manau, kad tokia pinigų įsisavinimo praktika nėra visai sveika, nes produktai, idėjos, kompanijos kuriamos ne norint sukurti stebuklingą produktą, o norint įsisavinti pinigus. Be abejo, ekonomikai tai sveika, nes žmogus galiausiai nueis į parduotuvę, pinigai vis tiek atiteks valstybei. Vis dėlto turėtų būti atvirkščiai. Pinigai – pagalbinė priemonė, tai nėra tikslas, tai nėra sveika ir ne visai teisinga, nes pasisekus verslininkas visą sėkmę pasiima sau, o nesėkmę apmoka kitų mokesčių mokėtojų pinigais. JAV tokie modeliai veikia visai kitaip. Verslai, rizikos kapitalas finansuojamas tik iš privačių pinigų. Tai, mano galva, socialiai teisinga. Nes jei aš rizikuoju savo pinigais, aš ir gaunu savo. Žinoma, geriau taip turėti, negu nieko neturėti.
Kad būtume įdomūs Silicio slėnio privatiems investuotojams, reikia įrodyti, kad mes galime. Tai, kaip tarpinis dalykas, kaip pagalbinė priemonė, tai labai sveika ir naudinga. Sričių galiu paminėti begalę – visi žinome apie lazerines biotechnologijas. Galiu pasakyti, kad tam tikri sektoriai, pavyzdžiui, bankų, Lietuvoje daug daugiau išsivystęs negu JAV. Ne kartą sakiau, kad tie patys amerikiečiai moka atlyginimus vokeliuose – t. y. iki šiol didžioji dauguma atsiskaitymų vyksta popieriniais čekiais. Mes jau įpratę, kad atlyginimai pervedami į banko sąskaitą. Atsiskaitymai internetu pas mus siekia apie 80 proc. Žinoma, taip yra ne visai dėl to, kad esame ypač protingi ar pažengę. Mažos šalys turi tam tikrų privalumų – jas pertvarkyti galima labai greitai. Pavyzdžiui, pabandyti dabar pervesti JAV į elektroninius atsiskaitymus būtų beveik neįmanoma – tai milžiniška šalis, kad to per naktį tikrai nepadarysi. Kita vertus, atgavę nepriklausomybę, mes galėjome kurti visą bankininkystės sistemą nuo pradžių. O JAV istorija labai ilga ir kažką pakeisti daug sunkiau, nei sukurti iš naujo.
Taigi bankininkystė, interneto svetainės, mobiliosios aplikacijos, elektroniniai mokėjimai ir pan. pas mus geriau išvystyti dėl tam tikrų istorinių, geografinių ir kitų priežasčių. Neišnaudoti šių nišų būtų nedovanotina. Mes galime konkuruoti su ta pačia JAV. Ir ne pagal kainą, kad padarysime pigiau, bet pagal kokybę – mes padarysime geriau. Didelio našumo, didelių atlyginimų ir pridėtinės vertės, aptarnaudami svetimą kapitalą nepasieksime. Reikia kurti nuosavą kapitalą, nuosavas idėjas, intelektinę nuosavybę. Taigi sričių yra, tik reikia jas žinoti, identifikuoti, kryptingai vystyti ir tada pasieksime gerų rezultatų.
