Rusijos ekonomika kabo ant bedugnės krašto, o gamtinių išteklių kainos sminga žemyn. Vakarų sankcijos surakino turtingus V.Putino bendražygius ir pavaldžias institucijas. Rusijos kariuomenė okupavo Krymą ir vis dar kovoja Rytų Ukrainoje.
Niujorko universiteto Globalinių reikalų centro profesorius Markas Galeotti yra Rusijos ekspertas. Analitikas sako, kad V.Putino režimas laikosi ant kelių diktatoriui lojalių, įtakos grupių.
Jeigu Rusijos vadovas praras tų pilkųjų kardinolų pasitikėjimą, tai jau 2016 metais galime pamatyti režimo subyrėjimą.
– Esate sakęs, kad V.Putino valdžia yra stabili, bet trapi. Tai reiškia, kad jis yra stiprus šiuo metu, tačiau labai suvaržytas ekonominių sukrėtimų ir krizių akivaizdoje. Kokio tipo sukrėtimas sukeltų didžiausią grėsmę V.Putino valdžiai?
– Visuomet pats pavojingiausias bus netikėtas, nenuspėjamas sukrėtimas. Tarkime, kokio nors banko žlugimas. Arba visuomenės panika dėl kokios nors sveikatos problemos.
Gyvenimas yra linkęs mesti tokius iššūkius politinėms sistemoms, o tada žiūrėti, kaip jos sugeba atlaikyti sukrėtimus, kokį atsparumą tos sistemos sukūrė.
Rusijos atveju didžiausią susirūpinimą turėtų kelti šalies galimybės įveikti politinius, socialinius ir ekonominius sukrėtimus.
– Kaip šita krizė, kuri dabar vyksta Rusijoje, gali atimti iš V.Putino valdžią? Kaip tas procesas atrodytų realybėje?
– Jeigu jis prarastų elito pasitikėjimą ir būtų suvokiamas jau ne kaip turtas, bet kaip keliantis pavojų.
Turbūt pavyzdžiu galėtų būti Sovietų Sąjungos premjero Nikitos Chruščiovo atstatydinimas 1964 metais. Jis atėjo į valdžią komunistų elito sutarimu, kad galėtų valdyti šalį ir atstovauti jų interesams, tačiau jis privedė Sovietų Sąjungą prie Kubos raketų krizės, padarė krūvą blogų sprendimų, kurie sugriovė šalies ekonomiką.
Taigi elitas nusprendė, kad šis vyrukas buvo ne tai, ko ieškojo. Jam buvo pasakyta, kad turi pasitraukti dėl sveikatos priežasčių, ir jis neturėjo kitos išeities.
Aš manau, kad tai yra labiausiai tikėtinas scenarijus V.Putinui. Ir aš kalbu ne apie pralaimėtus Rusijos prezidento rinkimus. Aš kalbu apie tokias aplinkybes, kai į jo kabinetą įeis vyrukai pilkais kostiumais ir pasakys: „Vladimirai Vladimirovičiau, atėjo laikas padaryti paskutinį gerą darbą valstybei ir trauktis į pensiją.“
Aš kalbu apie tokias aplinkybes, kai į V.Putino kabinetą įeis vyrukai pilkais kostiumais ir pasakys: „Vladimirai Vladimirovičiau, atėjo laikas padaryti paskutinį gerą darbą valstybei ir trauktis į pensiją“, – sako M.Galeotti.
Gali būti ir kitaip. Pavyzdžiui, vieną dieną savo vasarnamyje jis įsijungs televiziją ir pamatys, kad jis atsistatydino „dėl sveikatos problemų“. Jis, aišku, bandys pakelti raudonąjį telefoną ir susisiekti su atsakingais žmonėmis, bet tada supras, kad jo skambučiai jau yra nebepriimami.
– Ar manote, kad toks scenarijus įmanomas šiuo konkrečiu atveju?
– Dažniausiai tai nulemia atsitiktinumai.
Vienas iš svarbiausių dalykų, kuris nulėmė N.Chruščiovo nušalinimą, buvo darbininkų streikas Novočerkaske. Tądien buvo paskelbta, kad didėja svarbiausių produktų kainos, mažinami atlyginimai gamykloje, kurioje dirbo daug darbininkų. Tai nulėmė protestus. Milicija atsisakė išvaikyti protestuotojus. Galiausiai, dalis sovietinės armijos karininkų atsisakė šaudyti į protestuotojus. Į miestą teko siųsti saugumo pajėgas, kurios surengė žudynes.
Tuo metu niekas Sovietų Sąjungoje nežinojo, kas įvyko Novočerkaske, tačiau elitas viską žinojo. Ir tada jie galvoja: „Novočerkaskas niekuo neišsiskiria, tai nėra ypatingas miestas. Jei tai galėjo atsitikti ten, tai reiškia, kad gali atsitikti bet kur.“ Kai elitas jaučia spaudimą, tai pradeda veikti ir bando užbėgti įvykiams už akių, kad nekiltų rimtesnė krizė.
– Ar horizonte matote įvykių, kurie galėtų paskatinti tokios rūšies krizę Rusijoje?
– Manau, kad tai įmanoma 2016 metais. Tam yra kelios priežastys.
Turi praeiti keleri labai blogi ekonominiai metai. Prognozuojama, kad infliacija metų pabaigoje sieks 11 procentų ir padėtis toliau blogės. Tačiau prireiks šiek tiek laiko, kad žmonės pastebėtų, jog nebegali sau leisti labai daug dalykų. Taigi pagrindinė priežastis, kodėl galime kalbėti apie 2016-uosius, yra laikas.
Kita priežastis – 2016 metais vyks rinkimai į Rusijos Dūmą. Aišku, Kremlius ketina falsifikuoti rinkimų rezultatais, pasiekti pergalę, apie kitką negali būti ir diskusijų. Tačiau palaukime pirmųjų visuomenės apklausų rezultatų. Jeigu V.Putino rėmėjų skaičius bus smarkiai smukęs, tai elitas irgi įvertins šitą informaciją. Tai gali reikšti labai blogus dalykus V.Putinui.
Palaukime pirmųjų visuomenės apklausų rezultatų. Jeigu V.Putino rėmėjų skaičius bus smarkiai smukęs, tai elitas irgi įvertins šitą informaciją, – sako M.Galeotti.
Galiausiai, 2018 metais vyks Rusijos prezidento rinkimai. Jeigu elitas pasirinks naują kandidatą, tai reikės mažiausiai dvejų metų, kad aplink jį būtų sukurtas mitas, kuris padėtų laimėti prezidento postą.
Tačiau kas žino, kaip viskas susiklostys iš tikrųjų? Reikia laiko. Tačiau akivaizdu, kad visos mano išvardintos priežastys susiveda į 2016 metus. Manau, kad jie bus labai įdomūs Rusijos politikoje.
– Ar yra ženklų, kurie rodytų, kad V.Putinas jau praranda įtaką?
– Visų pirma, jis prarado kultūros elito pasitikėjimą. Tačiau reikia pripažinti, kad revoliucijas kuria ne poetai.
Tačiau aš pastebiu pokyčių, kai kalbu su žmonėmis, kurie yra iš V.Putino aplinkos. Pavyzdžiui, su žmonėmis iš saugumo aparato arba iš kariuomenės.
Prieš kelerius metus jie buvo užkietėję putinistai. Sakyčiau, kad tai buvo emocinis dalykas. Jie tikėjo, kad tai yra vaikinas, kuris gali išgelbėti Rusiją. Dabar manau, kad jie tampa pragmatiškais putinistais, visų pirma, žiūrinčiais savo interesų.
Tai labai įdomus momentas. Jie persikėlė iš taško „Aš tikiu Putinu“ į tašką „Tol, kol jis atstovauja mano interesams“.
V.Putiną remiantis elitas persikėlė iš taško „Aš tikiu Putinu“ į tašką „...tol, kol jis atstovauja mano interesams“, – sako M.Galeotti.
Štai raktas į klausimą, ar V.Putinas praranda valdžią. Tai pajuntama širdimi, taip sakant.
– Kokia yra demokratinių judėjimų reikšmė Rusijoje?
– Tai svarbu, tačiau negalima sakyti, kad demokratiniai judėjimai gali nuversti V.Putiną. Jie yra svarbūs tuo, kad parodo, jog šalyje yra ir kitaip mąstančių žmonių.
Labai svarbu ir tai, kas yra tie protestuojantys žmonės. Tai Maskvos vidurinė klasė, kuri sudaro labai mažą visuomenės dalį. Tačiau, kita vertus, jie yra biurokratų ir oficialiųjų pareigūnų vaikai arba jų atžalos mokosi aukštosiose mokyklose.
Tai viena iš priežasčių, kodėl nematėme žiauraus susidorojimo su protestuotojais: koks milicininkas norės laužyti kaukolę žmogui, kuris gali būti šalia gyvenančio kaimyno vaikas? Rusijos vidurinė klasė yra labai mažas socialinis pasaulis ir tai labai svarbi aplinkybė.
– O Aleksejus Navalnas? Ar jis kelią grėsmę V.Putinui?
– Iki šiol A.Navalnui nepavyko pajudėti iš komforto zonos. Kai vadovavo ankstesniems protestams, tai iš tikrųjų jis nesikalbėjo su vidurinės klasės atstovais, su didmiesčio gyventojais. Jam pasirodė daug patogiau naudoti Rusijos senosios politinės mašinos metodus.
Bet tai nereiškia, kad jis nepasikeis. Jeigu jis pradėtų veikti plačiau, tai galėtų tapti pavojingu.
Be kovos su korupcija, A.Navalnas turi dar vieną kozirį, kurio galėtų griebtis, tačiau aš nenorėčiau to pamatyti. Tai yra gatvės nacionalizmas.
Be kovos su korupcija, A.Navalnas turi dar vieną kozirį, kurio galėtų griebtis, tačiau aš nenorėčiau to pamatyti. Tai yra gatvės nacionalizmas, – sako M.Galeotti.
V.Putinas yra nacionalistas, pati Rusija yra nacionalistinė valstybė. Tačiau V.Putino komandoje, net vyriausybėje, ne visas pozicijas užima rusai. Rusija turi labai daug tautinių mažumų, todėl jis tiesiog negali labai daug žaisti rusišku šovinizmu.
Tačiau A.Navalnas galėtų dairytis į rasistinę praeitį. Jis galėtų sakyti: „Rusų kraują nuleidinėja ir mus išnaudoja žmonės iš Šiaurės Kaukazo, žmonės iš Vidurinės Azijos“.
Tai galinga kryptis nevilties kamuojamoje Rusijoje, prieš kurią V.Putinas turėtų labai mažai šansų apsiginti. Taip būtų įmanoma sukurti didesnį visuomenės palaikymą, aišku, jei A.Navalnas norėtų naudoti tokius kozirius.
