Klaipėdą jau pasiekė miestui itin reikšmingas dokumentas, kuriame matomas miesto antspaudas. Lietuvoje jis dar neeksponuotas.
„Šis dokumentas svarbus dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia, jis datuojamas 1446 m. lapkričio 5 d., o tai yra seniausias mums žinomas dokumentas su Klaipėdos miesto antspaudu. Antra, šiemet švenčiame miesto gimtadienį, šie metai paskelbti vėliavos ir herbo metais. Todėl šis eksponatas tampa dar aktualesnis.
Lietuvoje šis dokumentas nebuvo eksponuojamas. Prieš dvidešimt metų net nebuvo žinoma, ar jis išlikęs. Rašyta, kad toks dokumentas yra, tačiau manyta, kad jis gali būti ir dingęs. Vėliau istorikai jį aptiko. Kai klausia, ar čia kažkas nesvietiško, raminu, kad tai nėra karaliaus karūna, nusagstyta briliantais. Tai Klaipėdos miestiečių, miesto valdžios parašytas tekstas prieš daug metų. Dokumentas šiuo metu saugomas Liubeko miesto archyve“, – „15min“ pasakojo istorikas, Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus direktorius dr. Jonas Genys.
– Ar būtų įmanoma, kad šis dokumentas Klaipėdoje ir pasiliktų?
– Ne, tokių galimybių nėra. Šis raštas buvo rašytas liubekiečiams iš Klaipėdos.
– Klaipėda išsiskiria iš kitų miestų tuo, jog žino tikslią gimtadienio datą. Būtent rugpjūčio 1-ąją Ordino magistras ir Kuršo vyskupas raštu patvirtino apie statomą pilį. Ar galėjo miestas atsirasti plynoje vietoje?
– Ši vieta, kurioje nutarta statyti miestą, matyt, buvo gerai žinoma, tai buvo pakankamai tankiai apgyvendintas kuršių rajonas. Bet tai nereiškia, kad ta vieta, kur nutarta statyti pilį, ir buvo apgyvendinta. Archeologiniai tyrimai rodo, kad kuršių čia jau gyventa, kai pilis buvo statoma. Gali būti, kad jie dalyvavo pilies statybose, buvo tos bendruomenės sudėtinė dalis.
Klaipėdos piliai pasirinkta gamtiškai nepalanki vieta – smėlis, dažnai užliejama Danės delta. Tik kažkokių aplinkybių verčiamas galėjai statyti čia pilį. Artimiausios kuršių pilys buvo kur kas geresnėse vietose. Labai didelis centras buvo Žardės ir Laistų gyvenviečių komplekse – maždaug 7 km nuo Memelio pilies.
– Kokie žmonės čia kūrėsi?
– Pirmiausia čia kūrėsi riteriai, vienuoliai. Be jokios abejonės, juos turėjo lydėti ir amatininkai, ir pirkliai, ir žmonės, kurie aptarnavo pilį. Problema ta, kad 1252 m. įkurtas miestas, kuriam po kelerių metų buvo suteiktos Liubeko teisės, nesivystė taip greitai. Taip susiklostė istorinės aplinkybės, kad Klaipėda iki pat XVI a. taip ir liko nedideliu miestu su nedideliu gyventojų skaičiumi. O gal taip nutiko ir dėl kaimynų žemaičių, sembų, lietuvių antpuolių, dėl konkurencijos su Rygos, Karaliaučiaus uostais.
– Livonijos ordinas kraštą perdavė Vokiečių ordinui Prūsijoje. Tai lyg savotiškas išsižadėjimas?
– Matyt, kažkas nepavyko. Tas atsisakymas, vadinkime tai taip, įvyko XIV a. pirmoje pusėje. Miestas su pilimi tapo šiaurine ordino dalimi, paskui kito tipo Prūsijos valstybės dalimi.
– Klaipėdos istorijoje matome daug skaudžių lūžių, ne kartą ji buvo valdyta svetimų. Jūsų nuomone, kada ji išgyveno aukso amžių?
– Nubrėžti šį laiką Klaipėdai gana sudėtinga. Kaip galėtume apibūdinti kitus miestus? Jei mes kalbame apie Vilnių – iš karto galvojame apie Baroko epochą. Atrodo, kad tuomet Vilnius išgyveno pakilimą. Bet tai gana kontroversiška, nes valstybė tuo metu išgyveno nuosmukį. Nelengva į šį klausimą atsakyti. Greičiausiai Klaipėdos pakilimas buvo tik XIX a. antroje pusėje.
Ilgą laiką miesto, kaip amatų, prekybos centro vystymąsi varžė tvirtovės statusas. Prūsija į Klaipėdą žiūrėjo kaip į tvirtovę, nors čia ir buvo statomi laivai, vyko prekyba. Viską pakeitė XIX a. kilęs gaisras. Paradoksas – miestas ėmė klestėti būtent po šios nelaimės. Jis buvo labai greitai atstatytas, tapo pakankamai prabangus architektūrine prasme, ėmė veikti dujų fabrikas, atsirado elektra, tramvajus, išgrįstos gatvės.
Miestas tapo modernus ir švarus. Prisiminkime, kokie įspūdžiai buvo karalienės Luizės, kai ji čia atvyko su palyda. Miestas jai paliko slogų įspūdį, minimos purvinos, negrįstos gatvės. XIX a. antroje pusėje jau viskas buvo kitaip.
– XX a. Klaipėdos istorijoje atrodo kaip košmariškas metas. Jos valdymą vis perimdavo kiti. Atrodo, kad nė patys klaipėdiečiai nebesuvokė, kam priklauso miestas.
– Šis laikotarpis pakankamai dramatiškas visoje Europoje. To nereikėtų akcentuoti. Galbūt svarbesni 1923-iųjų įvykiai, kai Klaipėda prijungiama prie Lietuvos.
– Ne kartą esame matę istorinę fotografiją, kurioje Antanas Smetona įsibridęs į jūrą lyg demonstruoja, kad Lietuva – jūrinė valstybė. Ar Lietuva iš tiesų tapo jūrine valstybe?
– Manau, kad mes ja tampame, tik reikia susitarti dėl sąvokos „jūrinė valstybė“. Paprastai mes skeptiški, sakome, kad mums iki jūrinės valstybės toli, iki švedų ir norvegų – toli. Jūrinės valstybės pulsą labiausiai jaučiame mes, gyvenantys šalia jūros. Natūralu, kad to pulso nejaučia pasvaliečiai, biržiečiai ar kiti Lietuvos gyventojai. Juk neturi visa Lietuva vaikščioti vilkėdama jūreiviškus marškinėlius.
Po 1923-iųjų Lietuvos valstybė skyrė milžiniškus pinigus uosto rekonstrukcijai. A.Smetona tuo simboliniu gestu parodė, ką Lietuvai reikia daryti, kuria kryptimi eiti.
– Klaipėdos centre vis dar likę piliavietės kontūrai. Kaip sekasi pilies atstatymo darbai?
– Atstatymo proceso ratas labai sunkiai sukosi, kol įsisuko. Šiemet mes pradėsime paveldotvarkos, vystymo darbus. Esu įsitikinęs, kad ateityje viskas gražiau ir geriau seksis.
Tikiu, kad ši vieta labai harmoningai, gražiai integruosis į miestą. Ją sutvarkę padidinsime miesto vertę, nebekelsime klausimų, ką daryti su turistais, kurie atvyksta pirmadienį, kai nedirba muziejai. Klaipėdai dabar labai svarbu susigrąžinti ženklus, kuriuos prarado per istorijos tėkmę.
Istorinės datos
1252 m. Livonijos ordinui pastačius pirmąją pilį, ėmė kurtis miestas Memelburgas. Miestą Livonijos ordino riteriai, atvykę į kraštą užkariauti naujų žemių, nusprendė įkurti Danės ir Memelio (Nemuno) susikirtimo vietoje. Tai rugpjūčio 1–ąją patvirtino Kuršo vyskupas Heinrichas. Vokiečiai, manydami, kad Kuršių marios yra Nemuno, kurį jie vadino Memeliu, žiotys, naująją pilį pavadino Memelio vardu.
1328 m. Miestas perduotas Vokiečių ordino Prūsijoje žinion.
1807 m. Prūsijos karalius Frydrichas Vilhelmas III su savo žmona karaliene Luize kuriam laikui apsigyveno Klaipėdoje. Čia jis paskelbė ir garsųjį manifestą, panaikinusį baudžiavą Prūsijoje.
1812 m. Klaipėda užimama rusų kariuomenės.
1854 m. Gaisras sunaikina didžiąją miesto dalį.
1860 m. Klaipėdoje įkuriama pirmoji gimnazija.
1873 m. Iškasamas karaliaus Vilhelmo kanalas, sujungęs Nemuno žiotis su Klaipėdos uostu.
1918–1923 m. Miestas buvo valdomas prancūzų.
1923 m. Sausio 15-osios sukilimas atvėrė naują puslapį miesto istorijoje – Klaipėdos kraštas prijungiamas prie didžiosios Lietuvos.
1935 m. Įkuriamas Pedagoginis institutas, valstybės teatras.
1939–1945 m. Kraštas valdytas vokiečių.
1945 m. Klaipėdos kraštas tapo Sovietų Sąjungos dalimi. Kai sovietinė armija užėmė miestą, buvo likę tik 28 gyventojai iš 39 tūkst. Miestą imta kurti iš naujo.
1990 m. Klaipėdiečiai aiškiai išreiškė poziciją būti Lietuvos Respublikos dalimi.
1991 m. Mieste įkuriamas universitetas.
Pirma buvo Memelis
Memel pavadinimas miestui duotas nuo Nemuno vardo. Taip miestas vadintas beveik 700 metų. Raštuose, oficialiuose dokumentuose dar XX a. figūruoja pavadinimas Memel.
Žemaičiai miestui suteikė savą pavadinimą. Kada jis atsiradęs – nėra aišku. Šaltiniuose Klaipėdos vardas minimas dar XV a. Vytautas 1413 m. laiške pamini Caloypede, derybų su ordinu metu kalbama apie castrum Memel alias Klawppeda.
Teigiama, kad miesto pavadinimas atsirado dėl itin klampios vietovės – žodžių junginio „klampi pėda“. Šnekamojoje kalboje įsivyravo Klaipėdos pavadinimas, tačiau Memel vis dar buvo vartojamas oficialiuose raštuose.
