Pristatome interviu, parengtą pagal Bostono radijo laidoje skambėjusį Sachos Pfeiffer pokalbį su Junotu Diazu.
– Jums užtruko 16 metų parašyti „Štai taip tu ją prarandi“, „Trumpas ir nuostabus Oskaro Vao gyvenimas“ – 11 metų. Kodėl taip ilgai?
– Dieve, nežinau. Tikriausiai galėčiau pasakyti, kad esu lėtas, arba, mano šeimynykščių žodžiais, – nevykęs. Tiesiog tai užtrunka.
– Kaip pats apibūdinate, ar naujoji tavo knyga yra apie jaunojo apgaviko pakilimą ir nuopuolį? Pirmojoje knygoje „Skęsti“ taip pat nagrinėjama neištikimybė. Kodėl būtent ši tema vyrauja jūsų kūryboje?
– Pirmojoje knygoje – tik truputį. Mane domina artumas. Įdomu, kaip žmonės formuoja
gilius santykius ir kaip juose atsiskleidžia. Intymumas yra lūžis. Tai lyg peilis į mylinčią širdį. Kai esi rašytojas, tokie dalykai tave domina. Bent jau mane.
– Romantišką artumą atskiriate nuo kitų rūšių. Ar galėtumėte papasakoti apie tas „kitas“?
– Visi žinom, kad prisirišimas turi daug veidų. Prisirišame ir būnam artimi su savo draugais, šeima. Ir, žinoma, visų sudėtingiausia forma – artumas su pačiu savimi. Daugelis mūsų praleidžiam nemažai laiko bandydami išvengti susidraugauti su savimi. Taigi pamaniau, kad šitas vaikis idealiai tinka mano knygai, nes paniškai bijo įvairiausių artumo formų.
– Knygoje stebime, kaip jis – mergišius – keliauja nuo moters prie moters, regime daugybę ne itin gražių moterų portretų. Ar jūsų tikslas – jį pristatyti kaip užuojautos reikalaujantį herojų, kuris toks pasidarė dėl auklėjimo. Ar jis turėtų mums patikti?
– Knygoje pateikiami įvairialypiai argumentai. Nemanau, kad Junioras žiūri į savo motiną ir jos drauges tik kaip į dekoracijas. Vyresnės moters, su kuria turi romaną, jis nelaiko vien seksualiniu objektu. Junioro mergina, visaip bandanti išvengti blogos kvartalo įtakos ir galiausiai išvykstanti studijuoti į gerą universitetą, niekada nevaizduojama kaip kūno dalių rinkinys. Manau, kad knygoje yra kur kas daugiau niuansų, nei girdime daugelyje atsiliepimų apie ją.
Svarbu tai, kad Junioras turi daugybę trūkumų. Daugybę. Laukiu, kol prie manęs prieis pirmas žmogus ir pasakys, kad jų neturi. Manau, kad visi mes – žmonės su daugybe trūkumų, ir nusipelnome užuojautos. Tiesiog manau, kad tokie esam. Ir dar tikiu, kad nusipelnom meno. Man labai keistas pasaulis, kuriame, kad kažkas mus užjaustų, turime labai priartėti prie tobulybės. Tai štai kaip aš nagrinėjau šį herojų. Pagalvojau, imsiu tokį, kuris yra rakštis užpakalyje, kuris yra mulkis, ir jo širdis skylėta, o tada pažiūrėsim, ar mano menas gali priversti skaitytojus pajusti su juo žmogiškąjį ryšį.
– Per visą knygą Junioras tam tikra prasme vystosi, paskutiniųjų santykių pabaigoje jis apgailestauja ir liūdi kur kas labiau nei anksčiau.
– Tai kur kas stipriau, nei sugebėjimas gailėtis, pasikeičia ir jo mąstymas, ir pasaulio matymas. Daugeliui vyrų didysis klausimas toks – ar aiškiai matom moteris? Ar matom jas – kaip žmones? Man atrodo, galiausiai pajuntame, kad jam pavyko tai pasiekti.
– Kituose interviu esate minėjęs, kad nesitiki, jog knyga būtų vien apie dominikiečius, nors daugiausia dėmesio skiriama būtent jiems. Esate minėjęs, jog jūsų manymu, jokioje kultūroje vyrai negalėtų būti įvertinti aukščiau kaip F – tai labai griežtas vertinimas, o gal man tiesiog pasisekė, nes savo gyvenime sutikau gerų vyrų. Kodėl toks griežtas savo lyčiai?
– Tikrai manote, kad buvau toks griežtas? Siaubingai jaučiuosi būdamas tuo, kuris išvelka šituos dalykus į dienos šviesą. Tačiau kai kalbam apie šeimą, kurioje išprievartaujama trečdalis žmonių, ar duotume tokiai šeimai C? B? D? Nesakau, kad visi jie – siaubingai besielgiantys teroristai. Šitoks mano gyvenimas yra tik dėka nuostabių vyrų pasiaukojimo ir drąsos.
Kalbu apie tai kaip apie tradiciją – vyriškumą kaip tradiciją. Patriarchatą, peržengiantį individus, tačiau juos įtraukiantį. Manau, kad tai yra gili problema bet kurioje šalyje.
– Jūsų santykis su Bostonu atrodo labai dviprasmiškas. Tiesą sakant, atmintyje įstrigo viena labai šmaikšti pastraipa apie Bostono žiemas. Ar galėtumėte paskaityti tą dalį apie Bostoną iš novelės „Apgaviko meilės vadovas“? Žinoma, teks ją šiek tiek pacenzūruoti.
– Turiu priminti, kad čia kalba mano herojus. Tai nesu aš. Ne mano santykiai tokie sudėtingi, o jo.
Bostonas, miestas, kuriame niekada nenorėjai gyventi, kuriame jautiesi lyg tremtyje, darosi rimta problema. Niekaip nepavyksta ten pritapti; nepripranti prie metro, veikiančio tik iki vidurnakčio, prie melancholiškų gyventojų, prie Sičuano maisto stygiaus. Lyg tyčia prasideda daug rasistinio mėšlo.
Gal visada taip buvo, o gal pasidarei jautresnis po visų tų metų, praleistų Niujorke. Baltieji, sustoję prie šviesoforų, rėkia ant tavęs su tokiu baisiu įniršiu, kad atrodo, lyg būtum pervažiavęs jų motinas. Tai gąsdina.
Dar prieš susivokdami, kas vyksta, jie kyšteli tau didįjį pirštą ir dingsta. Ir tai vis kartojasi. Apsaugos darbuotojai sekioja tave parduotuvėse ir kiekvieną sykį, kai tik įkeli koją į Harvardą, reikalauja parodyti asmens tapatybės kortelę. Tris kartus skirtingose miesto vietose girti baltieji bičai bando išprovokuoti tave muštynėms.
Reaguoji į tai asmeniškai. „Tikiuosi, jog kas nors išsprogdins šitą skylę, – pareiški. – Štai kodėl spalvotieji nenori čia gyventi. Štai dėl ko mano juodaodžiai ir Latino studentai išvyksta kaip galėdami greičiau.“
Tavo draugužis Elvis nieko nesako. Jis gimęs ir augęs Jamaikos lygumoje, žino, kad bandyti ginti Bostoną tėra tas pats kaip mėginti sustabdyti kulką duonos rieke.
– Sakote, kad herojus – ne jūs. Tačiau savaime suprantama, jog jūsų skaitytojams bus smalsu: „Ar jį veda iš proto, kad traukiniai stoja taip anksti ir kad nebegali gauti gero kinų maisto?“ Manau, liūdniausias klausimas man, kaip žmogui, mylinčiam Bostoną, toks: ar iš tiesų teko patirti rasizmą, apie kurį kalba Junioras?
– Ar Bostonas kenčia nuo rasizmo? Geras klausimas. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad Bostonas, tam tikra prasme, reprezentuoja Jungtines Valstijas. Tačiau man labiau rūpi ne tai, ką Bostonas sako apie Bostoną, kur kas įdomiau kalbėti apie šį herojų, kuris eina iš proto ir yra toks nelaimingas, nes jį paliko, o tada jis ima jausti, lyg visas miestas būtų prieš jį susimokęs.
Taip man kur kas naudingiau. Tačiau reikia atsakyti į jūsų klausimą, ar kenčia Bostonas nuo rasizmo: stebina, tačiau tikrai taip!
– Ar jaučiate, kad pats su tuo susiduriate?
– Aš? Kaip spalvotasis? Kaip imigrantas? Taip, manau, atsakymas būtų taip. Tikrai taip.
– Dauguma skaitytojų žino, kad jūsų kūryboje nemažai šiuolaikinio ispaniško žargono, tai reiškia, jei nekalbate ispaniškai, norėdamas suprasti, kas vyksta, turi praleisti daug laiko „Urban dictionary“ tinklalapyje. Ką galėtumėte patarti skaitytojams, kurie neįstengia, bet labai nori suprasti? Kaip jų neprarasti, kai šie pasimeta ir nebėra tikri, ką autorius norėjo pasakyti iš tiesų?“
– Gal mano požiūris į skaitymą truputį skiriasi. Aš – vienas iš tų, kurie be proto mėgsta skaityti, ir jei esi būtent toks skaitytojas, tada vienas esminių skaitymo komponentų tas, kad jau esi pripratęs ne visuomet suprasti viską, kas parašyta.
O jei esi toks truputį moksliukas, kaip aš, skaitai „Hobitą“ ir „Žiedų valdovą“, tada jau pripratęs skaityti knygas, kuriose ištisi puslapiai poezijos yra Elviš kalba. Nesuprantu jos, tačiau nenumetu knygos. Kai skaitai Charlesą Dickensą, trečdalis to, ką jis kalba, yra visai nesuprantama šiuolaikiniam skaitytojui. Tačiau herojai puikūs, ir įvykiai puikūs, tad skaitai toliau.
Mūsų, skaitytojų, tikrasis džiaugsmas yra sugebėti susidūrus su knyga ir net ne viską supratus Tai lyg susidūrimas su žmogumi. Aš ne visada suprantu žmones. Nesuprantu kiekvienos individualios jų sielos ir širdies dalelės, bet dėl to nesiliauju jų mylėjęs. Tad mano patarimas skaitytojams yra skaityti taip, kaip visada skaitote. Skaitykit su meile ir pakantumu ir, jei knyga tikrai „užkabins“, nė nepastebėsit dalykų, kurių nesuprantate.