– Ar pats pagalvojat, kad 1500 dienų yra daug?
– Natūralu, kad pagalvoju. Galvoju, gal reikia sau užsibrėžti naujus tikslus, pagalvoti apie savo ambicijas – ką veikti toliau, ko siekti, kas yra tie didieji iššūkiai. Kai viskas sekasi gerai, nelieka iššūkių, ir gyventi – ne taip įdomu.
Tačiau artimiausi planai tikrai susiję tik su Jonava. Galvoju apie šią kadenciją, ketverius metus, darbus.
Kas bus po to, nežinau. Kartais pokyčiai reikalingi, o nepakeičiamų – nėra. Yra tik nepakeistų. Bet šis darbas man labai patinka – vienareikšmiškai.
– Lietuvoje yra pavyzdžių, kada merai dirba ne dvi ir ne tris kadencijas.
– Man sako: „Jei neišvažiuosi į Vilnių, būsi kaip Malinauskas“ (Druskininkų meras Ričardas Malinauskas – aut.past.)
Kitaip tariant, galiu būti perspektyvus, žinomas, geras meras. Druskininkus visi giria, nepriklausomai nuo mero charakterio savybių, bet tai – pavyzdys, kaip kurortas pakilo iš pelenų. Tačiau R.Malinauskas ir bus Druskininkų meras. Ir nieko daugiau.
Man sako: Jei neišvažiuosi į Vilnių, būsi kaip Malinauskas.
Nebūdamas Vilniuje, nesisukdamas “kuluaruose”, negerdamas kavos, nesitrindamas pečiais nebūsi pastebėtas. Vilnius – kaip kitas traukinys, į kurį reikia peršokti.
– Šoksit į jį? Po ketverių metų? Tarkim, į Seimą?
– Per trumpą laiką pasiekiau nemažai, šiemet esu išrinktas ir partijos pirmininko Algirdo Butkevičiaus pavaduotoju. Bet manęs Seimas netraukia visai. Yra žmonių, kurie romantizuoja Seimo nario darbą. Bet taip nėra.
Nors suprantu, kad, jei galvočiau apie politinę karjerą, turėčiau kandidatuoti į Seimo narius. Tačiau darbas savivaldoje tikrai yra įdomesnis. Atvirai sakau – nežinau.
– Ketverius metus neįsipainiojot į jokius skandalus, į meilės trikampius.
– Daugelis supranta, kad darbas neužsibaigia darbo laiku. Bet atsakingai elgiesi visur. Ar po darbo eini į barą, ar prekybos centre perki alkoholinius gėrimus. Tiesa, aš mieliau jų nusiperku Kaune, kai reikia. Nesmagu kažkaip Jonavoj. Ims ir pagalvos žmonės, kad vartoju alkoholį stresui nuimti.
– O kaip nuimat stresą?
– Sportuoju. Bėgioju, per ketverius meravimo metus atradau tenisą. Išvažiuoju į gamtą, medžioju, stengiuosi neapleisti dar vieno savo pomėgio – nardymo.
– Minėjot, kad aplinkiniai jus lygina su Druskininkų meru. Ar nebijot, kad lygins ne tik dėl nuveiktų darbų, bet ir dėl charakterio savybių, kai atrodo, kad tik vienas pats esi teisus?
– Visą laiką baimė yra. Su metais, kai tiek dirbi, atsiranda patirtis, tada imi galvoti, kad tu – nepakeičiamas. Visiems atsiranda tas faktorius.
– O aplink – kvailiai?
– Gal ne visai. Bet pradedi galvoti, kad esi tik vienas labai protingas. Tai – pavojinga. Todėl ir manau, kad dvi kadencijos yra pats tas – tiek laiko užtenka nuveikti nemažai darbų. Jei būsi meru ilgiau – išties gali atsirasti tas „nepakeičiamumo“ jausmas. Labai noriu, kad to nebūtų.
– Ar yra žmonių, kurie jums pačiam patarė nusileisti ant žemės? Dėl tam tikrų sprendimų, nuomonės?
– Gal tik tėtis (Susisiekimo ministras Rimantas Sinkevičius – aut. past.). Jis kartais mane kritikuoja. Sako, kad mano sumanymai nėra realūs, pavyzdžiui, kad vieno ar kito objekto statybos nebaigsim taip greitai, kaip aš sakau.
– O kam pripažįstat savo klaidas? Su kuo kalbatės?
– Nežinau, gal su niekuo.
– Neklystat?
– Klystu. Yra politikų, kurie neklysta. Aš tikrai klystu. Ir tų klaidų buvo. Gal jos nebuvo tokios didelės, kad sulauktų atgarsio visuomenėje. Klydau ir dėl žmonių. Buvo tokių, kuriais tikėjau ir pasitikėjau, o jie nebuvo to verti.
Kritiką galiu priimti. Neturiu jokio vidinio nusivylimo, jei jos sulaukiu.
– Ar aplink jus daug žmonių, kuriais pasitikit?
– Kas yra daug? Žinoma, kad yra, juk visi darbai yra ne mano, o visos komandos darbas. Žmones, kuriais tikiu ir pasitikiu, galėčiau suskaičiuoti ant dviejų rankų pirštų.
Beje, bendraudamas su žmonėmis turi būti ir psichologu. Dažnai žmogus pasimato per pirmą pokalbį, ir nesvarbu, kaip preciziškai jo CV parašytas.
– Pasikalbėkim apie Jonavą. Į kurią Jonavos vietą būtų gėda nusivesti turistą?
– Nepatinka Rimkų kalnas, kylant į jį Vasario 16-osios gatve. Ir gatvė, ir šaligatviai. Turgaus prieigos, dalis Kosmonautų mikrorajono. Ir, žinoma, daugiabučių kiemai.
– Kiek kartų esat girdėjęs kritiką dėl slidinėjimo trasų?
– Į akis – retai. Viešoje erdvėje – daugiau. Bet nėra labai daug.
– Slidinėjimo trasų įrengimas buvo klaida?
– Pasakysiu po trejų metų, kai jos įsivažiuos ir veiks. Bet mes juk esam protingi žmonės, ir mes net suprantam, ką mes darom.
Slidinėjimo trasų projektas neatsirado po sunkaus savaitgalio, tiesiog šiaip sau.
Slidinėjimo trasų projektas neatsirado po sunkaus savaitgalio, tiesiog šiaip sau. Buvo parengta studija, ji pristatyta tarybos posėdžių salėje, o trasų įrengimas buvo numatytas koalicijos sutartyje, tai buvo vienas iš rinkiminių pažadų.
Pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje slidinėjimo trasos labai pasiteisino – jas turi dažnas miestelis. Dėl mūsų trasų savo nuomonę pasakysiu kiek vėliau. Kol kas darom viską, kad jos veiktų, kitą vasarą galvosim, kaip kalną išnaudoti ir vasaros pramogoms.
– Kur leidžiat laiką po darbo, jei esat Jonavoje?
– Man mieliausi dviračių takai. Mėgstu jais bėgioti. Dviračių takų plėtra numatyta ir ateityje. Jonava – sportiškas miestas. Daug žmonių sportuoja, o dviračių takai – labai pasiteisino. Manau, kad sporto „virusu“ žmonės užsikrečia vieni nuo kitų, pamatę sportuojančius kaimynus, draugus ar nepažįstamus žmones.
Norėčiau, kad besiburianti sporto bendruomenė būtų tokia, kaip Vilniuje. Jei bėgi Vingio parke – su tavimi sveikinasi ir nepažįstami žmonės. Mes Jonavoje kol kas bėgiojam ar važiuojam dviračiais nuleidę akis. Pats visada stengiuosi sveikintis, jei su žmogumi žvilgsniai susitinka.
– Ar esate kada nors skaičiavęs, kiek išleista pinigų miestui keisti – statyboms, remontui ir panašiai.
– Didelės sumos. Didžioji dalis – Europos Sąjungos lėšos. 2007-2013 metais skirta per 100 milijonų litų. Dabar investicijos sumažėjusios, nes keičiasi finansinis laikotarpis, ir vyksta pasiruošimas jam.
Šiuo metu yra projektuojamas parkas dabartiniame Ramybės skvere, ruošiami kiti projektai belaukiant naujojo finansinio periodo. Pokyčių gali būti ir dėl atliekų konteinerių. Gali būti, jog ateityje jie atsiras prie kiekvieno daugiabučio, bus užtverti ir rakinami, o gyventojai mokės pagal tai, kiek namas atliekų išmeta, kiek jų – išrūšiuoja. Minčių ir planų daug.
– Ir paskutinis klausimas – kada bus jūsų vestuvės?
– Visiems sakau – iki 33 metų šį klausimą džiaugsmingai išspręsiu. Dabar man – 31 metai. tad liko dar dveji metai. Bet gali būti, kad jos įvyks ir anksčiau.
