„Jaunimas labai savimi pasitiki: jaunystė praeina – praeis ir tai“, – šypsosi gimnazijos vadovas.
Jis pripažįsta, kad antrą kartą laikomas suvienodintas visiems abiturientams, nesvarbu, ar jie mokėsi lietuviškose, ar tautinių mažumų mokyklose, egzaminas tokių karštų aistrų kaip pernai jau nekelia.
Jaunimas labai savimi pasitiki: jaunystė praeina – praeis ir tai.
Tačiau A.Blaškevičius pažymi, kad tai visiškai nereiškia, jog politikų priimtas neva patriotinis sprendimas buvo geras, o eksperimentas pavyko.
Maža to, direktorius absoliučiai nesutinka su tais politikais ir valdininkais, kurie džiaugiasi praėjusių metų lietuvių kalbos ir literatūros egzamino rezultatais, neva parodžiusiais, kad reikšmingo skirtumo tarp lietuvių ir tautinių mažumų mokyklas baigusių abiturientų žinių nebuvo.
– Praėjusių metų egzaminų rezultatai parodė, kad tautinių mažumų mokyklas baigę mokiniai lietuvių kalbą moka palyginti neblogai. Kodėl jūs vis dėlto nusiteikęs skeptiškai?
– Egzaminas iš esmės yra geras žinių įvertinimo instrumentas, nes jis sertifikuoja mūsų pastangas išmokti vieno ar kito dalyko. Bėda ta, kad lietuvių kalbos ir literatūros egzamino suvienodinimas buvo viso labo politinis sprendimas, kuriuo norėta pasiekti greitų rezultatų, visiškai negalvojant apie vaikus ir neatsižvelgiant į jų interesus.
Jei į vaiką, kitakalbį ar lietuvį, žiūrėtume vienodai, egzaminų rezultatai irgi neturėtų skirtis. Nustebau, kai pernai Nacionalinio egzaminų centro (NEC) direktorė Saulė Vingelienė džiūgavo, kad lietuvių ir tautinių mažumų mokyklų kandidatų lietuvių kalbos išlaikymo procentas reikšmingai nesiskiria. Kaip tai nesiskiria, jei egzamino neišlaikiusiųjų procentas tautinių mažumų ir lietuviškose mokyklose skiriasi daugiau nei 2 proc: atitinkamai 11,17 ir 9,81 proc.?
Jei jau deklaruojame, kad suvienodinome egzaminų turinį ir pasirengimo jiems sąlygas, vadinasi, procentai neturėtų skirtis. Tai pasiekti yra mūsų, suaugusiųjų – šalies politikų, mokyklų ir ministerijos atstovų – tikslas.
Kaip tai nesiskiria, jie egzamino neišlaikiusiųjų procentas tautinių mažumų ir lietuviškose mokyklose skiriasi daugiau nei 2 proc: atitinkamai 11,17 ir 9,81 proc.?
Džiaugdamiesi dėl neva nereikšmingo rezultatų skirtumo valdininkai ir politikai parodo, kad neužčiuopia pačios problemos esmės. O juk ta problema yra ne vaikų, o politikų. Tai mes, suaugusieji, esame atsakingi už tai, kad, jei jau egzaminuojame, tai turime visus išmokyti vienodai.
– Švietimo ir mokslo ministerijos pozicija buvo tokia: visose šalies mokyklose lietuvių kalbos ir literatūros mokoma iš tų pačių vadovėlių, todėl sąlygos per dvejus metus išmokti pagal programą numatytų dalykų – visiems vienodos.
– Mokytojai sako, kad jiems trūksta metodikos, kaip su kitataučiais dirbti pagal lietuviškų mokyklų vadovėlius. Juk negalime visų įsprausti į vieną kurpalių: švietimo politikos strategai turėtų pasiūlyti būdų, kaip to paties vienodai išmokyti skirtingų tautų vaikus.
Be to, ne visi pažadai buvo išpildyti. Lituanistės pasiguodžia: direktoriau, mums žadėjo poezijos interpretacijos seminarus, o jų nebuvo. Žadėjo metodinį leidinį, kuris paaiškintų, kaip kitakalbį mokyti lietuvių literatūros, bet ir jo nėra.
Tačiau mokytojai, nors apleisti ir likę be žadėtos pagalbos, daro viską, ką gali, nes myli vaikus, nors jie ir ne lietuviai.
– Kas vaikams sunkiausia, mokantis lietuvių kalbos ir literatūros?
– Literatūros kūrinį reikia ne tik perskaityti, bet ir analizuoti, identifikuoti aptariamą problematiką. Tautinių mažumų mokyklų auklėtiniams kartais trūksta lietuviško konteksto supratimo. Be to, privalomosios lietuvių literatūros sąraše yra kūrinių, su kuriais lenkų mokyklų auklėtiniams sudėtinga susitvarkyti.
Pavyzdžiui, V.Krėvės „Skirgaila“ ar M.Ivaškevičiaus „Madagaskaras“, kur apie lenkus kalbama, švelniai tariant, nelabai gražiai. Tokiu atveju turėti savo nuomonę ir suprasti kontekstą ne taip jau lengva.
Žinote, kas keisčiausia? Tai, kad mes pripažįstame, jog matematika gali sektis ne visiems, tačiau kalboms tai negalioja – lietuvių kalba turi sektis visiems vienodai gerai.
Žinote, kas keisčiausia? Tai, kad mes pripažįstame, jog matematika gali sektis ne visiems, tačiau kalboms tai negalioja – lietuvių kalba turi sektis visiems vienodai gerai. Čia jau šizofrenija.
Man labai įdomu padiskutuoti su tiksliųjų mokslų atstovais, pavyzdžiui, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) dėstytojais. Universitetas nesurenka pakankamai studentų net į nemokamas inžinerines studijas, nors tiksliuosius mokslus valstybė skatina ir joms finansuoti skiria pakankamai krepšelių.
Tačiau tikslieji mokslai yra pasmerkti amžinam studentų stygiui, nes visa viduriniojo mokslo sistema sudaryta taip, kad tiksliukai mūsų visuomenėje neegzistuotų, nebent tik per genetinę klaidą.
Paskaičiuokime, kiek per savaitę mokykloje turime humanitarinių disciplinų: 7 valandas lietuvių kalbai, 4 – gimtajai kalbai, dar kelias užsienio kalbai. O kur dar istorija. Kiek laiko lieka tiksliesiems mokslams? Matematikai – trys valandėlės! Tokiu būdu mokymo plane užprogramuojama, kad VGTU neturėtų užtektinai studentų.
– Kalbant apie lenkų tautinę mažumą ir lietuvių kalbą, koją, matyt, kiša neigiamas informacinis fonas, pradedant gatvių užrašais, baigiant įsivaizdavimu, kad lenkai iš esmės nenori nei mokytis, nei kalbėti lietuviškai.
– Vis dar gyvas stereotipas, kad lenkai nenori mokytis lietuvių kalbos, yra gryna nesąmonė. Tik visiški tamsuoliai, gyvenantys net ne Lietuvoje, gali taip manyti. Net nėra diskusijos apie lietuvių kalbos išmokimą komunikacijai ir laisvam bendravimui.
Tačiau turime suprasti, kad gimtoji ir išmokta kalba yra du skirtingi dalykai, todėl ar galima vienodai vertinti raštingumą, gramatiką ir literatūros kūrinio konteksto supratimą?
Europos bendrijos unijoje skelbiama daugiakalbystės idėja turėtų būti įgyvendinama ir Lietuvoje, bet kitos kalbos mokėjimas čia nevertinamas. Mūsų gimnazijos tarybos sprendimu vaikai, ateinantys į mokyklą, turi laikyti lenkų kalbos egzaminą.
Bet niekam Lietuvoje neįdomu, koks šios kalbos lygis, o juk tai yra kalba, kurią Europoje vartoja ne tiek mažai žmonių. Tas pats valstybės požiūris galioja ir į kitas tautinių mažumų kalbas.
Bet niekam Lietuvoje neįdomu, koks šios kalbos lygis, o juk tai yra kalba, kurią Europoje vartoja ne tiek mažai žmonių.
Mano manymu, diskusijos dėl suvienodinto lietuvių kalbos egzamino net nebūtų, jei jo rezultatai neturėtų įtakos stojimui į aukštąsias mokyklas. Jei nuo tų rezultatų nepriklausytų, ar studijuosi mokamoje, ar nemokamoje vietoje.
Dabar gi tautinių mažumų mokyklų kandidatų, galinčių konkuruoti dėl valstybės finansuojamų vietų, skaičius sumažėjo, vadinasi, mes tuos vaikus stumiame iš Lietuvos.
– Tačiau pernai lietuvių kalbos egzaminą teko perlaikyti tik vienam jūsų gimnazijos auklėtiniui!
– Pažvelkime į šalies statistiką: nuo visų laikiusiųjų pernai egzaminą 100 balų išlaikė 1,7 proc. lietuviškas mokyklas baigusių kandidatų. Tautinių mažumų mokyklose šimtukininkų buvo tik 0,42 proc. nuo visų laikiusiųjų. Tokį skirtumą turime, nepaisant liberalesnio egzamino vertinimo ir iškovotų palengvinimų rašinio žodžių skaičiui.
Viena mūsų gimnazijos abiturientė surinko 99 balus – tai buvo aukščiausias įvertinimas. Tačiau ankstesniais metais, iki egzamino suvienodinimo, turėdavome po 6–7 šimtukininkus. Gerokai sumažėjo ir labai gerai bei gerai išlaikiusiųjų skaičius: tų, kurie surinko 80 ir daugiau balų.
Man, kaip direktoriui, nėra kuo džiaugtis, nes sistema, kurioje dirbu, nesuveikė.
– Ar šie pokyčiai turi lemiamos įtakos abiturientų apsisprendimui, kur studijuoti toliau – Lietuvoje ar užsienyje?
– Užpernai studijuoti į užsienio universitetus išvažiavo 18 vaikų, pernai – 25, o šiemet vien tik Lenkijos vyriausybės stipendijas gavo 22. Dalis abiturientų jau priimti į Anglijos universitetus, todėl jau bijau ir skaičiuoti, kiek iš tų 118 išvažiuos.
Bijau ir skaičiuoti, kiek iš tų 118 išvažiuos.
Ir išvažiuoja ne kokie nors vidutiniokai, o gabiausieji. Išvažiuoja su nuoskauda, kad jie čia nereikalingi, todėl vėliau susigrąžinti tokius vargu ar pavyks.
– Įsivaizduokime, kad sprendimai – jūsų rankose. Kokiu švietimo politikos keliu vestumėte?
– Tautinių mažumų mokyklų abiturientai ir iki pertvarkos laikydavo lietuvių kalbos egzaminą. Manau, su juo buvo galima eksperimentuoti į valias: pasukti, į kokią nori pusę, pakoreguoti, tolydžio sunkinti, artinti prie tokio, kokį laiko lietuviai. Po kelerių metų be jokių emocijų, be darbo žurnalistams, be mitingų ir protestų būtume turėję tą patį rezultatą ir dirbtinai nekurtume priešų.
Deja, valstybė įstrigusi tame vystymosi etape, kai į savo piliečius negali žvelgti tomis pačiomis akimis. Dauguma šioje valstybėje net negali prileisti minties, kad Lietuvą galima mylėti ir lenkiškai.
– Siūlote atsigręžti į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) laikus?
– Esu vedęs lietuvę, todėl mūsų šeimoje propaguojama LDK tradicija. (šypsosi) Norėčiau, kad į lenkų tautinę mažumą būtų žvelgiama valstybiškai, o ne per L.Želigowskio aspektą.
Kas iš Lietuvos lenkų Vilniaus krašte liko po dviejų repatriacijų po karo? Žemdirbiai ir darbininkija. Inteligentai atsidūrė Lenkijoje.
2001 metų gyventojų surašymas parodė, kad lenkų tautinė mažuma Lietuvoje pagal aukštąjį išsilavinimą turinčių žmonių skaičių 1000 gyventojų buvo priešpaskutinėje vietoje – prie romų.
Anksčiau klausdavome: ką, mes homo sovieticus auginame? O dabar ką auginame – kosmopolitus? Kas bus tautai be tapatybės ir šaknų?
2011 metų surašymas parodė tą patį: bendras išsilavinimo rodiklis išaugo, tačiau vis tiek likome priešpaskutiniai.
Norėdami, kad tauta būtų kuo labiau išsilavinusi, turėtume taikyti teigiamos diskriminacijos principą ir, tarkime, tautines mažumas lengvesnėmis sąlygoms priimti į aukštąsias mokyklas.
Kai visuomenėje neliktų disproporcijų, nekiltų ir tautinių problemų. Kai galva tuščia, žmonės santykius aiškinasi pagaliais.
Man baisiausia, kai vaikai prasitaria, kad jie kartais nenori prisipažinti, kad yra lenkai. Čia jau labai blogas signalas, jei mes kalbame apie tapatybės išsaugojimą. Anksčiau klausdavome: ką, mes homo sovieticus auginame? O dabar ką auginame – kosmopolitus? Kas bus tautai be tapatybės ir šaknų?
Valstybinį ir mokyklinį lietuvių kalbos ir literatūros egzaminą šalies abiturientai laikys pirmadienį, birželio 2 dieną.
FAKTAI:
* Šiemet Jono Pauliaus II gimnaziją baigia 18-oji abiturientų laida.
* Apie 90 proc. gimnazijos auklėtinių įstoja į aukštąsias mokyklas.
* Įvertinus visas šalies vidurinio ugdymo mokyklas pagal 16 kriterijų, žurnalas „Reitingai“ gimnazijai skyrė 30-ąją vietą iš daugiau nei 400.
* Nuo 2011 metų rugsėjo visų Lietuvos mokyklų mokiniai (11–12 klasėse) mokosi pagal vienodą lietuvių kalbos ir literatūros vidurinio ugdymo programą, kurią baigę laiko lietuvių kalbos ir litratūros brandos egzaminą. Jau pernai lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminas vykdytas pagal vienodą egzamino programą visiems abiturientams.
Norėčiau, kad į lenkų tautinę mažumą būtų žvelgiama valstybiškai, o ne per L.Želigovskio aspektą.
* Lietuvių kalbos ir literatūros egzamino užduotis – parašyti rašinį (pasirenkama samprotavimo arba literatūrinį) viena iš pateiktų keturių temų, remiantis bent vienu iš prie temos pateiktu lietuvių literatūros autoriumi.
* Remiantis praėjusiais metais brandos egzaminą laikiusių abiturientų darbų statistine ir dalykine analize visiems Lietuvos mokyklų abiturientams, šiais metais laikysiantiems lietuvių kalbos ir literatūros brandos egzaminą, nustatyti vienodi rašinio apimties reikalavimai: valstybinio egzamino 500 žodžių, mokyklinio – 400.
* Per valstybinį ir mokyklinį brandos egzaminą mokiniams leidžiama naudotis Dabartinės lietuvių kalbos žodynais.
