„Nesakyčiau, kad Lietuvoje Gegužės 1-osios tradicija iki 1940 metų buvo. Nebuvo jos. Dabar ginantieji šią šventę sako, kad tai tarptautinė šventė ir ji turi tradiciją, nes buvo ir anksčiau švenčiama. Nieko panašaus – Lietuvoje to nebuvo iki 1940 metų. O tai, kad diskusija vyksta ir ji aštri, manau, yra ženklas, kad sovietinės šventės buvo įsitvirtinusios ir tebėra įsitvirtinusios visuomenėje“, – teigia Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto istorikas Arūnas Streikus.
Pokalbis su A.Streikumi – apie sovietines šventes, sovietų bandymus išstumti senąsias krikščioniškas šventes ir šių pastangų liekanas šiandien.
– Ar švenčių kalendoriaus sudarymas buvo sovietų režimo politikos dalis?
 |
| Istorikas Arūnas Streikus |
– Tai buvo labai svarbi, sakyčiau, viena iš esminių visuomenės sovietizavimo priemonių. Švenčių kalendorius įprasmina visą laiko tėkmę, todėl sovietai nuo pat pradžių stengėsi įtvirtinti savo raudonąjį kalendorių ir išstumti ikirevoliucinį, kur pirmiausia dominavo religinės šventės.
Tai sekėsi ne taip jau lengvai. Į Lietuvą jis buvo atneštas nusistovėjęs, tačiau 3-iajame ir 4-ajame dešimtmetyje kalendorius keistas nelengvai.
– Kurios sovietinės šventės buvo pačios svarbiausios, savotiška ašis, aplink kurią sukosi metų laiko tėkmė?
– Formuojantis kalendoriui Sovietų Sąjungoje nusistovėjo pagal reikšmę trijų pakopų šventės. Pirmą aukščiausią pakopą užėmė dvi pagrindinės – režimo įkūrimo mitą įkūnijančios Spalio „revoliucijos“ metinės lapkričio 7-ąją ir Tarptautinė darbininkų solidarumo diena gegužės 1-ąją.
Iš pradžių, dar J.Stalino laikais prieš karą, tai buvo vienintelės šventės, kai nereikėjo eiti į darbą. Tik šios dvi šventės turėjo tokį statusą ir tik per jas buvo organizuojamos masinės demonstracijos.
Antrai pakopai priklausė visoje Sovietų Sąjungoje švenčiamos šventės, per kurias sovietiniai žmonės vis dėlto turėjo dirbti. Jos buvo pažymimos mitingais, iškilmingais susirinkimais. O į trečią grupę pateko profesinės šventės arba regioninės šventės, kurios Sovietų Sąjungos mastu nebuvo minimos.
Didesni pokyčiai įvyko po J.Stalino mirties, kai į didžiųjų švenčių kalendorių įsirašo dar dvi šventės – Pergalės diena (gegužės 9-oji) ir Moters diena (Kovo 8-oji).
– Švenčių galima prisigalvoti įvairių, bet šventėmis jos iš tikrųjų tampa tik tada, kai jas pradeda švęsti žmonės. Kaip sekėsi įvesti ir prijaukinti naujas šventes?
– Tai skyrėsi teritorijose, kurios buvo okupuotos nuo 1940 metų, nuo tų teritorijų, kur sovietai atėjo 1917 metais.
Tačiau bent jau vėlyvuoju sovietmečiu ir Lietuvoje, ir kitose Baltijos šalyse vyksta švenčių interiorizacija, t. y. šventės nejučia tampa neatskiriama kasdienybės dalimi. Žmonės priprato prie naujo kalendoriaus, dažnai sąmoningai net nereflektuodami.
Vienas iš požymių, kad sovietinė šventė tampa tapatybės dalimi, yra tai, kad vėlyvuoju sovietmečiu sovietinę šventę pradedama pažymėti ne tik demonstracijomis, mitingais ar susirinkimais, bet taip pat ir tarp draugų ar šeimoje rengiamas didesnis ar mažesnis baliukas.
– Tai įdomu, nes istorikai kaip ir sutaria, kad vėlyvuoju sovietmečiu komunistinės ideologijos reikšmė stipriai tirpsta, žmonės tampa jai abejingi. Tad kuo svarbi būdavo šventė, ką žmonės iš tikrųjų švęsdavo?
– Tyrinėtojai apie tai daug kalba ir vėlgi pažymi pripratimą prie sovietinės šventės. Šventės turinys darosi nesvarbus, bet ji prisijaukinama per šalutines praktikas.
Viena iš tokių – galimybė susiburti, susitikti su draugais ir kolegomis. Kita praktika, kuri labai siejasi su sovietine švente, – tai duodamos premijos, duodama kažkokių produktų – deficitinių bananų ar apelsinų.
Tai irgi rodė dienos išskirtinumą. Žmonės priprato, kad tą dieną kažkas bus kitaip negu įprastą dieną.
– Turbūt prie tokių praktikų būtų galima priskirti ir faktiškai oficialų leidimą gerti, t. y. gatvėse pardavinėjamas alus, netgi milicija atlaidžiau žiūrėdavo į išgėrusius piliečius.
– Pramogos, ypač postalininiu laikotarpiu, vis labiau stiprinamos. Susitaikoma su tuo, kad ideologija praranda prasmę žmonėms, bet lygiagrečiai stiprinamas pramoginis elementas. Pavyzdžiui, Gegužės 1-oji vis labiau virto tiesiog pavasario švente. Taigi net pačiose svarbiausiose demonstracijose nuideologintas vaizdas stiprėjo.
– Ar visas šventes, kurios būdavo sovietmečiu švenčiamos oficialiai ar valdžia jas leisdavo viešai švęsti, galima laikyti sovietinėmis? Tarkime, Dainų šventė, Poezijos pavasaris, Joninės ir t. t.
– Tai sudėtingas ir kontroversiškas klausimas. Aš manau, kad jos vis tiek buvo sovietinės, nes buvo sovietizuotos. Savo kilme jos nebuvo sovietinės, bet smarkiai sovietizuotos ir stipriai priderintos prie ideologinio naratyvo.
Matome tendenciją, kad mažėjant ideologinio įtikinamumo lygiui, ypač vėlyvuoju sovietmečiu, vis daugiau dėmesio skiriama toms šventėms, kuriose buvo galima mažiau tiesiogiai įžiūrėti ideologijos. Tokios šventės užima vis svarbesnę vietą.
Tai ir Dainų šventė, ir Poezijos pavasaris. Apskritai vėlyvuoju sovietmečiu Lietuvoje poezija tampa antrąja religija po krepšinio.
– Pavasaris būdavo kupinas švenčių, iš kurių dalis išliko iki šiol – Kovo 8-oji arba Gegužės 1-oji. Ir dabar pavasariais daug diskutuojama, ar tai sovietinės ar nesovietinės šventės. Kaip jums atrodo?
– Tai prieštaringas dalykas. Gegužės 1-oji iš tikrųjų yra tarptautinė šventė ir ji buvo švenčiama iki 1940 metų, bet tai buvo daugiau išsivysčiusių pramoninių visuomenių reiškinys. Vakaruose švęsta daugiau nei Vidurio ir Rytų Europoje, kur buvo daugiau agrariniai kraštai.
Nesakyčiau, kad Lietuvoje Gegužės 1-osios tradicija iki 1940 metų buvo. Nebuvo jos. Dabar ginantys ją sako, kad tai tarptautinė šventė ir ji turi tradiciją, nes buvo ir anksčiau švenčiama. Nieko panašaus – Lietuvoje to nebuvo iki 1940 metų.
Nesakyčiau, kad Lietuvoje Gegužės 1-osios tradicija iki 1940 metų buvo. Nebuvo jos. Dabar ginantys ją sako, kad tai tarptautinė šventė ir ji turi tradiciją, nes buvo ir anksčiau švenčiama. Nieko panašaus – Lietuvoje to nebuvo iki 1940 metų. O tai, kad diskusija vyksta ir ji aštri, manau, yra ženklas, kad sovietinės šventės buvo įsitvirtinusios ir tebėra įsitvirtinusios visuomenėje.
– Žinoma, kad komunistai ne tik mėgino įskiepyti naujas šventes, bet ir senąsias išstumti ir pakeisti naujomis. Kokias šventes siekta ištrinti iš kalendoriaus labiausiai?
– Svarbiausios konkurentės buvo didžiosios krikščioniškos šventės – Šv. Kalėdos ir Šv. Velykos. Lietuvoje, ko gero, net visoje SSRS režimui sunkiausiai sekėsi kovoti su krikščionių šventėmis. Praėjus dešimtmečiui po karo, po reokupacijos, rezultatai vis buvo labai menki. Didžioji visuomenės dalis 6-ojo dešimtmečio viduryje vis dar laikė Šv. Velykas ir Šv. Kalėdas gerokai svarbesnėmis šventėmis negu sovietinės šventės.
Tai buvo pirmas impulsas keisti sovietinių švenčių kultūrą. Ypač aktyvus alternatyvų religinėms šventėms paieškos laikotarpis buvo Nikitos Chruščiovo valdymo pabaiga.
Kai kurie tyrinėtojai net įžvelgia savotišką antrą bandymą Sovietų Sąjungoje įvykdyti kultūrinę revoliuciją. Aktyviam bandymui galutinai išstumti religinių švenčių kultūrą buvo pasitelktas visas arsenalas priemonių, taip pat ir sovietinės šventės.
– Tai skamba keistai, nes N.Chruščiovo valdymo metai vadinami „atšilimu“ ir siejami su laisvėjimu.
– Tai iš tikrųjų prieštaringas laikotarpis. Populiariai jis įsivaizduojamas kaip didesnės laisvės laikotarpis, bet iš tikrųjų bent jau Lietuvoje ir kitose bolševikų 1940 metais okupuotose teritorijose būtent tuo metu įvyko sovietizacijos lūžis.
Čia naudotas didelis kompleksas priemonių – ir N.Chruščiovo vykdyta antireliginė kampanija, ir naujos-senos šventės, ir švietimo reforma. Visa tai buvo suvokiama kaip galutinio visuomenės sovietizavimo programa.
Tuo metu ypač didelis dėmesys buvo skiriamas integruoti kaimo gyventojus į socialistinę visuomenę. Kadangi Lietuva vis dar buvo agrarinė, tai Lietuvą, ko gero, labiausiai ir palietė visa N.Chruščiovo „modernizacijos“ programa.
– Ar po šios antireliginės kampanijos pavyko pagaliau išstumti senąsias krikščioniškas šventes?
– Sunku pasverti kiek, bet manau, kad ši tradicija kiek apsilpo būtent šiuo N.Chruščiovo valdymo laikais. Vienas iš tradicijai išstumti pasitelktų būdų buvo šventes, per kurias naudojamos lietuviams iš anksčiau žinomos formos, subtiliai įrašyti į bendrą sovietinį pasakojimą. Pirmasis ir turbūt sėkmingiausias projektas, kuriuo į sovietinių švenčių kultūrą siekta integruoti iki tol lietuviams gerai žinotą šventę, buvo Joninės.
Lietuvoje tai nebuvo tokia jau reikšminga šventė, bet žinoma ir švęsta iki okupacijos. Sovietams ji buvo paranki tuo, kad ją atgaivinant 6-ojo dešimtmečio pabaigoje buvo pabrėžiamas pagoniškas šventės turinys.
Buvo pabrėžiama, kad tai sena tradicinė, ikikrikščioniška šventė, kurią krikščionybė tik bandė nesėkmingai pasisavinti, ir apvalius nuo to krikščioniško antstato, galima tuos visus senuosius papročius sėkmingai taikyti sovietiniame kontekste.
